Naujienos
* Švenčiant Miškininko dieną- raginimai saugotis "grobikų"
2009-09-19
Trečiajį rugsėjo savaitgalį šalyje švenčiama Miškininko diena. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje penktadalį Lietuvos teritorijos užėmė miškai. Miškininkų ir visų kitų nuoširdžiai gamtą mylinčių ir tausojančių piliečių pastangomis 21-ojo amžiaus pradžioje miškingumas siekia beveik 33 proc. mūsų šalies teritorijos.
Lietuvos žemės ūkio universiteto iškilmių salėje 2009-09-18 (penktadienio) pavakarę iš visos Lietuvos į Kauną suvažiavę miškininkai šventė savo profesinę šventę kuri šį kartą buvo skirta ir Lietuvos miškininkų sąjungos 80-mečiui paminėti. Kaip informuoja naujienų agentūra ELTA, šventinio renginio metu miškininkai pasidžiaugė sėkmingai vystomomis miškų atstatymo, ąžuolų ir kitomis sodinimo programomis, apdovanojo nusipelniusius šalies žaliojo rūbo puoselėtojus, išklausė svečių sveikinimo kalbų.
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, LŽŪU Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius šiek tiek apgailestavo, kad dėl sudėtingos ekonominės padėties sąjunga negalėjo savo 80-mečio proga surengti ypač didelių iškilmių, bet užtai ji gali visiems palinkėti „ąžuolo stiprybės ir šeimos palaikymo darbuose, tvirtumo, besirūpinant miškais ir Lietuva.
Generalinės urėdijos vadovas Benjaminas Sakalauskas nenutylėjo ir jam nemalonių pastarojo meto procesų, kai „krizės akivaizdoje per valstybinius Lietuvos miškus keliauja skandinavų kapitalas, siekdamas arba juos užvaldyti, arba pigiai gauti medienos žaliavą“.
„Mes paskelbėme visai Lietuvai, kad saugosime miškus nuo vagių, tą sėkmingai ir darome drauge su policija. Bet dar daugiau pastangų prireikia saugantis tų, kurie, kur kas subtilesnėmis, bet irgi neteisėtomis priemonėmis, siekia užgrobti valstybinius miškus. Pirmiausia - gal pasinaudodami nepatyrusių politikų patiklumu. Gaila, kad neretais atvejais tiems, kurie mus puola viešoje erdvėje, talkina patys miškininkai“, - neįvardindamas nė vieno „puolėjo“ ar jo talkininko tradiciniame miškininkų susitikime kalbėjo generalinis urėdas B. Sakalauskas savo šventinėje kalboje.