Naujienos

J.Lipavičius: Privati nuosavybė saugomose teritorijose iki šiol ignoruojama, skelbiama priešu ir atvirai kontroliuojama

-Taigi prie ežero įsigijęs sklypą buvote priverstas net teisės studijų griebtis, o magistro baigiamąjį darbą paskyrėte saugomų teritorijų teisiniam režimui Lietuvoje ir Europoje. Tad gal trumpai pristatykite, kokie pasirinktos temos tikslai?

- Albert Camus yra pasakęs, kad beveik visame pasaulyje egzekutoriai jau įsitaisė ministerijų foteliuose. Jie paprasčiausiai iškeitė kirvį į rašalinį antspaudą. Būtent atsakingų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiksmai ir paskatino imtis šios temos. Tą tikslą sustiprino ir nemažos žiniasklaidos dalies užimama pozicija. Rašydami ar kalbėdami apie saugomas teritorijas dauguma žiniasklaidos priemonių ir konkretūs žurnalistai akcentuoja piliečių nusižengimus saugomose teritorijose. Tad imdamasis šio darbo norėjau išanalizuoti teisinį režimą saugomose teritorijose ir ypač jo netobulumus bei tų netobulumų pasekmes. Dinamiški procesai, vykstantys Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, verčia giliau pažvelgti į susidariusią situaciją, nustatant balansą tarp žmogaus teisių disponuojant savo nuosavybe ir šios nuosavybės teisinio reglamentavimo bei aplinkos apsaugos. Kitaip tariant, koks yra balansas tarp visiems aktualių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 54 straipsniu.

Magistro baigiamąjį darbą rengiau 2008 metais, tada Lietuvoje buvo apie 1,83 mln. registruotų žemės sklypų, didžioji jų dalis - privatūs. Kitaip sakant, minėta tema aktuali daugiau kaip kas antram Lietuvos Respublikos piliečiui. O kaip gi elgiasi valstybė? Faktiškai užsiimama ne problemų sprendimu, jų analize, o draudimu ir atsakomybės didinimu bei valstybės galių stiprinimu. H.J.Berman yra pasakęs: „Teisė yra gyvas procesas, kuriuo paskirstomos teisės ir pareigos ir šitaip išsprendžiami konfliktai ir sukuriami bendradarbiavimo ryšiai."

-Tačiau Lietuvoje konfliktai sprendžiami, regis, ne bendradarbiavimo ryšiams kurti, nes vos ne visa žmogaus veikla saugomose teritorijose gali būti traktuojama kaip kenkimas aplinkai?

-Visais laikais žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos, kuri jį maitino, teikė prieglobstį ir dvasinę atramą ir visais laikais bet kokia žmogiška veikla daro neigiamą poveikį gamtai. Net pirmykštis žmogus kenkė gamtai. Jis medžiojo žvėris, degindamas ugnį naikino medžius. Atsiradus žemdirbystei gamta buvo dar labiau niokojama. Įsigalėjus lydiminei žemdirbystei ruošiant dirvą. Taip išdirbtuose laukuose buvo sėjama vos 3-4 metus. Po to nualintą žemę palikdavo dirvonuoti 20-40 metų ir degindavo naujus plotus. O karų epocha? Juk tai tyčinis gamtos niekinimas ir niokojimas, nes karui reikėjo ne tik žmonių, bet ir gamtos išteklių. Kalnakasyba Romos imperijos laikais sudarė sąlygas dirvos erozijai, gaunant metalus ir gaminant ginklus išsiskirdavo milžiniški kiekiai nuodingų medžiagų, kurios teršė atmosferą, o patekusios į vandenį turėjo neigiamos įtakos tiek dirvožemiui, tiek žmonių sveikatai. Užkariautuose kraštuose buvo elgiamasi ypač barbariškai. Pavyzdžiui, sugriovus Kartaginą jos apylinkės laukai buvo užpilti druska, kad niekas neaugtų. Karų metu buvo tyčia deginami miškai, iškertami sodai. Ir taip buvo visomis epochomis.

Istorijos šaltiniai rodo, kad senosiose civilizacijose tokios sąvokos kaip aplinkosauga nebuvo. Aplinkos saugojimą dažniausiai nulemdavo religiniai motyvai. Juk buvo ir šventos girios, ir stebuklingi šaltiniai, akmenys, alkai. Vietas, skirtas religinėms apeigoms, ir galime laikyti pirmosiomis saugomomis teritorijomis.

-Tai vis dėlto ir senosiose civilizacijose buvo kažkokios aplinkosaugos taisyklės?

-Taip. Sakralinėse vietose buvo draudžiama žmogaus ūkinė veikla. Aplinkosauginis teisinis reguliavimas senosiose civilizacijose pasireikšdavo įvairių taisyklių, nurodymų, kartais įstatymų taikymu reglamentuojant žmonių veiklą gamtos atžvilgiu, kontroliuojant ir reguliuojant gamtinių išteklių naudojimą.

Tačiau visos aplinkosauginės priemonės buvo pavienės ir labai kintamos, todėl negalėjo sustabdyti esminio aplinkos niokojimo.

Lietuvoje rūpinimasis gamta labiausiai susijęs su senovės religija. Pagonybės laikotarpiu lietuviai gyveno santarvėje su gamta.

Reikšmingas saugomų teritorijų atžvilgiu yra 1529 metais priimtas pirmasis Lietuvos Statutas. Jame atskiru skyriumi įtvirtinti įvairūs žemės nuosavybės teisių pažeidimo aspektai bei atsakomybė už šiuos pažeidimus.

XVIII a. pabaigoje, Lietuvai praradus valstybingumą, caro valdžia įvedė savo tvarką, kuri pasižymėjo ypatingu Lietuvos gamtos niokojimu. Per ši laikotarpi vien miškų masyvų sumažėjo apie 10 procentų. Sugriautos beveik visos Lietuvos pilys ir sunaikinti kiti kultūros paveldo objektai.

1918 m. atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje visuomenės šviesuoliai Tadas Ivanauskas, Povilas Matulionis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti pradėjo kelti būtinybės saugomų teritorijų steigimo poreikio klausimą.

-Palaukite, o kodėl piktintis, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę suskubta steigti saugomas teritorijas?

-Kaip teigia habilituotas daktaras, profesorius, kraštotvarkos specialistas, vienas iš pagrindiniu saugomu teritorijų sistemos iniciatorius ir kūrėjas prof. P. Kavaliauskas, per pirmuosius trejus metus iš esmės buvo baigiama tai, kas buvo pagrįsta ir suplanuota per ankstesnį laikotarpį - tai yra paskutiniuosius sovietinės santvarkos metus. Kitaip tariant, pirmiausia buvo sukurta saugomų teritorijų sistema, taip, kaip buvo įprasta sovietmečiu, ir tik po to sukurti įstatymai šiai sistemai valdyti. Sukurta sistema auga. Jei baigus formuoti saugomų teritorijų tinklą, pasak P. Kavaliausko, jos užėmė 11 proc., dabar jos jau užima 15,3 proc. visos Lietuvos teritorijos. Kadangi įgyvendinta sistema, sukurta, kai Lietuvoje dar nebuvo privačios nekilnojamojo turto nuosavybės, į privačią nuosavybę neatsižvelgiama ir dabar. Privati nuosavybė saugomose teritorijose iki šiol ignoruojama, skelbiama priešu ir atvirai kontroliuojama. Tačiau, matyt, kitaip ir negali būti, nes saugomų teritorijų kūrėjai ir prižiūrėtojai sukūrė sau tokią korupcinę sistemą, kurios jau ir patys nesuvaldo.

1992 metais priimtos Lietuvos Konstitucijos 54 straipsnyje teigiama, kad „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, priežiūra, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Jos 23 straipsnis. teigia, kad „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama".

Analizuojant nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį iki šių dienų, manyčiau, visiškai aiškus ir vis ryškėjantis atotrūkis tarp šių Konstitucijos straipsnių. Mano manymu, prisidengiant 54 straipsnio formuluote yra ištisai ignoruojama privati nuosavybė. Dar daugiau, suformuotas saugomų teritorijų tinklas piktybiškai, net savo uždaviniais, įvardintais tiek saugomų teritorijų įstatymuose, tiek Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos priežiūros institucijų keliamuose tiksluose, aiškiai nukreiptas prieš privačią iniciatyvą ir nuosavybę. Saugoma teritorija praktiškai paversta visa Lietuvos teritorija.