Naujienos

* I.Aužienė: puošti aplinką galima ne šiaip dekoratyviniais augalais

 Noras valgyti pačių užsiaugintas uogas ir vaisius skatina norą savo aplinką puošti ne šiaip dekoratyviniais augalais, bet tokiais, kurių derlius džiugina ir pilvą. Išsamiau apie tris tokius augalus pasakoja Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorė Ingė AUŽELIENĖ.
„Noriu priminti nepelnytai pamirštus augalus, kurie Lietuvoje yra jau seniai, tačiau šiuolaikiniuose soduose juos pamatysime retai. Cidonijos labai tinka prie mėsos patiekalų, medlievos itin populiarios Prancūzijoje, o valgomųjų sausmedžių uogos beveik tokios pat vertingos, kaip sparčiai populiarėjančių šilauogių. Tačiau jos lengviau pažeidžiamos, be to, kaip ir medlievos, sunoksta ne vienu metu, todėl nepatogios pramoniniam auginimui. Tačiau kodėl jų nepasmaguriauti tiesiai nuo krūmų, tereikia pasisodinti prie namų“, – sako Ingė.
**********************
Visą Daivos VALEVIČIENĖS parengtą straipsnį "MEDLIEVOS, CIDONIJOS, SAUSMEDŽIAI. Ar pažįstate?" skaitykite "Ūkininko patarėjas" priede "Rasos" 2009-09-03, Nr. 17(289) 

Medlievų derlių nuskina jei ne žmonės, tai paukščiai
Medlievoms (Amelanchier) priklauso apie 25 augalų rūšys. Jos auga Šiaurės pusrutulio vidurinėje juostoje. Prancūzijoje, Provanse, paprastąsias medlievas vadina amelanche, todėl jos dažnai taip vadinamos ir Lietuvoje. Tai erškėtinių šeimos nedideli medžiai arba daugiastiebiai krūmai iki 4–6 m aukščio.
Estetams
Žiedai balti, kartais rausvi. Žydi gegužės mėnesį. Medlievos Lietuvoje nuo seno auginamos soduose, parkuose, sodybose, o rytinėje ir ypač vakarinėje šalies dalyje yra sulaukėjusių, augančių miškuose. Vietomis jos sudaro nemažus sąžalynus.
Žiedus lanko įvairūs vabzdžiai. Todėl šie augalai labai tinka sodinti pamiškėse arba tų žmonių sodybose, kurie nori turėti kuo daugiau gyvosios gamtos savo aplinkoje ir namuose.
Dažniausiai jos auginamos ne dėl uogų, bet kaip nereiklūs ir dekoratyvūs augalai. Medlievos gražiai žydi, rudenį labai dekoratyvios, tinka gyvatvorėms (pakenčia karpymą) ir pavieniams želdiniams.
Augintojams
Derėti pradeda greitai (po 3–5 metų) ir dera gausiai. Vienas krūmas sunokina iki 13–14 kg obuoliukų. Gausiai žydi ir dera saulėtoje vietoje.
Ištvermingos žiemos šalčiams, nereiklios, atsparios ligoms ir kenkėjams. Kasmet gausiai dera, uogos saldžios. Tinka eroduojantiems šlaitams apsodinti. Augalų mediena gana tvirta, naudojama įvairiems smulkiems dirbiniams gaminti.
Dauginamos sėklomis ir šakninėmis atžalomis, atlankomis, žaliaisiais auginiais. Dauginant sėklomis, patartina jas sėti rudenį, kad natūraliai brinktų.
Medlievos gyvena 50–70 metų, didžiausias derlius subrandinamas aštuntaisiais augimo metais.
Medlievos – gana ištvermingi poskiepiai žemaūgėms kriaušėms ir obelims.
Smaližiams
Vaisiai – netikrų uogų formos obuoliukai, maždaug juodųjų serbentų uogų dydžio, melsvai rausvi, kartais beveik juodi, labai saldūs, nesultingi, kartais kiek aitroki sėklavaisiai.
Medlievų uogas labai mėgsta paukščiai, o nukritusias surenka ežiai. Iš uogų galima gaminti sultis, kompotus, uogienes, džemus, želė ir puikų vyną.
Vitaminingus vaisius siūloma vartoti hipovitaminozių ir avitaminozių profilaktikai bei gydymui. Liaudies medicina medlievos sultimis siūlo skalauti gerklę sergant angina.
Vaisiai valgomi švieži, džiovinti arba perdirbti. Į juos tinka įdėti rūgščių obuolių, raudonųjų serbentų arba rūgščių kitų vaisių sulčių.

Cidonijos – obelų, kriaušių ir svarainių giminaitės
Nei kriaušės, nei obelys, nei svarainiai, tačiau giminingos visiems minėtiesiems augalams. Natūraliai auga Persijos šiaurinėje dalyje, Kaspijos jūros pakrantėse, Šiaurės Graikijoje, Kipre, Kaukaze, Kryme. Auginamos ir Ukrainoje, Moldovoje, Turkmėnijoje.
Svarainiai su cidonijomis iki XIX a. buvo skiriami vienai Cydonia genčiai. Tik XIX a. jos buvo padalytos. Obelų didumo baltai žydintys medžiai buvo priskirti Cydonia genčiai, o krūmai (trys rūšys) – naujai Chaenomeles genčiai.
Kol buvo viena gentis, visomis kalbomis buvo vienas pavadinimas: angliškai – quince, rusiškai – aiva, lietuviškai – svarainiai. Kai gentis buvo padalyta, prasidėjo nacionalinių pavadinimų painiava.
Vieni cidonijas vadina svarainiais, kiti – sulaukėjusiomis obelimis, o tretiems jos primena kriaušes. Iš tikrųjų cidonijų genčiai priklauso vienintelė rūšis – paprastosios cidonijos (Cydonia vulgaris).
Tėvynėje – jos aukšti medžiai, o pas mus – aukšti krūmai arba žemi, retai iki 3 m aukščio daugiakamieniai medeliai. Lapai panašūs į obelų. Jauni būna pūkuoti, apsisiautę tankiu plaukelių veltiniu. Vėliau viršutinėse lapalakščių dalyse veltinis nuplinka ir lapų viršus tampa lygus, blizgantis.
Estetams
Cidonijos žiedus skleidžia gegužės pabaigoje. Laimė, tuomet jau būna praėjęs pavasarinių šalnų pavojus. Žiedai didesni nei obelų, apie 5 cm skersmens, balti su rožiniu atspalviu. Neišsiskleidę pumpurai šakučių viršūnėse nukrypę į viršų tarsi žvakių liepsnos. Negausioje lapijoje daugybė žiedų atrodo be galo patraukliai.
Šie augalai dažniausiai savidulkiai. Jie veda obuolių, kriaušių formos ar beveik rutuliškus vaisius, kuriuos iki brandos dengia tankus trumpų plaukelių kailiukas. Rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje prisirpę kai kurių veislių cidonijų vaisiai jų atsikrato, tampa lygūs. Kai kurie išlieka tokie patys. Odelė citrinų geltonumo, šonai kartais raustelėję.
Augintojams
Tai šviesamėgiai ir šilumamėgiai augalai. Šaltomis žiemomis gali apšalti ne visiškai sumedėjusių pirmamečių ūglių viršūnės.
Augalai nereiklūs, gali augti beveik visur, išskyrus labai šarmingose ir su aukštu gruntiniu vandeniu dirvose.
Cidonijos laikomos vienais atspariausių šalčiui augalų ir vienais tinkamiausių poskiepių kriaušėms.
Pirmaisiais metais cidonijų geriau niekuo netręšti.
Šiuos augalus galima genėti. Ypač originaliai atrodo gyvatvorės.
Auginant dėl vaisių, cidonijas ypač svarbu laiku ir tinkamai genėti. Jų lajos linkusios tankėti, nes daug ūglių išauga iš pažastinių, miegančiųjų ir pridėtinių pumpurų.
Netinkamai genint, labai sumažėja derlius, vaisiai užsimezga tik lajos pakraščiuose. Dažniau puola ir grybinės ligos.
Svarbiausia, kad visos šakos gautų šviesos ir oro, todėl persipynusias būtina pašalinti.
Genėti cidonijas geriau ramybės periodu, nuo lapkričio mėnesio iki kovo pradžios, sausomis ir nešaltomis dienomis.
Cidonijas mėgsta kai kurie kenkėjai. Jas paprastai puola tie patys, kurie neaplenkia obelų ir kriaušių. Įkyriausi – obuoliniai vaisėdžiai. Dažniausios ligos – rauplės, moniliozė. Daugiausia žalos padaro pastaroji. Šia liga augalai užsikrečia per žydėjimą. Esant drėgnam orui, ant piestelių mezginių sudygusios grybų sporos išleidžia hifus, kurie įsiskverbia į medieną ir ją naikina. Kai kurių mažiau atsparių veislių cidonijos gali nudžiūti.
Kartais cidonijų vaisiai sutrūkinėja, taip nutinka dėl to, kad jie skinami per vėlai. Kita priežastis – oro sąlygos rudenį. Negerai, kai paeiliui keičiasi sausi ir lietingi orai.
Smaližiams
Vaisiai gerai laikosi iki pavasario. Kai kurių veislių vaisiai po 4–6 laikymo mėnesių suminkštėja ir labiau tinka valgyti švieži. Labai kvapius aukso geltonumo vaisius subrandina veislė ‘Vranja‘. Ji gana atspari šalčiams.
Derėti pradeda 3–5 augimo metais. Vaisiai prisirpsta rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje.
Laukinių cidonijų vaisiai nedideli, sveria vos 50 g, šilto klimato šalyse kultūrinių veislių vaisių svoris svyruoja nuo 100 g iki 1 kg.
Jie malonaus aromato, bet valgant sutraukia gomurį. Minkštimas dažniausiai labai kietas. Dėl to cidonijų vaisiai dažniausiai valgomi ne švieži, o perdirbti. Jų gaminiai pasižymi subtiliu skoniu ir nepakartojamu aromatu. Populiariausi uogienės, džemai, sirupai, kompotai ir vynai.
Vaisiuose gausu rauginių medžiagų, pektinų, citrinų ir obuolių rūgščių, cukrų (daugiausia fruktozės), geležies, vario, C vitamino. Sėklos, kuriose yra apie 20 proc. gleivių, vandenyje labai lengvai išbrinksta. Jų nuoviras vartojamas kaip laisvinamoji priemonė. Nuoviru įtrinama ir oda, kad taptų minkštesnė. Iš cidonijų sėklų išvirta arbata gydomas kosulys, skalaujama gerklė sergant angina. Iš šviežių vaisių gaminamos trauktinės ir ekstraktai, vartojami sergant mažakraujyste.

Sausmedžių uogos sunoksta pirmosios
Sausmedžiai (Lonicera L.) dar palyginti mažai žinomi dekoratyviniai ir vaisiniai augalai mūsų sodininkams mėgėjams. Tai pačios pirmosios mūsų krašte sunokstančios uogos.
Valgomieji sausmedžiai savaime paplitę JAV, Kanadoje, Kinijoje, Japonijoje, Kazachijoje, Tadžikijoje, Uzbekijoje, Rusijoje (Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose).
Auga kalnuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, miškų aikštelėse, upių ir kalnų šlaituose. Geriausiai auga drėgnose, tačiau gerai aeruotose, neutraliose ar kiek rūgštokose dirvose.
Estetams
Tai šviesamėgiai medingi vaisiniai augalai, užaugantys iki 0,7–2 m.
Lietuvoje soduose auginamų augalų išvaizda įvairuoja, nes tai priklauso nuo to, iš kokios melsvauogių sausmedžių rūšies išvesta veislė ar atrinkti sėjinukai.
Žiedai smulkūs, šviesiai geltoni, gausiai lankomi bičių ir kitų vabzdžių. Žydi antroje balandžio pusėje ir po mėnesio pradeda derėti.
Kaip dekoratyvūs krūmai naudojami dekoratyvinėje sodininkystėje: pavieniui, grupėms, laisvoms ir karpomoms gyvatvorėms. Gerai pakenčia karpymą.
Augintojams
Dirvožemiui nereiklūs. Vešliau auga vidutinio derlingumo ir drėgnumo laidžiuose priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Nors pakenčia pavėsį, gausiai žydi ir dera saulėtoje vietoje.
Valgomieji sausmedžiai yra kryžmadulkiai, todėl reikia sodinti greta kelis krūmus, kad gausiau derėtų. Atsparūs žiemos šalčiams, užterštam orui, ligos ir kenkėjai beveik nepuola, taigi priežiūra nesudėtinga.
Kol krūmai jauni, sveiki ir ne per tankūs, genėti nebūtina. Vėliau (maždaug nuo 4–5 metų) krūmai kas 2–3 metai atjauninami – prie pagrindų išpjaustomos seniausios šakos, o kitos patrumpinamos. Taip skatinamas naujų ūglių augimas, visos šakos gauna daugiau šviesos ir gausiau dera. Tinkamiausias genėjimo laikas – žiemos pabaiga, po stiprių šalčių, bet prieš pumpurų brinkimą (vasario pabaigoje–kovo pradžioje).
Galima genėti ir vasarą, iškart po derliaus nuėmimo.
Smaližiams
Valgomieji sausmedžiai vertinami dėl to, kad jie anksti sunokina uogas. Jas galima valgyti jau birželio pradžioje. Tai pirmosios vasaros uogos, sunokstančios anksčiau už braškes. Iš jų verdami kompotai, kisieliai, džemai, uogienės, gaminamas vynas, spaudžiamos sultys. Džiovintos uogos tinka profilaktinėms arbatoms.
Uogos juodai mėlynos su pilkšvu apnašu, pailgos, iki 30 mm ilgio, plona ir minkšta žievele, smulkiomis sėklomis. Skonis panašus į mėlynių – saldžiarūgštis. Kai kurių krūmų uogos truputį karstelėjusios. Derlius nedidelis – iki 2 kg.
Vitaminingos uogos stiprina organizmą, gerina apetitą ir savijautą, turi baktericidinių savybių.