Naujienos

* ŪP: P.Šliužas kasdien patiria tūkstantį nesąmonių, kurias ant ūkininko galvos siunčia valdžia

– Aš sodinu mišką, kaimynas kerta, abu gauname Europos Sąjungos išmokas, o rezultatas nulinis, - sako laikraščio "Ūkininko patarėjas" žurnalistui Justinui Adomaičiui  Dainių kaime (Kaišiadorių r.) ūkininkaujantis Pranciškus Šliužas ir priduria, jog ta parama primena namo šeimininką, kuris pardavė krosnį kaimynui ir dabar prašo, kad tas ateitų ją pakurti, nes atėjo žiema. Pasak tėviškėn sugrįžusio žemės ūkio specialisto, buvusio ministerijos valdininko ir žurnalisto, kasdien jis patiria tūkstantį nesąmonių, kurias ant ūkininko galvos siunčia tūkstantmetį mininčios Lietuvos valdžios atstovai.

Visą žurnalisto Justino Adomaičio straipsnį "Pardaviau krosnį kaimynui, dabar laukiu, kad jis pakurtų, nes šalta...", 2009-12-14 spausdinamą laikraštyje "Ūkininko patarėjas"  skaitykite čia...>>>
****************
Keletas citatų :

 Pirmoji ir didžiausioji nesąmonė
- Taip, tai šalies teritorijos praradimas. Nors Seimo nario, Prezidento priesaikose yra sakinys „Prisiekiu saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, tačiau faktiškai tas tėra tuščia deklaracija.
Oficialiai teigiama, jog apie pusę milijono hektarų jau įsigiję užsieniečiai, – sako keliolika metų tėviškėje ūkininkaujantis P. Šliužas. Jis kasdien mato, kaip keičiasi kaimo socialinė struktūra, kaip žmogus laisva valia atsisako žemės nuosavybės, poreikio dirbti, galop ir savarankiškai mąstyti. Darbingasis jaunimas išvažiavęs nugarų lenkti į užsienius, namuose likę senoliai neilgai tveria investuodami pensijas į žemės ūkį. Sunku jiems išlaikyti socialines pašalpas gaunančius vaikus ir anūkus, todėl priversti parduoti žemę bet kam – svarbu pinigus moka. P. Šliužo skaičiavimais, kiekvienam Lietuvos piliečiui išeina po 2 ha valstybės teritorijos. Aplinkiniuose kaimuose šmirinėja vokietis su pinigais, supirkinėja plūgo nemačiusius dirvonus, miškingas pelkes. Apgaudinėja lietuvį kaip indėną – pakiša spalvotų popierėlių (pavyzdžiui, eurų), tas ir susileidžia. Ne tik kaimo troboje, bet ir valdžios rūme.

[...]

-Kiekvienoje seniūnijoje, savivaldybėje – kupetos leidinių apie bendrijos paramą žemdirbiams, - pastebi P. Šliužas. Jo įsitikinimu, apie naujausias ūkininkavimo technologijas, kaimo plėtrą, paramos įsisavinimą didžiuliais tiražais leidžiami ir nemokamai dalijami „laikraščiai“ vėjais paleidžia milijonus litų. Kartą ūkininkas vienoje įstaigoje dovanų (krosniai prakurti) gavo porą maišų tokios „literatūros“. Parsivežė namo, pakišo degtuką – visi namai prasmirdo, kaminas suodžiais užsikišo. Tai tau „europinė parama“...

[...]

 Pataikūnams - žalia gatvė savivaliauti
Prieš 16 metų šalia tėviškės sodybos P. Šliužas pasisodino 30 arų eglynėlį. Paskui kasmet vis plėtė mišką, nes dirbamoji žemė tik didino nuostolius. Sodinukus parsinešdavo iš laukų, pamiškių. Taip savo lėšomis įveisė apie 10 ha miško. Prieš ketverius metus parengė ES paramos projektą užsodinti dar 3 ha savo žemės alksniais. Ūkininkas suskaičiavo, jog dėl įvairių pažymų į biurokratines valstybės įstaigas važiavo 64 kartus. Kiekvieną kartą sugaišdavo apie 4 val.
P. Šliužas prisimena savo „biurokratinę“ veiklą: Nepriklausomybės pradžioje patarinėjęs penkiems žemės ūkio ministrams. Tuokart dirbę du patarėjai. O dabar? Juokingiausia buvo stebėti, kaip kabinetų biurokratai „suvalgydavo“ naujuosius viršininkus. Susėda ir ima girti tik ką paskirtąjį, sumanymų reformuoti sistemą kupiną ministrą: koks jis protingas, kaip teisingai guldo mintis, tokio išmintingo dar nebuvę, tikras genijus. „Per dvi savaites iš dirbti nusiteikusio vadovo likdavo „šilta vilna“. Tačiau pataikūnams – žalia gatvė savivaliauti.
Kiek racionalūs Lietuvos kaime taikomi iš Briuselio atėję nurodymai (patarimai)? Pavyzdžiui, jei nederlingose Kaišiadorių krašto žemėse užsodinsi mišką, po kelių dešimtmečių mūsų anūkai tuo galbūt džiaugsis. Tačiau kas atsitiks derlingai, tačiau savininko apleistai žemei, jeigu joje pagal „europinę paramą“ atsiras energetinių augalų (žilvičių) plantacijos? Už sovietmečio „melioracijos pamokas“ nebėra ką bausti, šiandien Lietuvos valdžia vėl lipa ant to paties grėblio.
Artėja 2013-ieji, kai baigsis ES parama. „Ar nepasijus lietuvis praskolinęs save, vaikus ir anūkus?“ – retoriškai klausia P. Šliužas. Bankų sistema – svetimųjų rankose, energetika, pramonė – taip pat. Netgi žemė – lietuviui tik viena koja atsistoti. Ūkininko nuojauta kužda, jog ateityje mūsų laukia reprivatizacija. Šeštą dešimtį baigiantis P. Šliužas tikisi dar pamatyti lietuviui sugrįžtančią materialinę ir dvasinę nuosavybę. Tuomet kaimietis vėl galės pats pasikurti savo krosnį, kurią kitados iškeitė į kaimyno pažadą nemokamai tiekti šilumą.