Naujienos

* MEDŽIOKLĖ: Estijoje ir Lietuvoje veikia senas, dar sovietmečio tvarkas menančio medžioklės įstatymo modelis.

Nuo seno žmogaus santykis su gamta buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Kiek žmogus gali kištis į gamtos procesus, kam priklauso gyvosios gamtos ištekliai? Ar į privatų mišką įžengęs žvėris priklauso miško savininkui? Valstybei? Tų apylinkių medžioklės teisių turėtojui ar medžiotojui? O gal tiesiog gamtai..? Į gyvosios gamtos išsaugojimo ir drauge padalinimo klausimus skirtingose šalyse buvo atsakyta skirtingai. Tačiau kuris modelis yra teisingiausias?

Pasidalinti santykių reglamentavimo patirtimi š.m. spalio 15–16 dienomis Taline susirinko valstybių, miško ir žemės savininkų bei medžiotojų atstovai iš Pabaltijo, Skandinavijos šalių, Vokietijos bei Šveicarijos. Konferencijoje tema " Viešosios politikos sprendimai medžioklės srityje Rytų ir Centrinės Europos šalyse" ("Public Policy Choices in Hunting in Eastern and Central European Countries") pranešėjai dalinosi savo šalies patirtimi sprendžiant medžiotojų ir žemių bei miškų savininkų konfliktus dėl teisės medžioti, medžiojamų žėrių padarytų nuostolių pasėliams ir miškui atlyginimo.

Nuostolių atlyginimas ar teisių suteikimas reikalauja egzistuoti dviem pusėms, konfliktas niekad nekils jei abi pusės yra vienas ir tas pats asmuo. Tokia situacija yra Švedijoje, kur didžioji dalis žemės savininkų yra medžiotojai. Šioje šalyje istoriškai susiklostė, kad medžioklės privilegija buvo atiduota liaudžiai. Įdomu tai, kad ir šiandien medžioti gali kiekvienas panorėjęs, tačiau šautuvą gali įsigyti tik kursus lankęs ir teorinį bei praktinį egzaminus išlaikęs pilietis, kasmet mokantis mokestį valstybei. Dabar šioje Skandinavijos šalyje per metus sumedžiojama 81 tūkst. briedžių, 119 tūkst. stirnų, 18,6 tūkst. elnių, 32,7 tūkst. šernų, 70 tūkst. kiškių, 91,5 tūkst. ančių. Gyvūnų daroma žala žemės ir miškų savininkams nėra kompensuojama, tačiau nepaisant to visuomenė labai teigiamai vertina šį užsiėmimą. 300 tūkst. medžiotojų kasmet skiria 2,4 mln. eurų gyvūnijos išsaugojimui ir tyrimams. Šalyje įsteigti 30 tūkst. medžioklės klubai (vidutiniškai po 10 narių), kurių dalis medžioklės teisės nuomojasi iš žemės savininkų.

Panaši situacija yra ir Suomijoje, tačiau čia daug dėmesio skiriama gyvūnų daromos žalos kompensavimo mechanizmui. Kasmet renkamas žalos kompensavimo biudžetas, kuris susideda iš: 100 lt kiekvieno iš medžiotojų (kurių skaičius po truputi didėja ir siekia 300 tūkst.) įnašo, reklamos pardavimų medžioklės žurnaluose ar knygose, kasmetinio šaudymo testo ( 25 lt už testą), medžiotojo egzaminų ( 45 lt), medžiotojo bilieto pratęsimo mokesčio ( 77 lt). Įdomu tai, kad Suomijoje nėra medžiotojo amžiaus cenzo, o egzaminą laikiusio kandidato vidutinis amžius yra 16 metų. Kaip ir Švedijoje, Suomijoje teisė į medžioklę priklauso žemės savininkui ir gali būti išnuomojama vienam iš 4 tūkst. klubų. Minimalus klubo turimų hektarų skaičius briedžių medžioklei 1000 ha, norint vykdyti smulkesnių žvėrių medžioklę pakanka turėti ne mažiau 500 ha. Lietuvoje šis normatyvas yra per pus griežtesnis ir reikalauja ne mažiau 1000 ha norint įkurti individualius medžioklės plotus. Mūsų šalyje egzistuoja apie 900 medžioklės būrelių ir vienetų su 30 tūkst. medžiotojų. Miško ar žemės savininkas, turėdamas visus reikiamus leidimus, gali tik pasiprašyti medžioti svečio teisėmis į būrelį, naudojantį jo nuosavybę. Pagal medžioklės įstatymą savininkas gali uždrausti šaudyti žvėris jo plote jei medžioklės metu gali būti daroma žala jo turtui. Panašiai iš medžioklės eliminuoti yra ir Estijos miškų ir žemių savininkai, o Latvijoje situacija yra kitokia. Šioje kaimyninėje šalyje 1319 medžiotojų būreliuose yra 22 tūkst. aktyvių medžiotojų. Laukiniai gyvūnai nepriklauso niekam, o teisė į medžioklę turi plotų savininkai, kurie gali šias teises išnuomoti būreliams, kartu ir perleisdami atsakomybę už žvėrių daromą žalą. Latvija nereguliuoja minimalaus medžioklės vieneto dydžio, tačiau numato minimalų plotą norint medžioti atskirus gyvūnus tokius kaip briedžius (ne mažiau 2500 ha miško), elnius (2000 ha miško), šernus (1000 ha miško), stirnas (200 ha miško ir laukų), medžioklės limitai taikomi ir bebrams, lūšims, vilkams, tetervinams ir kurtiniams, kitus gyvūnus žemės savininkai gali medžioti be jokių apribojimų įregistravę savo medžioklės vienetą bet kokio ploto nuosavybėje. Savininkas gali visai uždrausti šaudyti žėris, tačiau latviai pripažįsta, jog savininkui uždraudus medžioti jo žemėje, šalies žemėlapį nusėjo baltos dėmės, kur nemedžiojami gyvūnai daro didelę žalą aplinkiniams sklypams. Tad ir jie pasigirti idealiu modeliu negali.

Konferencijos metu padaryta išvada, kad Lietuva ir Estija yra mažiausiai pažengusios medžiotojų ir plotų savininkų susitarimo srityse, šiose šalyse veikia senas, dar sovietmečio tvarkas menančio medžioklės įstatymo modelis. Jau vien ko vertas faktas kad mūsų šalis vienintelė iš konferencijoje dalyvavusių šalių, kur medžiojami gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Kitur gyvūnija vertinama kaip ne nuosavybės objektas, o tokiu tampa žvėrį legaliai sumedžiojus.