Naujienos

Medžiojančių politikų "išradimai" stekena valstybės biudžetą

Ankstesnių kadencijų Seimo medžiotojų "išradimas" kurpiant LR Konstitucijai prieštaraujančią ir privačią nuosavybę paminančią medžiojimo privačiose žemėse tvarką galutinai pademonstravo savo ydingumą. Sau prisiskyrusi nuosavybės teisės  į gamtos turtus institutą, valdžia nuo šiol turės atlyginti žvėrių daromus nuostolius (arba- keisti šią ydingą įstatiminę nuostatą).

Pasak advokato Artūro Kalyčio, nors įstatymuose nėra nustatyta žalos atlyginimo tvarka, tai nereiškia, kad valstybės pareiga atlyginti žalą dingsta ir neatsiranda tol, kol jos valstybė nenustato.

„Valstybė iki galo neįvykdė pareigos nustatyti žalos atlyginimo tvarką, tačiau tokios tvarkos nebuvimas neatleidžia valstybės nuo atsakomybės", - A. Kalyčio teigimu, dar prieš tris metus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisėkūros subjektas vengia ar delsia priimti įstatymus, dėl kurių egzistuoja teisės spraga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas yra prisiėmęs pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarką, tačiau jos neįgyvendino, todėl neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai.

Remdamasis suformuota praktika Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas šį mėnesį priėmė du sprendimus, kuriais valstybei atstovaujanti Vyriausybė privalės atlyginti žalą dėl stirnų padarytos žalos.

Valstybė nesutiko su pareikštais ieškiniais ir nurodė, kad laukinė gyvūnija yra labai dinamiška, dėl to yra ribotos galimybės ją valdyti. Pasak Vyriausybei atstovaujančių teisininkų, valstybei turėtų būti taikomas specialus teisinis režimas ir žalą ji privalėtų atlyginti tik įstatymo numatytais atvejais, ir tik tada, kai laukinė gyvūnija dėl išplitusių ligų bei peržengia įprastomis sąlygomis laukinės gyvūnijos keliamą pavojų, lyginant su įprastu laukinės gyvūnijos keliamu pavojumi žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, ir tik tuomet, kai valstybė nesiima priemonių šiam pavojui pašalinti ar sumažinti.

Teismas su šiais valstybės teiginiais nesutiko ir juos atmetė kaip nepagrįstus. Patenkindamas ieškinius dėl žalos atlyginimo teismas iš Vyriausybės priteisė ir bylinėjimosi išlaidas - abiejose bylose jos sudarė apie 10 tūkst. Lt.

 Visą straipsnį skaitykite portale DELFI ...>>>

Ta pat tema anksčiau rašė 2009-12-01 dienraštis Lietuvos rytas korespondento Sauliaus Jarmalio straipsnyje "Valdininkų ir kelininkų laukia sudėtingas briedžio testas".

 *******************************************

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) komentaras:

Seimo medžiotojų "išradimas" kurpiant LR Konstitucijai prieštaraujantį ir privačią nuosavybę paminantį Medžioklės įstatymą pagaliau pademonstravo savo ydingumą. Sau prisiskyrusi nuosavybės teisės  į gamtos turtus institutą, valdžia nuo šiol turės atlyginti žvėrių daromus nuostolius (arba- keisti šią ydingą įstatiminę nuostatą).
Negalėdami kitaip apeiti Konstitucijos, medžiotojo A.Macaičio vadovaujami seimūnai "prastūmė" Laukinės gyvūnijos įstatymo straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad laukiniai žvėrys nuosavybės teise priklauso Valstybei.

Ta nuostata remiantis vėliau buvo "sustyguotas" Medžioklės įstatymas, nenumatantis žemių savininkams jokių teisių disponuoti savo nuosavybe sprendžiant- kas gali medžioti privačiose valdose. Atseit, jei žvėrys -Valstybės nuosavybė, tai valdininkai ir skirsto medžioklės plotus.

LMSA ne kartą yra pasisakiusi dėl šių ydingų Medžioklės įstatymo nuostatų.

Paskutiniu metu labai konkrečiai  šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Seimo Teisės departamentas:

[...]

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad „laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė”. Tas pats pasakytina ir apie augaliją, kuri taip pat yra visos žmonijos gamtinis paveldas. Pagal tarptautinę teisę valstybės turi suverenitetą jų gamtos turtams, kuris apima gamtos turtų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais. Be to, valstybės turi pareigą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje vykdoma ar jų kontroliuojama veikla nepakenktų aplinkai kitų valstybių arba rajonų, esančių už nacionalinės jurisdikcijos galiojimo ribų. (Jungtinių Tautų ekonominių teisių ir pareigų chartija, priimta 1974 m., Rio de Žaneiro aplinkos ir plėtros deklaracija, priimta 1992 m.).

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2003 m. rugsėjo 9 d., 77 straipsnyje nustatyta, kad „pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu.”

Biologinės įvairovės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m liepos 3 d., 15 straipsnyje nustatyta, kad „ryšium su suverenių teisių valstybėms į savo gamtos išteklius pripažinimu, teisė nustatyti genetinių išteklių prieinamumą priklauso nacionalinėms vyriausybėms ir reguliuojama nacionalinių įstatymų.” Pagal šios Konvencijos 2 straipsnį „biologinė įvairovė” reiškia visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad gamtos turtų naudojimo reglamentavimas turėtų būti vykdomas remiantis valstybės suvereniteto jos gamtos turtams principu, o ne per valstybės nuosavybės teisės į gamtos turtus institutą. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime be kita ko konstatavo, kad „laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas”.

Taip pat pažymėtina, kad augantys augalai ir grybai negali būti traktuojami kaip savarankiški, atskirai nuo žemės sklypo, kuriame jie auga, funkcionuojantys nuosavybės teisės objektai. Augalai ir grybai tampa savarankiškais nuosavybės teisės objektais juos pasisavinus, paėmus iš gamtinės aplinkos.

Reglamentuojant valstybės teises į laisvėje gyvenančius saugomų rūšių gyvūnus, saugomų rūšių augalus ir grybus, svarbu atsižvelgti į Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypus, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, išimtinių valstybės teisių į jos oro erdvę, kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje, taip pat į Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas dėl nuosavybės paėmimo, nes galiojantys įstatymai nenumato, kad saugomi augalai ir grybai priklauso valstybei nuosavybės teise.

[...]

lietuvosmiskai.lt inf.