Naujienos

Diskusija: Saugomos teritorijos - muziejus ar vieta žmonėms?

Saugomose teritorijose gyvenantys žmonės priešinasi ūkinės veiklos ribojimui ir neretai emigruoja iš gimtinės, tačiau saugomų teritorijų pareigūnai neigia ribojimų saugomose teritorijose įtaką Lietuvos demografinei situacijai, mat rezervatai užima vos 0,3 proc., o saugomos teritorijos - 15,3 proc. visos šalies teritorijos,- informuoja dienraštis "Vakarų ekspresas" 2009 m. rugsėjo 29 d. straipsnyje "Saugomų teritorijų ribojimai mažina gyventojų skaičių?"
****************************************

Naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo surengtoje viešoje diskusijoje "Saugomos teritorijos - muziejus ar vieta žmonėms?" kelta hipotezė, kad dėl ūkinės veiklos ribojimo nacionaliniuose parkuose iš čia esančių kaimų išvyksta žmonės, nematantys veiklos perspektyvų gyvenamojoje vietoje ir neretai emigruojantys į užsienį.

Tačiau Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė teigia, kad dėl daugelio nesusipratimų ir nesusikalbėjimų yra kaltas neteisingas informacijos traktavimas arba jos stoka.

"Lietuva niekada nevirs rezervatu, nes rezervatas yra labai griežto ribojimo, netgi draudimų teritorijos. Rezervatuose nėra privačios nuosavybės ir žmonės ten negyvena, be to, Lietuvoje nenumatoma išplėsti rezervatų tinklo.

Lietuvoje saugomos teritorijos atsiranda remiantis moksliniais tyrimais ir planavimo dokumentais. O į klausimą, ką gali ir ko negali žmogus saugomose teritorijose, lengviau atsakyti, ko jis negali daryti. Ūkinė veikla yra ribojama tik 0,3 proc. teritorijos, visose kitose ši veikla leidžiama, bet ji reguliuojama. Negalima naikinti vertybių: jeigu yra vertingas namas, jo negalima nugriauti, jeigu yra saugomi augalai, jų negalima išrauti, jeigu saugomas kalnas, jo negalima nukasti ir t. t.", - vardijo R. Baškytė. Pasak jos, blogiausia, kad visa ūkinė veikla saugomose teritorijose sutapatinama su statybomis.

Diskusijoje dalyvavę Labanoro regioninio parko vadovas Tomas Tukačiauskas ir Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška pasisako už tai, kad saugomose teritorijose būtų reglamentuota veiklos tvarka, tačiau teritorijų saugotojai turėtų tartis, kalbėtis su vietiniais žmonėmis, stengtis palengvinti jiems gyvenimą.

Anot V. Petraškos, anksčiau Dzūkijos nacionalinis parkas buvo "valstybė valstybėje", kuris turėjo savo reglamentą, bet su vietiniais žmonėmis nelabai bendravo, pavyzdžiui, žmonės vieną rytą atsibudę sužinojo jau gyvenantys Skroblaus rezervato ribose.

Seniūnas linkęs demografinę padėtį Marcinkonių seniūnijoje sieti su saugomoms teritorijoms taikomais ribojimais. "Mūsų seniūnijoje gyvena apie du tūkstančius gyventojų, per metus gimsta 50-55 naujagimiai. Žmonės priešinasi saugomų teritorijų statuso įvedimui, o išvykstant vietiniams gyventojams, jaunimui, nyksta susiformavusios kaimų bendruomenės", - kalbėjo V. Petraška.

Reorganizuojant regioninių ir nacionalinių parkų direkcijas, pasak V. Petraškos, miškingiausioje Marcinkonių seniūnijoje neliko nė vienos lentpjūvės, netvarkomi miško keliukai, išparceliuota nacionalinio parko turėta technika.

Marcinkonių seniūnui oponavęs T. Tukačiauskas piešė optimistiškesnį vaizdą - reorganizuojant regioninių ir nacionalinių parkų direkcijas, jų darbuotojai nebuvo atleisti - valstybinių miškų valdymą perdavus miškų urėdijoms, dalis eigulių, girininkų buvo priimti į urėdijas ir toliau dirba, o keičiantis technologijoms, pakeista ir laikmečio reikalavimų neatitinkanti technika.

"Labanoro regioniniame parke vietinių žmonių daugėja sparčiausiai - miesto žmonės nusiperka sodybas iš vietinių gyventojų, formuojasi nauja gyventojų bendruomenė. Pažiūrėkime, paprastą darbo dieną miškai ir kaimai būna tušti, o savaitgalį negali pravažiuoti, nors šviesoforus statyk. Labanoras tikrai neišmiręs", - teigė T. Tukačiauskas.

R. Baškytė neneigia, kad saugomų teritorijų situacija nėra tobula, kaip ir saugomas teritorijas reglamentuojantys teisės aktai, pagal kuriuos dirba pareigūnai, taip pat nemažų sunkumų kelia kompensavimo žmonėms už veiklą saugomose teritorijose, etnografiniuose kaimuose mechanizmas.