Naujienos
2005 - 05 - 13
LR Konstitucinis Teismas paskelbė -Medžioklės įstatymo nuostatos prieštarauja LR Konstitucijai
PASKELBTAS NUTARIMAS BYLOJE DĖL MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO NUOSTATŲ KONSTITUCINGUMO
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
2005 m. gegužės 13 d.
PASKELBTAS NUTARIMAS BYLOJE DĖL MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO NUOSTATŲ KONSTITUCINGUMO
PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
2005 m. gegužės 13 d.
PASKELBTAS NUTARIMAS BYLOJE DĖL MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO NUOSTATŲ KONSTITUCINGUMO
Konstitucinis Teismas šiandien paskelbė nutarimą byloje pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Medžioklės įstatymo nuostatos, numatančios, kad privačios žemės savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje tik dėl medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui daromos žalos ir kad medžioklės plotų vienetas turi būti ne mažesnis nei 1000 ha, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas - Seimo narių grupė abejojo, ar Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka", 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala" ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata "Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai (nuosavybė neliečiama) ir 2 daliai (nuosavybės teises saugo įstatymai).
Pareiškėjui kilo abejonių, ar Medžioklės įstatymo nuostatos, numatančios, kad medžioti privačiuose sklypuose galima, jeigu savininkas nėra uždraudęs, nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintų žemės sklypų savininkų teisių.
Pareiškėjo atstovai pabrėžė, kad žemės savininkas gali uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos
miškui ar pasėliams, tačiau neturi galimybės medžioti uždrausti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių įsitikinimų.
Pareiškėjas taip pat abejojo, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas
turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (Lietuvos
ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva). Seimo narių grupės atstovų nuomone, ši nuostata nepagrįstai apriboja privačių savininkų teisę medžioklei naudoti mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžo privačią medžioklės verslo iniciatyvą.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad nuostata "medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų
medžioklės plotų" neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minimalus medžioklės plotų vieneto nustatymas įstatymu savaime nepažeidžia savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ir nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad įstatymu nustatytas minimalus medžioklės plotų vieneto dydis - 1000 ha neatitinka medžiojamosios gyvūnijos išteklių dydžio bei jų gausos reguliavimo poreikio.
Nutarime teigiama, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir
mažesni nei 1000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžiojimui tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžiojimui pagrįstai taptų negalimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą, valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir kad keičiant ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kai yra pabloginamos ūkinės veiklos sąlygos, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) praradimus, asmenų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo.
Nutarime teigiama, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir
mažesni nei 1000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžiojimui tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžiojimui pagrįstai taptų negalimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą, valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir kad keičiant ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kai yra pabloginamos ūkinės veiklos sąlygos, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) praradimus, asmenų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo.
Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneigti asmenų, pagal galiojusius teisės aktus suformavusių individualius medžioklės plotų vienetus, mažesnius nei 1000 ha, lūkesčiai.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja Medžioklės įstatymo nuostata, įtvirtinanti, jog privačios žemės savininkas, kurio žemė numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje tik jeigu medžioklės metu pasėliams arba miškui bus daroma žala. Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį privačios žemės sklypuose būtų leidžiama medžioti be šių sklypų savininkų sutikimo. Teismas pabrėžė, kad jeigu asmeniui priklausantį sklypą ketinama naudoti medžiojimui, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu - tiesiogiai. Medžioklės įstatymo nuostatą, pagal kurią privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, yra informuojamas ne tiesiogiai, o tik atitinkamos savivaldybės komisijai šalies bei vietinėje spaudoje paskelbus apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymu turi būti nustatytas protingas, pakankamas terminas, per kurį savininkas turėtų realią galimybę laisvai išreikšti valią, ar jam priklausančiame sklype gali būti medžiojama. Dėl to Konstitucinis Teismas pripažino, kad Medžioklės įstatymo nuostata, įtvirtinanti vieno mėnesio terminą, per kurį savininkas savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto, prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Be to, laukinė gyvūnija yra ir nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad medžioklė - vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, turinčių senas tradicijas. Be to, tai yra viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį, turi plačią diskreciją. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgiant ir į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Nutarime teigiama, kad valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą - laukinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą bei gausinimą, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau negali būti paneigta savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.
Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių
apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų
asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams.
