Naujienos

* A.Gaižutis: siekis paminti privačią nuosavybę – netoliaregiškas žingsnis

Apie miško ir žemės savininkų rūpesčius, susidariusį valdžios ir visuomenės požiūrį į turinčius nuosavybę ir koks turėtų būti savininkų bei visuomenės ir valdžios bendradarbiavimas žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininku Algiu Gaižučiu.

Pokalbis publikuojamas kontrastai.lt 2009-10-27 straipsnyje "Privačiai nuosavybei Lietuvoje dar nekuriamas palankus politinis klimatas"
****************
Kviečiame susipažinti:

– Kai pasikalbi su urėdijų, saugomų teritorijų tarnybų darbuotojais, galima susidaryti įspūdį, kad patys didžiausi miškų niokotojai yra privataus miško savininkai. Jie, girdi, niekadėjai ir miškus naikina, ir iškirstų miškų atsodinimu per mažai rūpinasi, jau nekalbant apie miškų kelius, kuriuos tiesiog suniokoja. Suprantu, nėra namų be dūmų, bet kažkaip nesitiki, kad savininkas savo turtą naikintų. Gal tokioms prielaidoms ir kalboms atsirasti įtakos turi kai kurie teisinių aktų netobulumai ar skirtingas tų pačių teisės aktų traktavimas?

– Jūs tiksliai pastebėjote – nebūna namų be dūmų. Tačiau dėl miškų atkūrimo Lietuvoje negatyvios tendencijos nėra, o kaip tik atvirkščiai – absoliuti dauguma kirtaviečių atkuriamos nustatytais terminais. Pavyzdžiui, 2002-2007 metais visuose Lietuvos miškuose plynai buvo iškirsta 88,1 tūkst. ha medynų, t. y. 17,6 tūkst. ha kasmet, daugiausia eglynų, beržynų ir pušynų. Praktiškai visi jie buvo atkurti, įstatymai vienodai griežti tiek privatiems, tiek ir valstybiniams miškų valdytojams. O atskirų pažeidimų nustatoma tiek urėdijose, tiek tvarkant privačius miškus. Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis, miškų žemės plotas per penkerius metus didėjo vidutiniškai 6,8 tūkst. ha kasmet, medynų – vidutiniškai 6,2 tūkst. ha. Brandžių medynų plotai kasmet prasiplečia vidutiniškai po 3 tūkst. ha.

Dėl miško kelių priežiūros – atskirų savininkų ir valstybinių miškų urėdijų galimybės šioje srityje yra nesulyginamos. O didesnes darbų apimtis miškuose turinčios privačios įmonės ir dabar dažniausiai sutvarko kelius, dar daugiau galėtų padaryti, jei ir joms kelių priežiūrai būtų skiriamos papildomos biudžeto lėšos, kokias tam tikslui gauna urėdijos.

Esu įsitikinęs, kad vis pasireiškiantis noras paminti ir menkinti privačią nuosavybę – netoliaregiškas žingsnis. Jau ne kartą raginome dirbtinai nekelti priešpriešos tarp valstybinių miškininkų ar saugomų teritorijų specialistų ir privačių savininkų. Tikrumas dėl nuosavybės teisių užtikrina ilgalaikį savininko požiūrį į jo valdomą turtą. Svarbus klausimas – ar tai pripažįstama ir Lietuvoje, kur sovietmečiu pusę amžiaus buvo siekiama su šaknimis išrauti privačios nuosavybės jausmą? Atrodytų, dabar turėtų būti ypač aktualu sudaryti neginčytinas sąlygas privačios nuosavybės apsaugai ir neliečiamumui, įtvirtinant tai ne vien Konstitucijoje bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, bet ir kituose įstatymuose bei valdžios institucijų priiminėjamuose sprendimuose.
Tačiau tenka konstatuoti, kad privačiai nuosavybei Lietuvoje dar nėra kuriamas palankus politinis klimatas. Ne urėdijose ar regioniniuose parkuose dirbantys eiliniai specialistai kalti, kad kai kurie aukšti pareigūnai dirbtinai eskaluoja priešpriešą su privatininkais, gąsdina savo darbuotojus ir visuomenę menamais privatizacijos bei miškų niokojimo baubais. Jau tapo dėsninga, kad kai tik kas Vyriausybėje ar Seime susidomi, kaip juda finansai šiose valstybinėse žinybose – iš karto „ištraukiamos“ nuvalkiotos temos. Tiesą sakant – jau pabodo…
Juolab, kad reikėtų pagaliau suprasti – privataus miško savininkų juodinimas atsisuka bumerangu ir į valstybinius miškininkus. Visuomenei už valstybės pinigus reguliariai „kalamas“ įvaizdis apie niokojamus miškus duoda akivaizdžius, tačiau – neigiamus, rezultatus.

– O gal, siekiant kažkokių užkulisinių tikslų, sąmoningai stengiamasi miškų savininkus paversti gamtos priešais?

– Pacituosiu:  „Vykdoma negailestinga kampanija prieš privatų miškų ūkį. Natūralus noras turėti iš jo naudos kalamas prie gėdos stulpo, nepaisant to, kad miškai – atsikuriantis gamtos resursas, ir niekas nė nebando jų paversti dirbamais laukais, o tik, atėjus brandai, nuima derlių. Atsirado ištisas „gelbėtojų“ klanas – nuo teisės aktų kūrėjų iki bulvarinės spaudos žurnalistų, kurie įvairiais būdais po gamtos apsaugos ir visuomenės interesų gynimo vėliava stengiasi apriboti ar visai uždrausti miškų naudojimą medienos gamybai, taip pat galutinai numarinti su mišku ir mediena susijusius etnokultūrinės gyvensenos likučius“. – teigia nusipelnęs Lietuvos miškininkas, LMSA pirmininko pavaduotojas Algirdas – Antanas Brukas. –

Matyt, sutiksite, kad tai teisingi ir su dideliu kartėliu pasakyti vieno iš labiausiai gerbiamų šalies miškininkų specialistų žodžiai.

Ypač nepalankus požiūris formuojamas į žemės ar miško savininkus, kurių valdos yra saugomoje ar rekreacinėje teritorijoje. Jei savininkas parduoda tai, kas yra jo, tai jau spekuliacija ir siekimas pralobti. Nekilnojamojo turto rinkos aktyvėjimas normalios ekonomikos ES šalyse pripažįstamas kaip teigiamas reiškinys, o teisė valdyti savo turtą yra savaime suprantamas laisvos visuomenės požymis. Noras dorai užsidirbti ir tapti turtingesniam irgi ne nuodėmė, o progreso variklis. Bet tik ne pas mus, ne Lietuvoje.

Pernelyg daug biurokratinių kliūčių tvarkytis savo valdoje. Sunykti pasmerkiamos senos sodybos ir ištisi kaimai, kai neleidžiami bent kiek didesni renovavimo darbai ar pastangos gerinti socialines sąlygas, nekalbant jau apie naujas statybas. Apskritai visos negerovės miškuose bandomos aiškinti tik privačios nuosavybės atsiradimu.

Atrodo, ir ne vienam politikui tampa daug naudingiau rodytis „valstybininku“ bei „viešųjų interesų gynėju“ ir taip medžioti rinkėjų balsus, iš tiesų rūpinantis ne visuomenės, o privačiais tam tikrų asmenų ar nedidelių klanų interesais. Dažnai išeina, kad eilinių Lietuvos piliečių interesų, susijusių su jų nuosavybės teisėmis į žemę, mišką, vandenis, nebelieka kam ginti.

– Gal teko pasidomėti, kuo skiriasi Lietuvos miškų savininkų situacija, lyginant su kitų Europos šalių miškų savininkais?

– Teko domėtis. Daugumoje ES šalių požiūris į privatų miškų ūkį yra ženkliai pozityvesnis.
Tą, beje, konstatavo ir Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus prof. habil.dr.Romualdo Deltuvo mokslininkų grupė, išanalizavusi situaciją net 9 aplinkinėse valstybėse, kai rengė pasiūlymus dėl privačių miškų valstybinio valdymo tobulinimo, tai patvirtina ir kiti specialistai.

– Kompensavimas už tam tikros veiklos apribojimą. Saugomų teritorijų tarnybos vadovė tvirtina, kad žemės esančios saugomose teritorijose savininkai gauna kompensacijas. Ji sutinka, kad tos kompensacijos labai mažos, bet, didesnės apskaičiuoti neįmanoma, nes ten, girdi, nėra atskaitos taško – nebuvo jokios veiklos. Kokie būtų Jūsų siūlymai dėl kompensacijų už veiklos apribojimus?

– Savininkui geriau prisilaikant protingumo principų ūkininkauti savo valdoje, saugant jam žinomas vertybes, o ne kaulyti iš valdžios kažkokių kompensacijų. Su kompensacijomis būtų kitaip, jei prieš įvedinėjant įvairiausius ribojimus didžiulėse teritorijose (valdininkams laisvai braižant prie stalo, o ne nagrinėjant, kas iš tikrųjų turi būti saugoma) būtų įvertinama, kiek tas kainuoja ir kurie iš įvedamų draudimų iš tikrųjų yra būtini. Ir kad būtų asmeninė atsakomybė už nepagrįstai įvedamus draudimus.

Kol to nėra – yra tik imitacija…

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 4 dalis nustato, kad žemės savininkams ir valdytojams, kurių žemės valdose steigiama nauja saugoma teritorija, keičiamas esamos saugomos teritorijos statusas arba nustatyti veiklos apribojimai realiai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą, išmokamos kompensacijos. Jų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Tai reiškia, kad esant bent vienam iš šių atvejų žemės savininkai ir valdytojai turi teisę į kompensacinių išmokų išmokėjimą.

Mes reikalaujame Lietuvos Vyriausybę pradėti vykdyti Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl kompensacijų savininkams už ūkinės veiklos apribojimus visose saugomose teritorijose. Kategoriškai pasisakome prieš Aplinkos ministerijos inicijuotas užmačias pakeisti palankų žemės savininkams Saugomų teritorijų įstatymo 32 str., kaip pažeidžiančias Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Kviečiame Seimo narius nepritarti tokiems Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimų projektams, kurie pažeidžia savininkų teisėtus interesus.

Lietuvos miško savininkų asociacija siūlome:

1. Sudaryti teisines prielaidas ir sąlygas saugomose teritorijose esančius privačius miškus valstybei išpirkti arba iškeisti į ūkinius miškus savininkams, kurie to pageidauja (suteikiant lygiaverčius miško sklypus).

2. Seimui – rekomenduoti Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai peržiūrėti dabartinį saugomų teritorijų miškuose sąrašą ir jį pakoreguoti, kiekvienu atveju įvertinus minėtų miškų priskyrimo saugomų teritorijų kategorijai tikslingumą.

3. Steigiant naujas saugomas teritorijas arba griežtinant ūkininkavimo režimą esamose, būtina taikyti ne draudimo, o skatinimo principą: jei valstybė nori įvesti ūkininkavimo apribojimus net III-IV gr. miškuose, tuomet miško savininkui patirti nuostoliai turi būti atlyginami rinkos kainomis ir iš karto. Priimant sprendimus būtina vadovautis ilgamete miškininkystės patirtimi ir moksliniais tyrimais.