Naujienos

prof.R.Rudzkis: prisiėmę griežtų gamtosaugininkų vaidmenį lietuviai mažų mažiausiai atrodo keistai

Apie valstybės strategiją, žemės ūkio prognozes bei balanso tarp ekonominės plėtros ir gamtosauginių reikalavimų paieškas dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalistė Laura Stepanauskaitė kalbėjosi su „DnB Nord“ vyriausiuoju analitiku prof. Rimantu Rudzkiu.
Siūlome susipažinti su keletu ištraukų:

– Pasigirsta kalbų, kad žemės ūkio plėtrą Lietuvoje stabdo ir per griežti aplinkosaugininkų reikalavimai. Štai, neseniai Aplinkos ministerija dar labiau sugriežtino reikalavimus gyvulininkystės, paukštininkystės ir kiaulininkystės ūkiams. Kaip vertinti tokius sprendimus smukusios Lietuvos ekonomikos kontekste?

– Sutinku, kad Lietuva šioje vietoje smarkiai perlenkia lazdą – šalyje aplinkosaugos reikalavimai ir ekonomikos poreikiai nėra tinkamai suderinti. Dauguma tokių reikalavimų yra per dideli, prasilenkiantys su sveiku protu. Žinoma, ekonominė plėtra bet kokioje šalyje turi būti derinama su gamtosauga, jokiais būdais negalima leisti naikinti gamtos, tačiau negalima pulti ir į kitą kraštutinumą ir rūpintis vien gamtosauga.

Gal tuomet uždarykime visas teritorijas, neįleiskime žmonių ir taip išsaugosime natūralią, žmogaus nepaliestą gamtą? Juk visi puikiai suprantame, kad ūkio plėtra gamtai kažkiek kenkia, tačiau reikia ieškoti optimalios strategijos, vengti kraštutinumų.

Dabar, kai emigracija pasiekusi savo piko tašką, kai pragyvenimo lygis nepavejamai nutolęs nuo kitų ES šalių, Vyriausybė sparčią ūkio plėtrą turėtų laikyti vienu iš svarbiausių prioritetų. Šiuo atveju į nedidelį ir tikrai neišvengiamą poveikį gamtai nereikėtų kreipti tokio perdėto dėmesio, nes neplėtodami šalies ūkio leisime net ir didžiausiems patriotams išsilakstyti po svečias šalis. O tuomet turėsime gražią gamtą, kurioje gyvens jau ne lietuviai.

– Iš kur atsirado tas gamtosaugos uolumas?

– Iš esmės viskas priklauso nuo konkrečių asmenybių. Mano supratimu, mūsų Vyriausybė iki šiol nesugeba sudėlioti strateginių uždavinių visai šaliai. Ministerijos savo kuruojamose srityse elgiasi tarsi feodalai ar karaliukai, mato tik savo uždavinius ir nieko daugiau. O baisiausia tai, kad premjeras, atidavęs ministerijoms visas joms priskirtas funkcijas, iš tolo ramiai stebi, kaip viskas vyksta. Taigi nenuostabu, kad, sakykime, Aplinkos ministerijai nerūpi ne jos veiklos sfera, jai rūpi aplinkosauga, todėl stengiasi žūtbūt griežtinti aplinkosaugos reikalavimus, kad gamtai žala būtų kuo mažesnė. O dėl to kylančios emigracijos bangos – jau Ūkio ar Finansų ministerijų reikalai.

Nėra koordinavimo, nėra tokios valdžios, kuri prižiūrėtų atskiras ministerijų pozicijas ir viską matytų kur kas plačiau. Ministerijose susirinkę energingi žmonės, savotiški idealistai, jie mato savo kryptį, mato savo uždavinį išsaugoti gamtą ir saugo ją. O problema ta, kad mūsų aukščiausios valstybės institucijos nesikiša į ministerijų veiklą.

Mano nuomone, mums kuo daugiau reikėtų mokytis iš Vokietijos. Jos ūkio struktūra yra labai panaši į Lietuvos ūkio, na, žinoma, jei pamiršime visiškai skirtingus ekonomikos lygmenis. Reikia nepamiršti, kad Vokietijoje gyventojų tankis yra kelis kartus didesnis nei Lietuvoje, t.y. jiems aplinkosauga yra kur kas aktualesnė, ir vis dėlto mes įsigudrinome savo aplinkosaugos reikalavimais lenkti net ir Vokietiją. Taigi keista, kad šioje sferoje lietuviai taip atkakliai veržiasi į priekį ir stengiasi pirmauti.

Kaip ir minėjau – pagrindinė mūsų grėsmė yra ne tariamas gamtos niokojimas, o didžiulis ūkio atsilikimas. Šiuo metu, mano manymu, rūpestis gamtosauga Lietuvoje turėtų būti šiek tiek mažesnis negu kitose ES šalyse. Jeigu reikėtų iš kažko mokytis, aš mokyčiausi iš Vokietijos. Ir ne tik gamtosaugos srityje.

[...]

Visą straipsnį "Profesorius R.Rudzkis: „Iš žemdirbių tapę gamtosaugininkais emigracijos nesustabdysime“ skaitykite 2010-08-24 lrytas.lt...>>>