Naujienos

*G.Paulikaitė: gyvenimas saugomose teritorijose-brangus malonumas

Kai gyvenantieji saugomose teritorijose akylai stebimi, kad jų veikla neprasilenktų su visuomeniniu interesu, nors nelabai ir aišku, kokios nuostatos slypi už šio termino, patys saugotojai sunkiai susitvarko su jiems patikėtu turtu, kuris, beje, turi tarnauti tam pačiam visuomeniniam interesui. Keistai kaitaliojasi ir tas visuomeninis interesas: vienais atvejais draudžiama, o, žiūrėk, po kurio laiko kažkam jau galima. Apie aktualijas šalies saugomose teritorijose domisi "Kontrastai" redaktorė Genovaitė Paulikaitė 2009-08-27 straipsnyje "Gyvenimas saugomoje teritorijoje – brangus malonumas".
„Kiekvienu atveju galima rasti sprendimą, tik reikia kalbėtis", - „Kontrastams" sakė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė, kalbėdama apie veiklos saugomose teritorijose ribojimą.  Tuo tarpu žurnalistė svarstoi, kad Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai knieti užimti kuo didesnius plotus, kuomet mosuojant "viešuoju interesu" esama užmojų vos ne visus šalies gyventojus draustinių ir rezervatų gyventojais paversti.  Kalbintas daugelio saugomų teritorijų dokumentaciją rengęs profesorius Paulius Kavaliauskas, apibūdindamas saugomų teritorijų steigimą,  pripažysta, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę regioniniai parkai steigti paskubomis, kadangi, cituojant P.Kavaliauską: „Kai vyko kriminalinė revoliucija, kai viskas virto ir kai grėsė dideli nemalonumai, nes nežinia, į kurią pusę pakryps reikalai, kadangi ateina laukinis kapitalizmas, svarbiausias uždavinys buvo kuo skubiau įkurti regioninius parkus." 
Straipsnyje žurnalistė stebisi, kodėl yra įvestų tiek daug protu sunkiai suvokiamų draudimų, o senojoje Europoje veiksmingas kompensavimo už aplinkosauginius apribojimus mechanizmas, regis, Lietuvoje savo galią Lietuvoje praranda. Ir ko čia stebėtis, kol kas [aplinkosaugininkams] Lietuva graži be žmonių. Tik kas gali paneigti, kad po kelerių ar keliolikos metų tos teritorijos netaps dar viena Lietuvos išpardavimo preke, o va tokie, [saugomose teritorijojose gyvenantys] tikrai tokiems sandoriams trukdytų,- apibendrina G.Paulikaitė.
*****************************

Kviečiame susipažinti:

Pasiklydę milijonai

„Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos neužtikrino, kad jai pavaldžiose įstaigose buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus", - teigiama Valstybės kontrolės išplatintame pranešime.

Tarnybai pavaldžiose įstaigose auditoriai nustatė nemažai ilgalaikio turto apskaitos trūkumų. Rambyno regioninio parko direkcijoje neapskaityti 343 tūkst. litų vertės kelio remonto darbai, Ventos regioninio parko direkcijoje - keturios automobilių stovėjimo aikštelės, kurių įrengimas kainavo 447 tūkst. litų. Dėl netinkamos apskaitos auditoriai negalėjo patvirtinti, kad Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje ilgalaikio turto nusidėvėjimas apskaičiuotas teisingai. Turto apskaitos pažeidimų nustatyta ir Kuršių nerijos bei Žemaitijos nacionalinio parko direkcijose. Iš viso parkų direkcijos neapskaitė daugiau kaip už 11 mln. litų Europos Sąjungos fondų lėšomis įsigyto turto.
Nustatyta, kad ne visi parkų direkcijų pastatai yra užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija neužregistravusi aštuonių statinių, Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų direkcijos po keturis, o Aukštadvario regioninio parko direkcija - vieno statinio. Be to, Aukštadvario, Dzūkijos ir Kuršių nerijos parkų direkcijos nėra sudariusios sutarčių dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypais, reikalingais patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti. Iš viso nesudaryta sutarčių dėl daugiau nei 60 žemės sklypų.
Ankstesnėse Valstybės kontrolės išvadose - susirūpinimas dėl Kuršių nerijoje susikaupusių problemų. Auditoriams patikrinus Kuršių nerijos nacionalinio parko veiklą, Rasa Budbergytė konstatavo, kad pernelyg sudėtinga teritorijų planavimo sistema lemia nesubalansuotą teritorijos urbanizavimą ir nelegalias statybas.

Saugomi plotai didėja

Skaičiai byloja, kad Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ne tiek turimas turtas rūpi, kiek nauji plotai knieti. Nors ne sykį iš aukštų tribūnų buvo siūloma dar sykį pasverti, kokios Lietuvos teritorijos nusipelno ypatingos apsaugos, skaičiai byloja, kad esama užmojų vos ne visus šalies gyventojus draustinių ir rezervatų gyventojais paversti. Juk prieš kelerius metus saugomos teritorijos šalyje užėmė apie 12 procentų, dabar, kaip skelbia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos interneto svetainė, jos jau užima 15,3 proc. Lietuvos teritorijos, o tai sudaro apie 998 tūkstančius hektarų.

Prieš metus Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė „Kontrastams" teigė, kad plotai dažniausiai padidėja peržiūrint saugomų teritorijų ribas, nes aptinkama ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingų vietų. Tuo pačiu daugėja ir žmonių, kuriems, mojuojant visuomeniniais interesais, veikla ribojama

Taigi, tuos, kurie viliasi, jog peržiūrint beveik prieš porą dešimtmečių skubotai apibrėžtas parkų ir kitų saugomų teritorijų ribas, plotai, kuriuose ribojama žmogaus veikla, mažės, tąkart teko nuvilti.

Nuteisė be teismo

Nuteista be teismo pasijuto ūkininkė Vilija Ramonienė iš Telšių rajono. „Jau seniai norėjau į Milvydo ežerą nutiesti pėsčiųjų polinį tiltą. Prieš porą metų ėmiausi žygių šiam sumanymui įgyvendinti. Kreipiausi į Varnių regioninio parko direkciją, prašydama išduoti technines projektavimo sąlygas. Tačiau parko direkcija projektavimo sąlygų neišdavė, nes, kaip buvo paaiškinta rašte, saugomų teritorijų įstatymas draudžia statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Varnių regioninio parko tvarkymo planuose toje vietoje, kur planuojama statyti tiltą, nėra numatyta statinių statyba", - Varnių regioninio parko direktorės Irenos Zimblienės atsakymą cituoja V.Ramonienė.

Tame pačiame atsakyme teigiama, kad gamtiniuose draustiniuos draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius. V.Ramonienė tiltą ketino statyti geomorfologiniame draustinyje, o jis priklauso gamtiniams draustiniams.

Nuostatą, kad negalima statyti tilto į Milvydo ežerą, patvirtino ir šių metų gegužės mėnesį aplinkos ministro Gedimino Kazlausko sudaryta komisija, kurios išvadas pasirašė tuometinė ministerijos sekretorė Jūratė Juozaitienė. Tilto statyti negalima, nes Milvydo ežeras yra draustinyje, o parko tvarkymo plane toje vietoje pėsčiųjų tilto statyba nenumatyta.

Pasiteiravus, kam ir kaip galėtų kenkti 2 metrų pločio ir 50 metrų ilgio (apie tokį buvo rašome prašyme projektavimo sąlygoms išduoti) pėsčiųjų tiltas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Planavimo ir kadastro skyriaus vyriausiosios specialistės, kuri buvo ir anksčiau minėtos aplinkos ministro sudarytos komisijos narė, Laimos Dabregaitės atsakymas daugiau negu nustebino: jei tiltas būtų statomas visuomeniniams interesams tenkinti, niekas neprieštarautų. Dabar gi ūkininkė saviems tikslams tenkinti pėsčiųjų tilto užsimaniusi. Ir dar, ji, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojos manymu, kitiems tuo tiltu naudotis neleisianti. Taigi, ūkininkė nuteista be teismo. Va, čia ir norisi priminti publikacijos pradžioje pacituotus R.Baškytės žodžius, kad visada galima rasti sprendimą, tik reikia kalbėtis. Ir kodėl to pokalbio iniciatoriumi negali būti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, regioninio parko direkcija?.. Tik žmogus. Toks menkas menkas prašytojas, trypčiojantis prie kabineto durų ir nuolankiai gniaužantis kepurę...

Atmintyje iškyla Prancūzijoje, kur privati žmogaus iniciatyva gerbiama, patirti įspūdžiai. Labai daug lankytinų objektų yra privačioje teritorijoje. Prie privačios teritorijos ribos pritvirtinta lentelė, ant kurios užrašytas savininko telefono numeris, kad pasiskambinęs galėtumei paprašyti leidimo objektui aplankyti. Kiek keliavome, nė sykio neteko išgirsti neigiamo atsakymo. Kodėl Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba Lietuvoje nebando būti tokios gražios tradicijos kūrimo iniciatorė? Nejaugi šioje tarnyboje ir jai pavaldžiose organizacijose dirbančių žmonių suvokimu visuomeninis interesas užsibaigia svečių lyg kokių maitvanagių užlėkimu: su triukšmu įvirtome, patriukšmavome, dar prišiukšlinome ir ... išdūmėme savais keliais, savininkui palikdami krūvą šiukšlių. Tegul buržujus renka, jis juk saugomą teritoriją iš visuomenės kėsinasi atimti. Įdomu, kiek ir ko prarasime vertybių saugojime ir puoselėjime vadovaudamiesi nuostata, kad savininkas yra visuomeninių interesų priešas ir apskritai visų blogybių blogybė.

Ūkis buvo ir ūkio nėra

Ir ne tik su sumanytuoju pėsčiųjų tiltu, bet ir su pačiu Vilijos Ramonienės ūkiu keisti dalykai dedasi. Nors ūkis, vadovaujantis valstiečių ūkio įstatymu įregistruotas geru pusmečiu anksčiau negu buvo įsteigtas Varnių regioninis parkas, Varnių regioninio parko tvarkymo plane, kuris ir yra tas išganingas dokumentas, reguliuojantis žemės savininko veiklą, ėmė jo ir nebeliko. „Man pavyko išsiaiškinti, kad Varnių regioninio parko tvarkymo planas rengtas, remiantis 1981 metų kartografine medžiaga", - sako Vilija Ramonienė.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė tvirtina, kad įstatymai nenustato, kokio senumo kartografine medžiaga reikia naudotis rengiant saugomų teritorijų tvarkymo planus. Ir dar, pasak jos, planavimo tikslas nėra pažymėti visų sodybų. „Parkų tvarkymo planuose numatomos naujos galimybės. Jei toje vietoje nieko nepažymėta, vadinasi, planuotojai toje vietoje nesiūlo plėtros, - teigia Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos direktorė Rūta Baškytė, pabrėždama, kad valstiečių ūkių steigimas dar nebuvo žemės reforma, o saugomas teritorijas buvo stengtasi įsteigti iki žemės reformos. Ir priduria - Su valstiečių ūkiais buvo padaryta labai daug klaidų. Kai kur net dėl to ir žemės reformos negalima užbaigti."

Tad, regis, sodybos pradingimas parko tvarkymo plane neatsiejamas ir nuo veiklos. „Varnių regioninio parko tvarkymo plane V.Ramonienės ūkis nenumatytas. Tai reiškia, kad čia nenumatytas stambus gyvulininkystės kompleksas", - tai patvirtina ir parko direktorės Irenos Zimblienės raštas.

Nors ūkis kūrėsi Jono Ramono tėviškėje, bet pastatus reikėjo pasistatyti. Ir pasistatė. Visų jų statybą palaimino Varnių regioninio parko direkcija. „Kai paprašiau leidimo statyti dar vieną fermą, man liepė atlikti poveikio aplinkai vertinimą, o kai jis buvo atliktas ir buvo padaryta išvada, kad statinis neigiamo aplinkai poveikio neturės, regioninio parko direktorė viską aukštyn kojomis apvertė. O Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė pareiškė, kad ji iš viso nesupranta, kaip ūkis su gamybiniais pastatais šioje vietoje galėjo atsirasti. Viena saugomų teritorijų tarnybos darbuotoja man ir pasakė: „Džiaukis, kad nereikalaujame pastatytų statinių nuardyti, - pasakoja ūkininkė

„Kiekvienam sklypui yra užstatymo intensyvumas. Mes bent jau taip įsivaizduojame, kad užstatymo plotas V.Ramonienės ūkyje jau išnaudotas ir statyti daugiau negalima", - „Kontrastams" teigia tarnybos direktorė.

Pasiteiravus, kodėl rengiant parko tvarkymo planą nebuvo atsižvelgta, kad ūkyje vystoma gyvulininkystė, direktorės atsakymas buvo itin tradicinis: „Kai rengiami teritorijų planavimo dokumentai absoliučiai visos organizacijos gali teikti pasiūlymus. Tada organizuojami vieši svarstymai su visuomene. Dalyvauja absoliučiai visos suinteresuotos grupės. Ir žemės savininkai, ir kiti suinteresuoti asmenys teikia pasiūlymus, prašymus. Negi atrodo, kad planuotojai turi ateiti į kiekvieną kiemą ir pasiteirauti, ko to kiemo gyventojams reikia. Tada planavimas truktų dešimt ar net daugiau metų. Žinoma, gal kažkada ir pas mus taip bus. Tačiau, kai reikia parengti dokumentus, be kurių negalima gyventi, apeiti visų tos teritorijos gyventojų fiziškai neįmanoma, - tvirtina direktorė ir patikslina. - Vilija Ramonienė rengiant tvarkymo planą nepareiškė jokių pageidavimų."

Ir ko čia stebėtis, kol kas Lietuva graži be žmonių. Tik kas gali paneigti, kad po kelerių ar keliolikos metų tos teritorijos netaps dar viena Lietuvos išpardavimo preke, o va tokie, kaip Vilija Ramonienė ir į ją panašūs, tikrai tokiems sandoriams trukdytų.

Svarbiausia buvo apibrėžti

Pasak Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, Lietuvos saugomų teritorijų sistema pradėjo kurtis anksčiau negu buvo atkurta šalies nepriklausomybė. „Jau septintame dešimtmetyje buvo išrinktos pačios vertingiausios teritorijos, joms saugoti sovietmečiu buvo steigiami draustiniai. Šalyje formavosi realūs darnaus vystymosi principai, kai kompleksiškai buvo įvertinami socialiniai, ekonominiai ir aplinkosauginiai faktoriai", - pabrėžia R.Baškytė.

Daugelio saugomų teritorijų, tarp jų ir Varnių regioninio parko dokumentaciją rengė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto, Geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėjas habilituotas daktaras profesorius Paulius Kavaliauskas .

„Kai vyko kriminalinė revoliucija, kai viskas virto ir kai grėsė dideli nemalonumai, nes nežinia, į kurią pusę pakryps reikalai, kadangi ateina laukinis kapitalizmas, svarbiausias uždavinys buvo kuo skubiau įkurti regioninius parkus. Ir nereikia perkelti dabartinių teisės aktų į anuos metus. Juk tada žemės reforma buvo tik pradėta ir praktiškai ten dar buvo kolūkiai. Kai kas žemę gavo pagal valstiečių įstatymą, tačiau šio įstatymo geriau neminėti, nes ten visokie korumpuoti asmenys žmonių žemes užiminėjo. Tai jau kita medalio pusė. Įstatymas buvo grupelei draugų „padarytas", - apie saugomų teritorijų kūrimąsi pasakoja P.Kavaliauskas. - Tada, kai buvo kuriami regioniniai parkai, dar ir saugomų teritorijų įstatymų nebuvo. Derinimo funkcijas atliko savivaldybės, tada jos, berods, tarybomis vadinosi, ir pagrindinės žinybos - Žemės ūkio, Kultūros, Aplinkos ministerijos. Privačios žemės nebuvo. Ribos buvo nustatomos remiantis moksliniais pagrindais. Moksliniai pagrindai jau buvo aiškūs prieš keliasdešimt metų, tačiau sovietmečiu kažką padaryti buvo labai sunku."

Tiek Paulius Kavaliauskas, tiek Rūta Baškytė tvirtina, kad Seimui pateiktas atnaujintas saugomų teritorijų įstatymo projektas, kuriame mažiau draudimų, tačiau tas projektas vis dar savo eilės tebelaukia. Gal tam įtakos turi, kad projektas parengtas dar prie anos valdžios. Naujai parengtame įstatymo projekte siūloma supaprastinti pirčių prie vandens telkinių statybą, įteisinti sklypų dalijimą.

Pasak prof.P.Kavaliausko, perlenkimų įstatyminėje bazėje esama, bet didžiausia konfliktų, kylančių dėl veiklos saugomose teritorijose, esąs žmonių gobšumas, paminantis visas vertybes. Profesorius pagailestauja, kad liberalizuojant įstatymus kai kurių sumanytų saugomų teritorijų gali nebepavykti įkurti. Bet kokius žmonių pasipriešinimus ketinimams įsteigti jų žemėje saugomas teritorijas profesorius vertina kaip sukiršinimo pasekmes.

„Yra žmonių, kurie normaliai gyvena, susiderina, bet atsižvelgdami pageidavimus, siūlome procedūras supaprastinti, nes mes nesame nei buki, nei užsispyrę. Mes esame tarp dviejų kraštutinių pozicijų. Viena pusė reikalauja dar labiau sugriežtinti veiklą saugomose teritorijose, kita pusė - dar labiau liberalizuoti, - apgailestauja Rūta Baškytė. - Manau, kol bus labai daug apgaudinėjimų, reikalingi labai aiškūs įstatymai."

Be abejo, konfliktus sušvelnintų kompensavimo mechanizmas? Jis yra ir Lietuvoje, deja, tos kompensacijos - katino ašaros, nes kompensuojamos dėl veiklos ribojimo prarandamos pajamos. Kai žmonės tik grįžta į savo tėvų žemes, kai tik kuriasi, daugeliu atvejų galima kalbėti tik apie menamas pajamas, o jos nekompensuojamos. Nors ribojant veiklą neuždirbi galbūt milijonų, bet gauni vos kelis tūkstančius, o kartais gal net ir mažiau. Už tai, kad V.Ramonienei neleidžia statyti dar vienos fermos ar tilto, niekas jokių kompensacijų nemokės. Tad senojoje Europoje veiksmingas kompensavimo mechanizmas, regis, Lietuvoje savo galią Lietuvoje praranda. Reikėtų ieškoti kitų galimybių, nes dabar, kai šalyje privatų kapitalą net į kalėjimų statybas ketinama įsileisti, daugiau negu keistai atrodo valdiškų institucijų požiūris į privatininką, gyvenantį saugomose teritorijose.

Genovaitė Paulikaitė