Naujienos

2009 - 10 - 14

* Kontrastai.lt: Visuose saugomų teritorijų dokumentuose žmogus suvokiamas kaip kenkėjas

1992-2008 m. Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė, 2008 m. Mykolo Riomerio universiteto magistro darbo „Sociokultūrinio darbo ypatumai Valstybės saugomų teritorijų bendruomenėse“ autore Dalia Savickaite.
 
Parlamentarų grupės pateiktas saugomų teritorijų įstatymas vis labiau įsiūbuoja iki šiolei gana ramiai plaukusį saugomų teritorijų laivelį. Kai vieni šaukia, kad parlamentarė Dalia Kuodytė su grupe politikų bando sunaikinti saugomas teritorijas, o svarbiausia – Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kiti tvirtina, kad šioje srityje užaugo pūliuojanti votis. Televizijos laidose rodomi vienas po kito gražiausių kampelių sargai, kurie pasijuto turintys teisę ten karaliauti.

Apie saugomas teritorijas, esamos sistemos privalumus ir trūkumus, žurnalistė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su 1992-2008 m. Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė, 2008 m. Mykolo Riomerio universiteto magistro darbo „Sociokultūrinio darbo ypatumai Valstybės saugomų teritorijų bendruomenėse“ autore Dalia Savickaite (nuotraukoje).

Pokalbis skelbiamas 2009-10-14 internetinio portalo Kontrastai.lt redakciniame straipsnyje "Visuose saugomų teritorijų dokumentuose žmogus suvokiamas kaip kenkėjas".
********************************************

Kviečiame susipažinti:

 

– Šiuo metu Seime priiminėjamas saugomų teritorijų įstatymas, išryškinęs dvi ryškias nuomones: liberalizuoti arba sugriežtinti. Kaip vertinate šiuo metu esamą aplinkos, kultūros paveldo sistemą? Šiuo metu veikiančios sistemos teigiamos ir neigiamos pusės.

– Jau greit pora metų, kai nesu saugomos teritorijos darbuotoja. Kalbėti galiu apie procesus, kuriuos stebėjau 1992-2008 m. Savo stebėjimus patvirtinau ir tyrimais – gaila, kad jie ten dirbantiems pasirodė neaktualūs. Manau, kad savaip teisios abi pusės: turi būti zonos, kuriose vykdoma atidi priežiūra, turi būti zonos, kur šalia kitų gamtos gyvių turėtų atsirasti vietos ir žmogui. Manau, kad problema ne tame.

Pirma problema: darbuotojų atranka. Jei kažkas yra kažkam saugoma, reiškia, kad vykdoma socialiai atsakinga misija. Jei vykdoma socialiai atsakinga misija, direkcijose turi dirbti žmonės, suvokiantys socialinių dalykų raidą, procesus ir mokantys juos valdyti. Iki pat šių dienų, mano žiniomis, direkcijose nėra specialistų, kurie pajėgtų tai atlikti sąmoningai. Mano atliktas tyrimas parodė, kad saugomose teritorijose dirbantys kultūrologai, ar atliekantys panašias funkcijas, supranta, kad tokios veiklos reikia ir net ją atlieka, naudodami tipinius mechanizmus, bet nesuvokdami jų reikšmės ir galios: poveikis vertybinių nuostatų formavimui, psichikai yra neprognozuojamas. Žmonės ten dirba, žino, kad reikia formuoti atsakomybės jausmą, nes vieni saugojimo funkcijos neatliks: gamtos ir kultūros paveldo apsauga turi tapti įsisąmoninta vertybe bendruomenėje, kuri šiuos objektus supa, bet pastangos neduoda laukiamų vaisių. „Įsąmoninti“ bendruomenę bandoma labai agresyviais metodais: baudos, inspekcijos vizitai, draudimai …

Būnant stažuotėje Jungtinės Karalystės saugomose teritorijose labai patiko tenykščių reindžerių pasakymas: jie teigė, kad negali bausti, jei pirma nepaaiškino, ko negalima daryti. Ar prieš gerą dvidešimtį – dešimtį metų mūsų kaimų žmonės apie draudimus turėjo sužinoti internetu? Tai juokinga, nes tai nerealu. Tai žemino žmogaus orumą, nes reikėjo sakyti: aš neturiu kompiuterio ir pinigų jam pirkti, nemoku juo dirbti. Aktyvios pertvarkos buvo pradėtos vykdyti visai neparuoštoje terpėje. Visa tai priešina vertybines nuostatas ir artina prie neigimo. Tą ir turime dabar.

Nevykdomi ir valstybės įsipareigojimai, apie kuriuos kalbėta, kuriant pirmąjį nacionalinį parką. Vokietijoje ar kokioje kitoje gerovės valstybėje pasiryžusiam gyventi valstybės saugomame objekte yra mokama kompensacija už objekto saugojimą, remontą, atsirandančius jo naudojimo apribojimus. Šiandien lyg ir nepadoru kalbėti apie išmokas, bet Lietuvoje sistema gyvuoja jau daugiau nei 35-ius metus. Draudimai išbaidė visus, kuriems šios vietos brangios nes gimtinė… O juk į sodybas grįžtantys vaikai ne tik jėga padedanti jas tvarkyti, bet ir žinios, galimybė įgyti naujam laikmečiui reikalingų sugebėjimų, keistis informacija su tėvais.

Ir vėl apie darbuotojų specializacijas. Klausiate, kokia kultūros paveldo situacija, o aš galiu paklausti, kas svarbiau – Kretuono salos paukščiai ar joje, archeologų spėjimu, esantis archeologinis paveldas. Spėjama, kad ten gyveno lietuvių gentis, kurios pavadinimą nešiojame iki šiol. Man – archeologija, gamtininkams – paukščiai, bet linksmiausia, kad net diskusijos šia tema nėra: paukščiai yra besąlygiška vertybė.

Didžiausias trūkumas: visuose saugomų teritorijų dokumentuose žmogus suvokiamas kaip kenkėjas, nes ten rasime tik draudimus, taikomus šiai gyvūnijos rūšiai. Užmirštame, kad ši gyvūnijos rūšis žmogumi tampa tik perimdama visuomenės siūlomas normas, t.y. socializuodamasi. Su draudimais, paprastai, kovojama, jei jie tampa esminiu išgyvenimo sąlygų trukdžiu arba žaidžiama norint patikrinti, kiek stiprios sistemos galimybės. Nevalingai iškyla klausimas: kas yra saugoma teritorija – zona, militaristinis objektas…? Arba keisti veiklą reglamentuojančius dokumentus, arba susinaikinti kaip tokiai sistemai, o gal sistema tiek stipri , kad atlaikys…abejoju, nors kaip asmenybę be galo gerbiu sistemos vadovę R.Baškytę ir daugelį kitų ten dirbančių. Kažkas, kažkur, kažkada ją konsultuodamas praleido „žmogiškojo faktoriaus“ temą.

– Vieni teigia, kad šiuo metu egzistuojanti aplinkosaugos ir kultūros paveldo apsauga yra per brangi ir problematiška, kiti teigia, kad lėšų stygius daug ko neleidžia daryti. Jūsų manymu, kaip atpiginti ir suaktyvinti šią sistemą?

–Siūlau suvokti žmogų kaip gamtos ir kultūros paveldą ir perteikėją: su jo poreikiais, įpročiais, tarp nukrypimų paskaičiuoti vidurkį ir to iš jo norėti. Žmogus, kaip ir bet kuris padaras gamtoje, rūpinasi teritorijos, kurioje gyvena, saugumu. Pakeitus vertybines nuostatas, jis pats būtų geriausias jos sargas. Nei kam patinka gyventi šiukšlyne, nei ilsėtis prie elektros gaudytuvais išžudytos negyvos žuvies…

Staigi vertybinių nuostatų kaita, šiandien, jau aišku utopija, nes susiformavo kiti požiūriai, bet dirbti ta linkme vis tiek reikia. Tuomet inspekcijos išlaikymui skiriamos lėšos galėtų būti skiriamos išmokoms už apribojimus saugomose teritorijose. Jei valstybės situacija būtų kitokia, sakyčiau, kad surasta galimybė mokėti išmokas spartintų naujo požiūrio formavimąsi.

Ir vėl prisiminus Jungtinės Karalystės reindžerius (gamtos apsaugos inspektorius): jie ten lyg socialiniai darbuotojai. Vietovės taip pat atokios, keliai prastoki, tad jie žino, kas kuriame kaime serga, kam artėja laikas gimdyti ir teikia transporto paslaugas. Jie kartu su žmonėmis dirba saugodami vienas kitą ir save aplinkoje. Institucijos randa bendrų veiklos sąlyčio taškų ir kartu sprendžia iškilusias problemas. Mūsuose to neieškoma, nors tai, ko gero, vadinama subalansuota gyvensena.

Saugoma teritorija lyg valstybė valstybėje, lyg neaiškus administracinis darinys savivaldybėje, neleidžiantis jai tvarkytis, kaip nori. Mažai dalyvauta bendruomenių kūrime. Tai taip pat formuoja įtampos zonas. Reikėtų svarstyti ir tą variantą, kaip kažkada siūlė Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius K.Kuliešius: kaip atskiro ūkinio vieneto, kuris geba išsilaikyti iš vykdomos veiklos (panašiai yra Baltarusijoje) ir kaip edukacinės įstaigos, kuri aktyviai dalijasi sukauptu žinių potencialu bei kultūrine informacija.

Plėtojant turizmo strategijas reikėtų dažniau atsiminti, kad yra ne tik pramoginis, bet pažintinis, kultūrinis turizmas ir aiškiau apibrėžti atitinkamos jo rūšies plėtros zonas: kurti turizmo specializacijas įvertinus žmoniškąjį ir Dievo dovanotą potencialą. Tuomet rečiau kirsis interesai, o keliautojas galės tiksliau pasirinkti pagal pomėgius. Pažintinio turizmo zonose paslaugų kainos turėtų būt mažesnės: juk kuriame žinių visuomenę ir siekiame subalansuotos plėtros.

Nenorėčiau, kad tie mano pamąstymai būtų suvokti kaip visažinės mintys. Laikraščio darbuotoja paklausė, aš atsakiau. Tai gana abstrakčios ir ekspromtu kilusios mintys. Diskutuojant galima būtų pasiekti gal ir neblogų rezultatų, bet ar ne per vėlu tai daryti?

– Kaip vertintumėte visuomenės, turiu galvoje visą visuomenę, o ne kažkokiems judėjimams priklausančius asmenis, ir saugomų tarnybų institucijų santykius? Kaip ir ką čia būtų galima keisti?

– Žmogus gimsta tam, kad keistųsi ir taptų kažkam svarbus. Kiekvienas savaip įsivaizduoja savo misiją gyvenime. Dėl šios priežasties jam svarbūs su jo „misija“ susiliečiantys žmonės ir jų nuomonė. Atrodo, kad šiame „gamtosauginių misijų“ skyrelyje visi svarbūs patys sau. Visi tampa tiesos nešėjais (nuomonę susidariau tik iš publikacijų gamtos klausimais). Tokie man atrodo tie santykiai. Jei egzistuoja juodasis garnys, tai negali būti poreikio malkoms, jei turčiui apribojo galimybę po ežerą plaukioti motorine valtimi, tai nebereikia saugomų teritorijų… Kvailoka, tiesa… Visada yra vidurkis, visada yra galimybė kalbėtis: ne tokie karų strategai susitardavo… Keistokai atrodo ir pastaruoju metu pasirodžiusi laida apie Gražutės regioninio parko direktorę: ar kas įvertino, kiek ta moteris, augindama mažus vaikelius, net neįtardama, kad kada bus direktorė, nuveikė telkdama jaunimą gamtosauginei minčiai puoselėti? Nesu advokatas, bet dažnam tenka vykdyti nurodymus, kurie yra…nurodymai. Juk ne skirtingose barikadų pusėse stovi. Ir tikrai nemanau, kad visa visuomenė yra susipriešinusi. Kiekviena pusė turi savo fanų. Aišku viena, kad problema yra ir ją reikia spręsti. Nemanau, kad tikslinga naikinti šią tarnybą, nes „tokia jau mada paėjo“, nemanau, kad ji turėtų dirbti toliau, neįvertinusi socialinės raidos dėsnių. Jei gamtininkai pagal jų specialybei reikalingas žinias išmoko sužinoti, kokioje aplinkoje (ekosistemoje) kokio augalo reikėtų ieškoti, tai socialinių dalykų specialistai gali patarti, kaip elgtis su žmonėmis bendruomenėje, kurią vienija specifinės gyvenimo sąlygos.