Naujienos

* G.Paulikaitė. Aukštadvario RP: kuo daugiau draudimų, tuo didesnis jiems pasipriešinimas

Regis, įpratome prie valstybės tarnautojų, dirbančių saugomose teritorijose, jokios motyvacijos nereikalaujančių paaiškinimų: „Mes vykdome įstatymą". Tiesa, tas įstatymų suvokimas, kaip beje, ir pagarba žmogui, savais matais matuojamas. Iš galvos neišeina praėjusį ketvirtadienį Lietuvos miško savininkų asociacijos ir Seimo Socialdemokratų frakcijos susitikimai Aukštadvario regioniniame parke. Jo direktorius Vaclovas Plegevičius tvirtino, kad saugomos teritorijos laukia aukštos moralės žmogaus. Suprask, tokio, kuris aklai ir nuolankiai vykdys kartais sunkiai sveiku protu ir paaiškinamus parko reikalavimus. Tačiau gyvenimo dėsnis: veiksmas tolygus atoveiksmiui. Kuo daugiau draudimų, tuo didesnis jiems pasipriešinimas,- teigia Genovaitė Paulikaitė, kontrastai.lt redaktorė, straipsnyje "Galingiausias įstatymas saugomoje teritorijoje – valstybės tarnautojo nuomonė".
Autorė aprašo Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) kartu su Seimo socialdemokratų frakcija spalio 29 d (ketvirtadienį) surengto išvažiuojamojo posėdžio į Trakų raj.  Aukštadvario apylinkes įspūdžius.
*************************************
Kviečiame susipažinti.  .

Saugotojai žarsto patarimus

Liaudies išmintis byloja, kad geras patarimas ir už auksą brangesnis. Tačiau Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos direktorės Rūtos Baškytės duotais patarimais Trakų rajono gyventoja Genė Zaleskaja visiškai nesidžiaugė.

Kai sumaniusi 2002 metais įsigytoje žemėje, kuri yra Aukštadvario regioniniame parke, atkurti čia buvusią sodybą, moteris kreipėsi į Trakų rajono savivaldybę, 2006 metų rugpjūčio 9 dieną tuometinis savivaldybės administracijos direktorius Leonardas Karnila jai atsakė, kad „projektavimo sąlygų sąvadas negali būti patvirtintas, todėl, kad už saugomos teritorijos apsaugą atsakinga institucija - Aukštadvario regioninio parko direkcija specialiųjų sąlygų projektavimui neišdavė".

Vėliau teisme Aukštadvario regioninio parko direkcijos atstovas teigė, kad „žemės ūkio paskirties sklypas yra Aukštadvario regioninio parko Aukštadvario rekreacinio prioriteto zonoje, rekreacinių agrarinių teritorijų ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Pagal Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planą naujų statybų plėtra šioje zonoje nenumatyta, o prioritetas teikiama pažintiniam turizmui, kraštovaizdžio estetinio potencialo didinimui. Sklypas, pasak parko direkcijos atstovų, yra „senkapių vizualinės apsaugos teritorijoje, kur galioja specialioji naudojimo sąlyga - nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos.(...) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodo liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose ar projektuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, numatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose." Kaip parko atstovas paaiškino teisme, specialiųjų sąlygų sodybos atkūrimui G.Zaleskajai neišdavė todėl, kad dokumentuose nurodyta sodyba buvo atkurta gretutiniame žemės ūkio paskirties sklype. Parko direkcija net patarimo nepagailėjo. Kadangi gretutinis sklypas priklauso G.Zaleskajos sūnui, pasiūlė sklypus apjungti ir tuomet vystyti statybas. Bet pala, prieš kelis mėnesius rengdama publikaciją, kodėl Varnių regioniniame parke nebuvo leista statyti kaimo turizmo sodybos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė man sakė, girdi, savininkės padarė klaidą, sklypus sujungusios. Regis, tarp tų tvarkų, apraizgytų sunkiai suprantamais terminais, nelabai orientuojasi ir patys teritorijų saugotojai. Gal todėl, užuot vadovaudamasi įstatymu sudėliojusi taškus ant „i" G.Zaleskajos istorijoje, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, 2008 liepos 10 dieną direktorės R.Baškytės pasirašytu raštu atsako: „Mūsų žiniomis šiuo metu sklype savavališkai įrengti pamatai. Pažeidimą užfiksavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra. Be to, manome, kad sodyba nėra masiniams renginiams skirta vieta. Kaimo turizmo esmė - ramus šeimyninis poilsis. Taip pat išnagrinėjome garažo rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą galimybes sklype, esančias šalia Aukštadvario hidroelektrinės. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą aplinkos ministro įsakymu, šis garažas yra Aukštadvario urbanistiniame draustinyje, ekstensyviai technologizuotos aplinkos pramoninių-komunalinių sklypų kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje gyvenamųjų namų statyba nenumatyta. Mūsų nuomone, kaimo turizmo plėtojimui šioje vietoje aplinka nėra tinkama. Siūlytume apsvarstyti alternatyvios veiklos galimybes".

Sodybvietę apgynė senos kriaušės

G.Zaleskajai teko ne tik savivaldybės atsisakymą patvirtinti projektavimo sąlygų sąvadą skųsti teismui, bet ir per teismus įrodinėti sodybos buvimą sklype. Kaip teigiama teismo medžiagoje, pirminiai duomenys, kad G.Zaleskajai priklausančiame sklype buvo sodyba, gauti iš šalia gyvenančių žmonių paaiškinimų. Būtent jie nurodė, kur buvo rūsys, statiniai, sodas, didelis dviejų galų namas, „smoliarna" (terpentino iš sakingų medžiagų gamyba). Ir net įdubos, o kai kur ir statinių liekanos išlikusios. Archyvinė medžiaga ir išlikusios nuotraukos patvirtina sodybos G.Zaleskajos sklype buvimą. Tai įrodo ir sodo liekanos - Lietuvos žemės ūkio universiteto Sodininkystės ir daržininkystės instituto docentas V.Pranckietis kartu su liudytoja apžiūrėjęs sodybvietę, konstatavo, kad sklype augantys medžiai yra kriaušės, kurioms galėtų būti 40-60 metų ir kad jos yra anksčiau augusių medžių ataugos.

Keistai atrodo, kad regioninio parko direkcijos darbuotojai kriaušių negali atskirti. O jei jau tokia gamtosaugininkų kvalifikacija, natūraliai kyla klausimas, ar tikrai tiems žmonėms patikėtas saugoti vienas mūsų šalies brangiausių turtų - gražiausi gamtos kampeliai.

G.Zaleskajos sklype buvo atlikti ir geologiniai tyrinėjimai ir buvo neginčijamai surasti buvusio „smoliarnios" pastato pamatų bei sienų fragmentai.

Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos rašte, pasirašytame direktorės R.Baškytės, teiginys, kad sklype savavališkai įrengti pamatai - laužti iš piršto. Ar galima nuneigti, kad už pareiškiamų įtarimų dėl savavališkos veiklos, nesama kitų interesų, kuo mažiausiai bendrumo turinčių su aplinkosauga?..

Teisme liudytojai pasakojo apie didelį namą, kuriame šeimininkavo senutė, apie rūsius ir „smoliarnią", kurioje darė terpentiną. Liudytojai pasakojo, kad prasidėjus karui vokiečiai senutę išvežė ir daugiau ji į sodybą nebegrįžo. Po karo sodyba sunyko, vietiniai gyventojai po akmenį ją ištampė. O vienas liudytojas, dirbęs traktorininku, prisiminė, kaip toje vietoje lauką sulygino.

2009 metų balandžio 6 dieną Šalčininkų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Genės Zaleskajos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype yra buvusi sodyba ir yra išlikę buvusios sodybos statinių bei sodo liekanos, jos prašymą patenkino - pripažino, kad sodybą norima atkurti ne at plyno lauko.

Kol nebuvo įrodytas sprendimas, nebuvo svertų priversti Aukštadvario regioninio parko direkciją išduoti specialiąsias sąlygas sodybai projektuoti. Tad iki tol teismai G.Zaleskajos skundą dėl specialiųjų projektavimo sąlygų išdavimo atmesdavo kaip nepagrįstą. Teismui pripažinus sodybos buvimo faktą, 2009 m. birželio 12 dieną Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė įpareigoti Aukštadvario regioninio parko direkciją išduoti specialiąsias sąlygas projektavimui dėl Genės Zaleskajos žemės sklype buvusios sodybos atkūrimo, o Trakų rajono savivaldybės administraciją įpareigoti patvirtinti statinio projektavimo sąlygas buvusiai sodybai atkurti.

Genovaitė Paulikaitė
Kontrastai.lt redaktorė