Naujienos

* M.Bastys: siūlymas rengti naują saugomų teritorijų įstatymą užtęstų problemų sprendimą

Jau keli mėnesiai Seime guli ir savo eilės laukia naujas Saugomų teritorijų įstatymo projektas. Tačiau praėjusią savaitę Seime imta inicijuoti naują darbo grupę, kuri kurtų dar vieną Saugomų teritorijų įstatymo projektą. Apie pateiktojo projekto pažangias ir galbūt taisytinas nuostatas žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su vienu jau pateikto įstatymo projekto iniciatoriumi Seimo nariu Mindaugu Basčiu.
Pilnas interviu skelbiamas kontrastai.lt straipsnyje "Siūlymas rengti naują saugomų teritorijų įstatymą užtęstų problemų sprendimą"

************************
Kviečiame susipažinti:

 - Prieš kelis mėnesius grupė Seimo narių pateikėte Saugomų teritorijų naujo įstatymo projektą. Sulaukęs įvairiausių vertinimų, jis vis dar laukia savo eilės, o praėjusią savaitę Seime pradėta kurti darbo grupė dar vienam Saugomų teritorijų įstatymo projektui rengti. Kadangi esate vienas iš ankstesnio projekto teikimo Seimui svarstyti iniciatorius, Jūsų manymu, kokie šiuo metu pateikto įstatymo projekto privalumai?

- Šiuo metu susiklosčiusi situacija saugomose teritorijose nėra toleruotina. Ją būtina keisti. Tai dar kartą pamatėme Seimo Socialdemokratų frakcijos išvykos į Aukštadvario regioninį parką metu . Tam tikrai žmonių kategorija atrado būdus pasinaudoti įvairiomis galimybėmis ir įsikurti pačiose gražiausiose vietose, statytis prabangius pastatus, kurių architektūra dažnai neatitinka tos vietovės tradicijų, nuo amžių susikūrusių vertybių. Todėl ir pritariu darbo grupės parengtam Saugomų teritorijų įstatymo projektui. Žinoma, jame yra ir taisytinų dalykų, tad Seime vykstančios diskusijos, manau, padės surasti optimalų sprendimą.

Galėčiau įvardinti keletą parengto projekto aspektų. Kalbant apie statybas saugomose teritorijose, norisi, kad jos būtų susietos su tos teritorijos saugotinomis vertybėmis. Tačiau neretai tenka susidurti su sunkiai suvokiamu draudimu statyti. Ir vėl noriu prisiminti Aukštadvario regioninį parką. Apsilankėme kaimo turizmo sodyboje. Jeigu jos ten nebūtų, vieta neturėtų jokio patrauklumo: plynas žolėmis apaugęs laukas. Šiuo atveju žmogus padarė gerą darbą, sudarydamas sąlygas regioninio parko lankytojams pasigrožėti gamtos grožiu.

Dabartinė saugomų teritorijų sistema, pradedant nuo vadovaujančių asmenų, yra labai priklausanti nuo žmogiškojo faktoriaus. Labai daug kur vadovaujamasi darbuotojo nuomone. Tu man patinki - leisiu, nepatinki - neleisiu. To neturėtų būti.

Ir dar, teritorijų ir jos tvarkymo planų tvirtinimas. Mūsų žmonės nėra įpratę aktyviai dalyvauti tokiose procedūrose, tad paskelbus projekto svarstymus, beveik niekas klausimų neužduoda. Kadangi prieštaravimų nėra, teritorija patvirtinama. Tačiau net ir dalyvavusieji neišgirsta, kad prie saugomos teritorijos yra ir buferinė zona, apie ką niekas net nekalba.

- Apskritai, saugomose teritorijose labai daug įvairiausių zonų, kuriose net sunku susiorientuoti.

- Išties, tų zonų labai daug. Žmogui sunku susivokti, kokią įtaką jo veiklai turi viena ar kita zona. Todėl pateiktame Saugomų teritorijų įstatymo projekte zonavimo nuostata keičiama.

- Paminėjote, kad galbūt kai ką pateiktame įstatyme reikia tobulinti. Ką, Jūsų manymu, reikėtų tobulinti?

- Skaitant įstatymą susidaro įspūdis, kad įstatymo projekte statybų leidimų procedūra taip supaprastinama, jog pasistatyti saugomoje teritorijoje tampa paprasčiau negu kitose vietose. Statybos turi būti reglamentuojamos taip, kad nebūtų savivaliavimo ir atitiktų bendrą statybų reglamentą.

- Tačiau normaliose šalyse šalia įvairių reglamentavimų eina ir kompensavimas. Žmogui, atsisakančiam dalies savo sumanymų vardan visuomenių interesų, patiriami nepatogumai kompensuojami. Lietuvoje, žmogui ne tik nesistengiama kompensuoti, bet dar stengiamasi suformuoti nuostatą, prie ko prisideda ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos, kad jis yra visuomenės priešas. Kažkodėl tarybiniais metais suformuotas mentalitetas labai atgyja. Ir tokią nuostatą stiprina šiuo metu galiojantis Saugomų teritorijų įstatymas. Ar Seime galvojama apie kompensavimą žmogui, vardan visuomeninio intereso sutinkančio su kai kuriais nepatogumais? Šiuo metu galiojanti kompensavimo sistema labiau į pasišaipymą iš žmogaus panaši. Kiek teko kalbėtis, jų skaičiavimo metodika neleidžia didesnių mokėti, nes anksčiau tas žmogus toje vietoje veiklos nevykdė. Taigi, lyg ir nėra normalaus atspirties taško.

- Tai irgi labai svarbus dalykas. Jei suformuojamas saugomos teritorijos plotas, jame gyvenantiems ir tam tikra veikla užsiimantiems žmonėms turi būti realiai kompensuojami dėl apribojimų patiriami praradimai ir nepatogumai. Kompensacijos negali būti skaičiuojamos vadovaujantis praeitimi. Gyvenantieji ne saugomose teritorijose užsiima veikla be apribojimų, jos rezultatai ir turėtų tapti kompensacijų skaičiavimo pagrindu.

- Ir dėl statybų. Galbūt saugomoje teritorijoje būtų tikslinga parengti kelis sodybų projekto variantus, kurie atspindėtų tam kraštui būdingą architektūrą, jis būtų nemokamai žmogui suteiktas, tuo atpiginant sodybos statybą. Galbūt net kompensuoti dalį statybinėms medžiagoms reikalingų išlaidų. Juk jei jis turi kažko atsisakyti vardan visuomenės interesų, tegul visuomenė ir kompensuoja, aiškiai pasakant, kad yra draudimai, veiklos ribojimai ir už tai, žmogau, tu gauni iš visų mokesčių mokėtojų piniginės kompensaciją.

- Apie tai naujai pateiktame Saugomų teritorijų įstatymo projekte nekalbama, bet tai svarstytinas dalykas. Taip pat galėtų būti nurodomas ir statybinių medžiagų, kurias leidžiama naudoti konkrečiose saugomose teritorijose, sąrašas. Tokie reikalavimai turėtų būti įgyvendinami per skatinimą.

- Kai kurie gamtos saugotojai baiminasi, kad naujai parengtas Saugomų teritorijų įstatymo projektas kėsinasi panaikinti saugomų teritorijų tarnybą, o tuo pačiu, girdi, atsirandanti grėsmė ir pačioms saugomoms teritorijoms. Kiek pagrįsti tokie būgštavimai?

- Keičiant priklausomumą, keičiasi ir tam tikras statusas, bet tai nereiškia, kad bus panaikintos pačios saugomos teritorijos. Jokios grėsmės nematau ir dėl specialistų. Kompetentingi specialistai, tai įrodę savo darbais, bus reikalingi ir dirbs saugomose teritorijose.

Žinoma, priimant įstatymą ar vykdant reorganizavimą gali iškilti atskirų asmenybių klausimas, tačiau, manau, tai nėra esminis ir kažkokių grėsmių sukeliantis dalykas.

- Vėl grįžtu prie saugomų teritorijų tarnybos ir jai pavaldžių organizacijų darbo stiliaus: drausti. Na, pedagogika į draudimus turi savo požiūrį. Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui. Dabar gi neretai atsakingi už saugomas teritorijas darbuotojai ar juos palaikantys visuomenininkai tvirtina, kad visuomenės švietimas - parkų direkcijos patalpose įrengtos ekspozicijos. Deja, į jas retas kuris parko lankytojas užsuka. Pinigai leidžiami lankstinukams, kurie paprastai saugomi direkcijoje. Na, tai jau galima tik parodomuoju „švietimu", kuris tarnauja tik komisijoms akis mulkinti. Beje, lankantis Aukštadvario regioniniame parke gavome po nemažą pluoštą leidinukų, kuriuos mums atnešė ir įteikė direkcijos darbuotojai. Vienas leidinukas išleistas 2000, keli - 2004, dar vienas - 2005, 2006, 2007 metais. Jei būtų dalijami parko lankytojams, žinant, kokiais tiražais tokia literatūra leidžiama, kažin kiek dovanų būtume gavę. Taigi, Lietuvoje vyrauja sėdimasis švietimas ir saugomų teritorijų saugojimas.

- Žinoma, asmenybė ugdoma nuo mažens, bet būtinas švietėjiškas darbas ir su saugomose teritorijose gyvenančiais žmonėmis, saugomų teritorijų lankytojais. Jei visą laiką tik drausime, nuteiksime priešiškai. Manau, didžiausia bėda, kad saugomų teritorijų tarnybos yra tik baudžiančiosios organizacijos. Vietoj to, kad darytų gerą darbą, jos dalį visuomenės nuteikia prieš gamtą. Toks darbo stilius yra netoleruotinas ir keistinas. Ne draudimais, bet skatinimais ir paaiškinimais turi būti auklėjamas žmogus.

- Ir dar vienas dalykas kliūva. Požiūris į privačią nuosavybę. Jei kažkokį statinį, kad ir lieptą, sumano statyti privatus asmuo, jam neleidžiama, nes tai, girdi, nėra numatyta parko tvarkymo plane. Jei tokį pat lieptelį toje pačioje vietoje sumano statyti, sakykime, parko direkcija, pasirodo, tam nėra jokių kliūčių, nes tai daroma prisidengiant visuomeniniu interesu. O juk tam pačiam visuomeniniam interesui gali tarnauti ir privataus asmens pastatytas lieptas, jei tik bus kitoks Saugomų teritorijų tarnybos darbuotojų požiūris.

- Manau, kad kai kuriais atvejais yra labai "nusismulkinama". Saugomų teritorijų tarnybos, parkų direkcijų darbuotojai, vadovaudamiesi teritorijos tvarkymo planu, perlenkia lazdą. Jei pastatoma tvora, neleidžianti prieiti prie vandens, suprantu, kad būtina ją nugriauti. Taip pat jei užtveriamas kelias ar pastatomas įvažiuoti draudžiantis ženklas. O jei žmogus sumano pasistatyti lieptelį.... Manau, saugomų teritorijų tarnybos darbuotojai turi apsvarstyti, kas tikrai visuomenei naudinga. Uždrausti žmogui statyti lieptelį nematau jokio argumento.

Dar kartą norėčiau prisiminti Aukštadvario regioninį parką. Nenormalu, kad seniūnė, gavusi lėšų mašinų stovėjimo aikštelei prie kapinių išasfaltuoti, kur labai akivaizdus visuomeninis interesas, negali to padaryti, nes reikalaujama parengti projektą, už kurį, kaip sakė seniūnė, tektų sumokėti pusę aikštelei sutvarkyti skirtų pinigų.

- Užsiminėte apie draudimą įvažiuoti, kaip nepriimtiną dalyką. Tačiau juk dažniausiai užsidaroma ne todėl, kad yra nusiteikę prieš kitų žmonių lankymąsi, o todėl, kad tie svečiai labai nekultūringai elgiasi. Prišiukšlina, neretai nuniokoja ten augančius medžius, pastatytus lauko baldus. Privatus žmogus neturi laiko auklėti nekultūringų lankytojų ar tvarkyti jo paliktą jovalą, tad ir imasi tokių priemonių.

- Gal reikėtų pastatyti ženklą su nuoroda, kad įvažiuoti draudžiama tiems, kurie niokoja gamtą ir šiukšlina.

- Praėjusią savaitę Seime pradėta inicijuoti naujos darbo grupės, kuri rengtų naują Saugomų teritorijų įstatymo projektą, formavimą. Kiek tikslingas toks sumanymas?

- Manau, tai nereikalingas dalykas, kuris užtęstų problemos sprendimo laiką. Aš esu tos nuomonės, kad reikia svarstyti, o reikalui esant ir tobulinti jau parengtą Saugomų teritorijų įstatymo projektą.