Naujienos

G.Kiaulakis: norint apsaugoti saugomas teritorijas, nereikia gaujos inspektorių, su kuriais viską reikia „suderinti“

Sprendimas „atkurti“ viešąjį interesą  kelia  abejonių – pastatus stačiusi įmonė gavo visus reikalingus leidimus ir statybas vykdė teisėtai. Visai natūraliai kyla klausimas – ar mūsų šalyje saugomų teritorijų sistema yra sukurta protingai? - svarsto Giedrius Kiaulakis.

[...] Tenka manyti, kad leidimus išdavę biurokratai tiesiog sąžiningai atliko savo pareigą, veikdami valstybės vardu. Taigi, valstybė dabar įsako sunaikinti turtą, kurį pati leido sukurti [praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį sprendimą griauti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ namelius Kuršių nerijoje]. Kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad tokiomis aplinkybėmis bet koks tarptautinis teismas ar arbitražas Lietuvos Respublikai priteis išmokėti visai padorias kompensacijas, kuo pasinaudodama Vyriausybė vėl padvigubins akcizą benzinui. Deja, šis atvejis nėra vienetinė problema, kilusi dėl išskirtinio kai kurių asmenų piktnaudžiavimo. Tokiomis pat sąlygomis ir aplinkybėmis yra pastatyta šimtai pastatų visose LR saugomose teritorijose, tad pagal dabartinį precedentą visi jie turėtų būti nušluoti – gal tai, beje, būtų visai naudinga dar nebankrutavusioms statybos įmonėms? Ir visai natūraliai kyla klausimas – ar mūsų šalyje saugomų teritorijų sistema yra sukurta protingai? - svarsto Giedrius Kiaulakis naujienų portale balsas.lt 2010-05-06 publikuojamame straipsnyje "Saugoti ar nesaugoti?"

Autorius svarsto, kad ieškant problemos sprendimo, dažnai naudinga įvardinti kraštutinius variantus ir ieškoti optimalaus sprendimo kažkur tarp jų. Teritorijų apsaugos kraštutiniai variantai būtų tokie:

1) totali teritorijų apsauga, neleidžiant jokios ūkinės veiklos ir taip bandant išlaikyti natūralų žmogaus nepridergtą peizažą, kaip Černobylio apylinkėse;

2) panaikinti saugomų teritorijų institutą apskritai – statykit, kas ką norit be jokių apribojimų.

Lietuvos įstatymų leidėjai pasirinko, kaip dabar jau matome, ne itin protingą tarpinį sprendimą – saugomos teritorijose statybos ir visa kita leidžiama tik tuo atveju, jei „suderinama“ su atsakingomis institucijomis. Iš esmės tai reiškė antrąjį variantą – tegul stato kas ką nori, tik su viena sąlyga - susimokėti kontroliuojantiems pareigūnams. Schema maždaug tokia – formaliai teritorijos saugomos, realiai jos nesaugomos, ir kai kas iš to labai gerai uždirba. Korupcijos rizika visada labai išauga, kai ką nors uždraudžiame, bet galima taikyti išimtis.

Jeigu mes iš tikrųjų norime apsaugoti įstatymuose nurodytas teritorijas, tam tikrai nereikia gaujos inspektorių, su kuriais viską reikia „suderinti“. Yra kur kas paprastesnių būdų....

Visą straipsnį skaitykite čia ...>>>