Naujienos

* V.Jusas: kodėl miško savininkai nori pakeisti ministeriją

Lietuvos Žemės ūkio rūmų Prezidiumas priėmė rezoliuciją „Dėl miškų valdymo, reguliavimo ir politikos įgyvendinimo funkcijų perdavimo Žemės ūkio ministerijos kompetencijai". Kodėl atsirado toks radikalus kaimiečių siūlymas?- klausia miškininkas Vidmantas Jusas straipsnyje "Miško savininkai nori pakeisti ministeriją", 2009-12-01 spausdinamą dienraščio "Lietuvos rytas"  svetainėje.
**********************************
Kviečiame susipažinti:

Miškuose - socialistinis mąstymas

Dauguma iš ketvirčio milijono miško savininkų pavydžiai žiūri į žemdirbius, kurių reikalais rūpinasi Žemės ūkio ministerija. Žemės ūkyje jau užmirštas socialistinis mąstymas. Ten jau niekam nekelia pasipiktinimo, kad žemės savininkas iš savo nuosavybės tikisi naudos sau. Tuo tarpu miško savininkas turi gėdytis, jei jis nori naudos iš savo miško. Jis turi būti labai laimingas, kad jo miškas tenkina mistinį „visuomeninį interesą".

Žemės ūkyje, kaip ir privačiame miškų ūkyje, taip pat daug smulkių savininkų, kooperacija tik prasideda. Tačiau kelią ji skinasi palaikoma ministerijos. Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) morališkai skatino kooperavų kūrimąsi, tačiau tai netapo kooperacijos judėjimu privačiame miškų ūkyje. Dėl Aplinkos ministerijos abejingumo miško savininkų problemoms kooperatyvų nariai nepajuto jokios naudos iš kooperacijos, nors pagrindiniai šalies įstatymai numato lengvatas ir miško savininkų kooperatyvams.

Miško savininkai trokšta žinių

Žemdirbiai turi konsultavimo sistemą, remiamą valstybės. Kiekvienoje savivaldybėje lengvai rasime bent keletą specialistų, į kuriuos žemdirbiai gali kreiptis kvalifikuoto patarimo ir pagalbos visais klausimais. Panašų konsultavimo tinklą miško savininkams kūrė ir LMSA, tačiau negaudami finansinės paramos entuziastai palaipsniui pasitraukė į apmokamus darbus, konsultuoja tik laisvalaikiu.

Tuo tarpu miško savininko konsultavimas reikalauja pastovaus darbo. Reikia sekti teisės aktų, kurie labai smulkmeniškai reglamentuoja miško savininkų veiklą savo valdose, pasikeitimus, gerai išmanyti miško biologiją, darbų technologijas, o pastaruoju metu ir Europos Sąjungos (ES) paramos reikalavimų vingrybes. Reikia žinoti medienos rinkos tendencijas, turėti informacijos apie rinkos dalyvių mokumą ir sąžiningumą. O pilnai savininką pakonsultuoti galima tik nuvykus į jo valdą. Tai daryti tik laisvu nuo pagrindinės veiklos metu yra sunku. Juo labiau, kad Aplinkos ministerijos deklaravimas apie nemokamą miško savininkų konsultavimą trukdė mokamo konsultavimo prigijimui tarp miško savininkų.

Tuo tarpu žemdirbiai jau seniai nesistebi, kad už konsultacijas reikia mokėti. ES paramos įsisavinimo eiga rodo, kad toks nemokamas konsultavimas nieko vertas: miško savininkai nesugeba pasinaudoti jiems skiriama parama miškų ūkiui. Per pirmus keturis metus pasinaudota tik trečdaliu iš beveik 100 mln. litų miškų įveisimui skirtų ES lėšų. O per pastaruosius dvejus metus panaudota tik apie 5 proc. skiriamos ES paramos.

Aplinkos ministerija nusigręžusi nuo savininkų

Aplinkos ministerija 2002 m. patvirtino miškų ūkio strategiją, bet nesugebėjo jos įgyvendinti privačių miškų srityje. Per visus nepriklausomybės metus nepajėgė sukurti jokios veikiančios miško savininkų ūkininkavimą koordinuojančios sistemos. Bandymų buvo. 2002m. gegužės 24d. buvo pasirašyta sutartis tarp Aplinkos ministerijos ir LMSA dėl privačių miškų girininkijos kūrimo eksperimento tvarka. Tačiau Generalinė miškų urėdija (GMU), o vėliau ir Aplinkos ministerijos viceministras kreipėsi į patentų biurą, kuris tuo metu registravo įmonių vardus, ir uždraudė vardo „privačių miškų girininkija" registravimą įmonių registre...

Aplinkos ministerijos miškų departamente yra mažytis privačių miškų skyrius. Tačiau vien jo nuostatus perskaičius matyti, kad nepriklausomai nuo jame dirbančių žmonių kompetencijos ir gerų ketinimų, jokios realios pagalbos privačiam miškų ūkiui šis skyrius negali suteikti vien dėl to, kad penki darbuotojai turi penkis viršininkus (citata iš privačių miškų skyriaus nuostatų: „skyrius pavaldus departamento direktoriui, ministrui, viceministrui, ministerijos valstybės sekretoriui, ministerijos sekretoriui").

Privati miškininkystė juodinama

Generalinė miškų urėdija, kaip Aplinkos ministerijos įstaiga, atrodytų, turėtų padėti formuojant miškų politiką, tačiau užsakomuose straipsniuose ir reportažuose skleidžia iškreiptą informaciją apie padėtį privačiuose miškuose. To puikiausias pavyzdys yra visur skelbiamas melas, kad privačių miškų savininkai neatkuria miškų.

Tuo patikėję net patys miškininkai. Tačiau kasmet leidžiamoje miškų statistikoje randame, kad 2008 m. kirtaviečių, t.y. neatkurtų plotų, valstybiniuose miškuose yra 2,3 proc., o privačiuose miškuose tik 1,4 proc. visų miškų ploto. Tai kur tie neatkurti privatininkų miškai? Prieita iki tokio nusikalbėjimo, kad LMSA neva siekia privatizuoti valstybinius miškus ir juos parduoti užsieniečiams. LMSA pozicija šiais ir kitais klausimais skelbiama tinklapyje www.lietuvosmiskai.lt, ten nerasite užuominos nei apie valstybinių miškų privatizavimą, nei apie kitokius GMU tinklapyje skelbiamus kliedesius.

Įkurta Aplinkos ministerijos finansuojama marionetinė Privačių miško savininkų asociacija, kurios nariais yra miško verslo įmonės, visuomenei pateikiama kaip miško savininkų atstovė. Ji naudojama GMU melo palaikymui ir visuomenės klaidinimui. Pradedant pačiu pavadinimu. Keista, kad Aplinkos ministerijai pavaldi valstybinė institucija užsiima atviru šmeižtu, tačiau ministerija nesiima jokių veiksmų tam sustabdyti.

Aplinkos ministerijai nerūpi ekonomika

Iš Aplinkos ministerijos miško savininkai sulaukia tik draudimų, suvaržymų, o ne pagalbos. Jie verčiami minti urėdijų slenksčius norėdami gauti pažymas ar parašus, kurių neturėdami negali prašyti ES paramos. Į tą pačią paramą pretenduoja ir pačios urėdijos, todėl suprantamas „kliūčių ruožo" tikslas.

Visiškai nieko nedaroma privačių miškų naudojimo skatinimui. Tai lyg ir natūralu, nes į Aplinkos ministerijos funkcijas neįeina ūkinės veiklos vystymas. Gal todėl šioje ministerijoje niekas nesuka galvos ir dėl to, kad Valstybė iš savo miškų, kurių valdymas patikėtas miškų urėdijoms, negauna jokios ekonominės naudos (neskaitant įprastų įmonėms mokesčių). Juk urėdijos iš valstybinių miškų gauna pelną nieko nemokėdamos į Valstybės biudžetą net už medienos išteklius, nekalbant jau apie kitus miškų išteklius.

Miškų statistikoje pateiktus 2008 m. urėdijų pagrindinių kirtimų kiekius padauginus iš patvirtintų vidutinių kainų, gauname 98,2 mln. litų. Tiesa, urėdijos giriasi, kad atkuria ir prižiūri miškus nieko neimdamos iš Valstybės biudžeto. Tačiau privalomiesiems darbams, t. y. Vyriausybės nustatytiems darbams atlikti, panaudota tik apie trečdalis gautų pajamų. Būtų negražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet tie pinigai iš tikrųjų yra mūsų visų. Gal tada ir pensijas reikėtų mažiau nurėžti, ir iš mamų pašalpų neatiminėti...

LMSA jau daug metų siūlo iš miško savininkų mokamų į biudžetą mokesčių formuoti atskirą fondą, kuris būtų naudojamas kelių priežiūrai, konsultavimui ir kitoms bendroms privačių miškų reikmėms. Kol kas nėra net šių lėšų apskaitos, nors gyventojų pajamų deklaracijose jau seniai apskaitomos pajamos iš žemės ūkio veiklos. Todėl privačių miškų keliai darosi nebepravažiuojami, mokymas ir konsultavimas neatitinka poreikio. Dėl lėšų nebuvimo neįgyvendinamas kompensavimas už apribojimus saugomose teritorijose, nors teisinis pagrindas ir mechanizmas sukurti.

Miško savininkai nori paramos

Kai matome tokias Aplinkos ministerijos „pastangas" pagelbėti miško savininkams, negalime ilgiau laukti, kol privačių miškų savininkai bus priverstine tvarka priskirti miškų urėdijoms (tokie siūlymai jau pasigirdo), lyg kokie baudžiauninkai prie dvaro. Tuo tarpu žemės ūkio ministras pasirengęs padėti miško savininkams pasinaudoti milijoninėmis ES lėšomis, o agrarinius miškus, kurie dažniausiai priklauso miško savininkams, mato kaip kaimo neatskiriamą elementą.

Viso miškų ūkio, ir valstybinio, modernizavimas, privačių miško savininkų mokymas bei konsultavimas, ir net aplinkosauginių priemonių skatinimas finansuojamas per Žemės ūkio ministerijai pavaldžią Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Todėl miško savininkams labai svarbus tiesioginis ir konstruktyvus bendravimas su šia ministerija, ko niekada nepavyko pasiekti su Aplinkos ministerija, visas problemas slepiančioje giliai stalčiuose.

Autorius yra miškų ūkio konsultantas, LMSA narys.