Naujienos

* Seimo medžiotojų "išradimas" stumia valstybę į nepavydėtiną situaciją

Jeigu kelyje netikėtai pasipainiojo briedis, Lietuvos valstybė turi atlyginti dėl sudaužyto automobilio ir traumų patirtus nuostolius. Po tokio Aukščiausiojo teismo sprendimo sukruto ir kelininkai, ir vairuotojai. Praėjusią savaitę Lietuvos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad valstybė privalo draudimo bendrovei „If P&S Insurance AS“ atlyginti nuostolius ir išlaidas teismams – apie 45 tūkst. litų. Ši nutartis galutinė ir neskundžiama,- informuoja 2009-12-01 dienraštis Lietuvos rytas korespondento Sauliaus Jarmalio straipsnyje "Valdininkų ir kelininkų laukia sudėtingas briedžio testas".

Ši istorija, kaip rašoma straipsnyje, prasidėjo dar 2006-aisiais, kai kasko draudimu apdraustas bendrovės „Margiris“ automobilis „MercedesBenz Sprinter“ kelyje Biržai-Rokiškis susidūrė su staiga į kelią išbėgusiu briedžiu. Po šios avarijos bendrovė gavo draudimo išmoką už sudaužytą automobilį, o patys draudikai nuostolius mėgino prisiteisti iš valstybės. Bylinėjimasis vyko trejus metus.
Ši draudimo bendrovė teisme siekia prisiteisti nuostolius dėl dar vieno panašaus incidento. Tiktai toje byloje pagrindinis veikėjas yra šernas.

Iki šiol teismai laukinių gyvūnų iššokimą į kelią tamsiu paros metu buvo linkę vertinti kaip „force majore“ – nenugalimos jėgos aplinkybę ir dėl to valstybė neturėtų prisiimti atsakomybės už nuostolius.Tačiau Aukščiausiasis teismas į šį atvejį pažiūrėjo kitaip: „Bylos duomenimis, kelyje Biržai-Rokiškis nuo 2004 iki 2007 metų įvyko 33 įvykiai, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais gyvūnais.
Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamai priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti“.

Visą straipsnį skaitykite  lrytas.lt informaciniame portale čia...>>>

 *******************************************

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) komentaras:

Seimo medžiotojų "išradimas" kurpiant LR Konstitucijai prieštaraujantį ir privačią nuosavybę paminantį Medžioklės įstatymą pagaliau pademonstravo savo ydingumą. Sau prisiskyrusi nuosavybės teisės  į gamtos turtus institutą, valdžia nuo šiol turės atlyginti žvėrių daromus nuostolius (arba- keisti šią ydingą įstatiminę nuostatą).
Negalėdami kitaip apeiti Konstitucijos, medžiotojo A.Macaičio vadovaujami seimūnai "prastūmė" Laukinės gyvūnijos įstatymo straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad laukiniai žvėrys nuosavybės teise priklauso Valstybei.

Ta nuostata remiantis vėliau buvo "sustyguotas" Medžioklės įstatymas, nenumatantis žemių savininkams jokių teisių disponuoti savo nuosavybe sprendžiant- kas gali medžioti privačiose valdose. Atseit, jei žvėrys -Valstybės nuosavybė, tai valdininkai ir skirsto medžioklės plotus.

LMSA ne kartą yra pasisakiusi dėl šių ydingų Medžioklės įstatymo nuostatų.

Paskutiniu metu labai konkrečiai  šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Seimo Teisės departamentas:

[...]

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad „laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė”. Tas pats pasakytina ir apie augaliją, kuri taip pat yra visos žmonijos gamtinis paveldas. Pagal tarptautinę teisę valstybės turi suverenitetą jų gamtos turtams, kuris apima gamtos turtų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais. Be to, valstybės turi pareigą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje vykdoma ar jų kontroliuojama veikla nepakenktų aplinkai kitų valstybių arba rajonų, esančių už nacionalinės jurisdikcijos galiojimo ribų. (Jungtinių Tautų ekonominių teisių ir pareigų chartija, priimta 1974 m., Rio de Žaneiro aplinkos ir plėtros deklaracija, priimta 1992 m.).

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2003 m. rugsėjo 9 d., 77 straipsnyje nustatyta, kad „pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu.”

Biologinės įvairovės konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m liepos 3 d., 15 straipsnyje nustatyta, kad „ryšium su suverenių teisių valstybėms į savo gamtos išteklius pripažinimu, teisė nustatyti genetinių išteklių prieinamumą priklauso nacionalinėms vyriausybėms ir reguliuojama nacionalinių įstatymų.” Pagal šios Konvencijos 2 straipsnį „biologinė įvairovė” reiškia visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę.

Atsižvelgdami į tai, manytume, kad gamtos turtų naudojimo reglamentavimas turėtų būti vykdomas remiantis valstybės suvereniteto jos gamtos turtams principu, o ne per valstybės nuosavybės teisės į gamtos turtus institutą. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime be kita ko konstatavo, kad „laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas”.

Taip pat pažymėtina, kad augantys augalai ir grybai negali būti traktuojami kaip savarankiški, atskirai nuo žemės sklypo, kuriame jie auga, funkcionuojantys nuosavybės teisės objektai. Augalai ir grybai tampa savarankiškais nuosavybės teisės objektais juos pasisavinus, paėmus iš gamtinės aplinkos.

Reglamentuojant valstybės teises į laisvėje gyvenančius saugomų rūšių gyvūnus, saugomų rūšių augalus ir grybus, svarbu atsižvelgti į Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas dėl valstybės nuosavybės teisės į žemės sklypus, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, išimtinių valstybės teisių į jos oro erdvę, kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje, taip pat į Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas dėl nuosavybės paėmimo, nes galiojantys įstatymai nenumato, kad saugomi augalai ir grybai priklauso valstybei nuosavybės teise.

[...]

lietuvosmiskai.lt inf.