Naujienos

* P.Lipskienė- miškininkė, bet ne miškinė

 Savaitraštis "Šeimininkė" publikuoja straipsnį apie Kretingoje gyvenančią Palmirą Lipskienę (nuotraukoje centre).
Ji  yra viena iš nedaugelio moterų miškininkių, galinčių profesionaliai konsultuoti privačių miškų savininkus, rengti miškotvarkos projektus, nes turi didelę patirtį ir yra aukščiausiosios kvalifikacijos. Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narė, Lietuvos ir Švedijos projekto konsultantė, miško savininkų kooperatyvo direktorė tvirtino: kas tik buvo įmanoma, viskas jau pasiekta.

Didžiulis postūmis į priekį, kitaip tariant, karjera prasidėjo peržengus penktą dešimtį ir nepabijojus pradėti nuosavo verslo.

Ši moteris įdomi ir savo raganiškumu. Taip ji vadina polinkį rinkti įvairias vaistažoles.

Kada pastebėjote turinti, kaip pati sakote, raganiškumo?

Visas mano gyvenimas, galima sakyti, susideda iš tam tikrų etapų. Prieš keletą metų buvo tarpas, kai vakarais nieko daugiau neveikdavau, tik skaitydavau knygas apie visokiausias vaistažoles. Pradėjusi gilintis supratau: viena žolė gali būti nuo daug ko, ir nuo vienos bėdos gali būti daug žolių.

Rimtai susidomėti vaistažolėmis paskatino projektas Moterų centre. Jame kalbėta apie smulkųjį verslą, akcentuota, jog reikia kurti tinklus, būtina kooperuotis. Ten sėdint ir klausantis šovė į galvą mintis jungtis prie Violetos Šedienės, turinčios ekologinį bičių ūkį.

Iki šiol prisimenu – pirmą kartą jai nunešiau penkiolika maišiukų savo žolelių ir uždirbau 30 litų. Nors tuomet dirbau miškų urėdijoje ir gaudavau normalią algą, tie pinigėliai atrodė kažkokie išskirtiniai, tarsi tikrai uždirbti. Iki šiol minėta Violeta į įvairias muges, renginius vežasi mano vaistažolių. Jai patinka, kad esu miškininkė. Žino, kad vaistažoles renku ne pakelėse, o vaikščiodama po miškus. Tai yra mano hobis. Žolelių daug prirenku, bet kai reikia sudėlioti į maišelius, nelabai patinka.

Knaisiodamasi po vaistažolių knygas, radau labai teisingą mintį: „Dievas sukūrė žmogų, davė ligas ir prigalvojo toms ligoms gydyti visokiausių žolelių.“ Tačiau žmogus nuėjo ne į gamtą. Jis pasirinko lengviausią būdą – visagalę tabletę.

Vaistažolės dirbant urėdijoje buvo kaip atgaiva. Išėjusi į privatų verslą, su žolelėmis nebeturiu tiek laiko žaisti. Turiu galvoti, kaip užsidirbti pinigų.

Kas paskatino, dvidešimt dvejus metus miškų urėdijoje išdirbus ekonomiste, vieną dieną įbristi į nežinomus vandenis?

Tiesą sakant, iki privataus verslo buvo viena tarpinė stotelė. Keletą metų dirbau miškų kontrolės sistemoje. Būdama inspektore, bausdavau, tikrindavau savininkus.

Ryžtingai viską keisti ir tiek daug pasiekti dabartiniame darbe padėjo Kretingoje pradėję sukiotis jaunuoliai, tvirtinę, jog jie čia tvarkysis ir dirbs. Tai buvo paskata, pagrįsta žemaitišku užsispyrimu, nepasiduoti. Dabar žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad žmogus, kai reikia, savyje gali surasti daug parako.

Miškininką, kaip ir vilką, kojos peni. Esu išvaikščiojusi ir išbraidžiusi daug privačių miškų, žinau klaidžiausius keliukus. Esu nepatikli ir viską noriu pamatyti savo akimis.

Nepakenčiu neprofesionalumo, nemokšiškumo, tuščio pūtimosi. Jei tai matau, visuomet tiesą rėžiu – tiesiai į kaktą. Bet kam: inspektoriams, valdininkams.

Daug reikalų tenka turėti su Nacionalinės mokėjimo agentūros valdininkais. Iš pradžių ten manė: atvažiavo kažkokia boba. Tačiau kai suprato, kad žinau nemažai, dažnai net daugiau už juos, atsirado kita šneka. Patys pradėjo skambinti, tariasi. Mūsų visuomenei atrodo, kad vyresnis žmogus nieko nežino, nemoka, negali integruotis.

Tiek privačioje, tiek valstybinėje miškų sistemoje viešpatauja vyrai, vadovaujančių postų neužleidžia moterims. Ar sunku buvo su jais konkuruoti?

Kai mokiausi Žemės ūkio akademijoje, tarp 50 vyrukų buvome 7 merginos. Visą laiką jų yra Miškų fakultete, tačiau gavusios diplomus jos pasodinamos tik prie popierių. Prie jų ir aš daugiau nei du dešimtmečius sėdėjau. Panorusi daryti daugiau, pirmiausia turėjau pasivyti vyrus, o paskui juos pralenkti, pranokti visa galva. Vyrui paklusti galiu tik tada, kai pajaučiu ir suprantu, kad jis už mane daugiau žino, yra sumanesnis. Kvailesniam niekuomet nenusileisiu.

Iš tiesų, 42-ose Lietuvos miškų urėdijose nėra nė vienos moters urėdės, vadovaujančių postų jos neužima nė Miškų departamente, Generalinėje urėdijoje.

Panaši padėtis buvo ir Vakarų Europoje. Situacija pradėjo keistis Norvegijoje įkūrus judėjimą „Moteris miškininkystėje“. Iki tol pagal Norvegijos įstatymus teisę paveldėti tėvų mišką turėdavo tik sūnus. Todėl moterys nesirinkdavo miškininkystės mokslų, nesigilino į šią veiklos sritį.

Prieš keletą metų dvylikos šalių moterų delegacija, atstovaujanti minėtajam judėjimui, lankėsi Lietuvoje, buvo užsukusi ir pas mane.

Pradėti nuosavą verslą Jūs ryžotės peržengusi penktą dešimtį. Tikrai ne kiekvienas rastų jėgų, užsispyrimo ir noro keisti patogų ir jau nusistovėjusį gyvenimą. Ar visada drąsiai leidžiatės į avantiūras?

Iki šiol prisimenu, kaip laikiau egzaminą miškotvarkos projektų autoriaus atestatui gauti. Į Kauną atvažiavau kurso draugų kvietimu. Vakare mane mokė kas tik norėjo ir kaip mokėjo, o ryte stovėjau prieš komisiją, kurioje buvo net Miškų departamento direktorius, ir atsakinėjau į klausimus. Tuomet rizikavau – pasieksiu daug arba nieko.

Naujausias iššūkis susijęs su projektu „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Europos Sąjunga 90 proc. kompensuoja lėšas, už kurias privačiame miške galima suprojektuoti ir iškasti kūdrą, padaryti lieptelius, poilsiavietes, pasivaikščiojimo takelius, laužavietes, atrakcionus, sūpynes. Šis projektas reklamuojamas jau dveji metai, tačiau lėšos taip ir liko nepanaudotos. Žmonės domisi, bet nėra kas padaro projektus, pateikia paraiškas.

„Išsigraužiau“ visas taisykles, apskambinau visas institucijas ir bandysiu minėtą projektą įgyvendinti savo valdoje. Interesas yra – į mišką netoli miesto nori atvažiuoti darželinukai, moksleiviai.

Savotišku išbandymu tapo nuo 2004 metų skiriama parama nederlingų žemių savininkams. Apie ją tuomet irgi niekas nieko nežinojo ir nebuvo girdėjęs. Skuode nusipirkau sklypą nederlingos žemės ir bene pirmoji apskrityje apsodinau mišku šešis hektarus. Daug vargau – užėjo sausra, viskas išdegė. Tačiau dabar, matant sulig žmogaus ūgiu išstypusias pušeles, eglutes, beržus, viskas pasimiršo, apima didžiulis pasitenkinimas, džiaugsmas.

Pajūryje jūs garsėjate kaip puiki lektorė. Keleri metai organizuojate kursus privačių miškų savininkams. Kas lemia tokį didelį susidomėjimą, kursų populiarumą?

Klausytojus, manau, visų pirma patraukiu, „paperku“ savo patirtimi. Didžiausią praktiką įgijau ūkininkaudama savo miškuose. Be manęs neapseina nė vienas darbas, nes noriu viską žinoti, turėti atsakymus į visus klausimus.

Kursuose mokau ūkininkavimo privačiuose miškuose pagrindų, mėginu įkalti pagrindinius dėsnius, miško taisykles, atskleisti, kaip gyvena miškas.

Žmogus jam yra prikūręs begalę taisyklių, šimtus puslapių įstatymų, tačiau jis turi savo dėsnius.

Daug metų teko dirbti su ilgamečiu miškų ūkio direktoriumi a. a. Antanu Milkumi. Prisimenu, pradėjome medžių retinimo darbus jo mišku, ir jis manęs paklausė: „Ar tavo darbininkai jaučia mišką?“ To linkiu ir miško savininkams.

Jiems pajusti mišką nėra lengva, nes privačių miškų ilgai nebuvo, jie buvo atimti.

Dėl kursų lankytojų galiu pasakyti, jog įdomiausi – miestiečiai. Vedžiau kursus Skuode, su klausytojais vaikščiojau po mišką, o šie tyli. Nesupranti, ar jiems neįdomu, ar kas neaišku. Miestiečiams visuomet įdomu. Jiems miškas daug paslaptingesnis, labiau vilioja. Taip jau yra, kasdienybė niekuomet nežavi.

Pirmame susitikime apie mišką kalbu pakylėtai, taip stengiuosi užvesti klausytojus. Nenoriu, kad būtų kaip kartą pas dzūkus – pradėjo lankyti kursus, o tik pamatė išdygusius grybus, prisirpusias uogas, ir visi išsilakstė.

Pas mane neišsivaikšto. Turiu perpildytas grupes. Štai į mokymus, numatytus Mosėdyje bei Gargžduose lapričio mėnesį, jau beveik pilnos grupės.

Prieš kursų pradžią visiems prisakau, kad iš vakaro „nepijokautų“, vėliau niekas nesnaustų. Kas miega, turi išeiti, arba aš išeinu. Išklausius 40 valandų kursą, laikomas egzaminas. Girdėjau, kad daugelis prieš jį nemiega, moterys nebemelžia karvių, vyrams nebeverda pietų.

Ar jau pasikeitė privačių miškų savininkų sąmonė?

Tiems, su kuriais aš bendrauju, nereikia jokių inspektorių, jie turi sąžinę. O kadaise lakstę „bandiūgos“ – pereinamojo laikotarpio bėdos. Tuomet miškus atgavę žmonės netikėjo, kad miškas jų nuosavybe taps visam laikui. Juos pardavinėjo po tūkstantį litų už hektarą, tie prisipirko ir taškėsi po visą Lietuvą. Aišku, buvo ir protingai besielgiančių. Dabar jie turi daugiau nei tūkstantį hektarų, o tie plotai dažnai geriau sutvarkyti nei turinčiųjų tris hektarus.

Miškininkystė yra ūkio šaka. Reikia pjauti brandų mišką ir jį atsodinti – taip jį atnaujinti. Toli gražu ne visiems tai suprantama. Žinau, kaip daugelis reaguoja pamatę važiuojantį miškovežį. Visuomet piktinasi. Yra nepatenkinti, nors nori sėdėti prie medinio stalo, turėti medinius baldus, gyventi mediniame namelyje. Visko nori, bet miško kirsti, jų įsitikinimu, negalima.

Pas mus dar daug nesąmoningų dalykų. Saugom, nors nežinome, dėl ko. Lietuvoje esama persenusių miškų, kuriuos reikia atnaujinti. Man išskirtinius jausmus sukelia jaunuolynai. Jie asocijuojasi su viltimi, atgimimu.

Du kartus dalyvaujant projektuose teko važiuoti į Švediją. Ten drąsiau kertami miškai. Prasidėjus krizei latviai, skandinavai dar labiau skatina miško ruošos darbus. Sumažino mokesčius, nes nori gelbėti valstybę, jos biudžetą. Miškai atauga.

Švedijoje jau pirmoje klasėje aiškinama, kad miškai yra nacionalinis turtas, pajamos, iš jo gaminamas popierius, baldai, namai. Pas mus viskas perdėta. Ne tik žalieji nori įvesti visokių apribojimų. Visi šaukia, nors niekas po miškus nebevaikšto. Žmonių sutinku tik prasidėjus grybams. O kiek yra mėlynių! Niekas nebemėlyniauja, nebežoliauja. Geriau guli priešais televizorių.

Gal žmonių nepasitenkinimas, niurnesys rodo jų neišmanymą?

Kai vieni pirmųjų atsiėmėme Mažeikių rajone pirmąjį savo 1,5 ha miškelį, jautėme didelį pasididžiavimą. Rodos, visiems norėjosi pasisakyti, kad turime nuosavo miško. Tačiau padėtis vėliau pasikeitė ir pastebėjau, kad žmonės nelabai didžiuojasi įsigiję šį turtą. O turėtų. Tai pabrėžiu ir per kursus. Visiems tvirtinu: ūkininkauti turite su džiaugsmu.

Vos susirinkę klausytojai pirmiausia klausia apie leidimą kirsti mišką. Atsakymus pateikiu supažindinusi su miškininkystės pagrindais, išaiškinusi, kas yra urėdas, girininkas, eigulys. Miškininkai dar toli nuo visuomenės, jie nėra atviri jai. Ir vėl galėtume pasimokyti iš švedų. Šioje šalyje ypač daug dėmesio skiriama darbui su žmonėmis. Jie net emigrantus po savo miškus vedžioja, rodo jo grožį, nuostabią gamtą. Švedai supranta, kad svetimtaučių iš šalies neišvarys, jie čia gyvens, todėl stengiasi, kad jie pamiltų tą šalį.

O kas Jus sudomino, užbūrė mišku?

Mano tėtis buvo eigulys, ir aš nuo mažens įsikaliau, kad būsiu susijusi su mišku. Niekas negalėjo išmušti to nusistatymo, nesugebėjo perkalbėti. Gerais pažymiais baigusi mokyklą stojau į Žemės ūkio akademiją. Mama norėjo, kad būčiau gydytoja. Kai mokiausi, pinigų net nedavė, kad nuėjau į kažkokius miškus. Studijų metais rėmė tėtis.

Prisimenu, ir klasės auklėtoja kažkada į mane numojo ranka: „ Ai, šita bus miškinė.“ Tarsi būčiau kokia beviltiška, nurašyta. Teko įrodyti, kad gali būti ir kitaip.

Jurga Sajenkienė

Savaitraštis "Šeimininkė"