Naujienos

*R.Grikevičius: Grybai ir uogos – neįkainojama gamtos dovana žmogui

Šaltinis: www.am.lt

Miškuose šiuo metu gausu grybautojų. Jau noksta bruknės ir spanguolės. Gamtos išaugintas gėrybes renkame asmeniniam naudojimui ir pardavimui.

Apie šių miško gėrybių naudą gyventojams ir reikalingą pagarbą gamtai pasakoja Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus 2009 08 11 parengtame interviu šios ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas GRIKEVIČIUS.
***************
Kviečiame susipažinti:

          -   Ką mąsto gamtininkas, laikydamas rankoje valgomuosius grybus?

          - Pirmiausia norisi pasakyti, kad valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami „augaline mėsa". Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Grybai, panašiai kaip ir gyvūnai, vykstant medžiagų apykaitos procesams, pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo.

Pastaraisiais metais užsienio literatūroje daug rašoma apie grybų ir medžių simbiozę, t. y. Sugyvenimą. Grybai gyvenantys ant medžių jiems kenkia, yra jų priešai. Tuo tarpu dauguma grybų, gyvenančių dirvožemyje, su medžiais bendrauja. Grybų siūlai (gijos) suranda medžių šaknis, apsiveja aplink jas, kartais ir prasiskverbia į jas. Prasideda abipusė pagalba. Grybai aptinka ir aprūpina medžius mikroelementais (variu, cinku), kurie labai reikalingi jų normaliam vystymuisi. Mineralines medžiagas grybai gali transportuoti 100 ir daugiau metrų atstumu. Medžiai savo saldžias sultys pumpuoja į šaknis. Sultys gali naudoti ir grybai kaip energijos medžiaga.

Pagal angliavandenių, mineralinių medžiagų kiekį grybai artimesni daržovėms ir vaisiams. Pagrindinės baltymų medžiagos yra amino rūgštys (gyvybės nešėjos). Grybuose gana daug kalio,      fosforo ir geležies, taip būtinų žmogaus organizmui. Yra ir mikroelementų (cinko, jodo, vario), kurie labai svarbūs medžiagų apykaitai. Be to, grybuose yra daug ląstelienos, kurios labai reikia žmogaus organizmui.

            - Kokias gydomąsias savybes turi grybai?

            - Grybuose randamas licitinas neleidžia kauptis cholesteroliui. Grybuose gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą. Nestinga ir įvairių vitaminų (ilgiau grybus laikant, vitaminų mažėja). Tikriniame baravyke rasta ir antibiotikų. Vokiečių mokslininkų teigimu, baravykai apsaugo nuo vėžio. Bavarijos krašte, kur jų surenkama daug, vėžiu sergama kur kas rečiau nei kitose regionuose. Aromatinių, prieskoninių medžiagų, skatinančių skrandžio sulčių išsiskyrimą, grybuose daugiau negu daržovėse ir vaisiuose.

Ne visas grybuose esančias medžiagas žmogaus organizmas lengvai pasisavina. Grybų ląsteliena padengta chitinu (funginu), sunkinančiu virškinimą. Gydytojai nerekomenduoja valgyti grybų žmonėms, sergantiems virškinimo trakto, inkstu, kepenų ligomis, taip pat sergantiems egzema. Nerekomenduojama grybai vaikams, nes jų organizmo gynybinė sistema neturi specialių priemonių, apsaugančių nuo „grybų agresijos". 

           - Kaip reikia rinkti ir paruošti grybus?

            - Maistingų medžiagų daugiausia yra grybo kepurėlėje. Kote - gerokai mažiau. Maistui tinka virti, jauni grybai. Pavojingi, kuriuose jau prasidėjęs baltymų irimas (liaudiškai tariant, „sukriošę"). Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl jokiu būdu negalima grybauti priemiesčiuose, pramonės rajonuose, pakelėse, miestų parkuose ir skveruose.

Pagal Grybavimo Lietuvos miškuose taisykles, grybauti leidžiama visuose miškuose, išskyrus rezervatus, o nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. - ornitologinių (paukščių) draustinių miškus. Draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,5 cm, voveraites, kurių skersmuo mažesnis negu 1 cm. Grybaujant leidžiama tik išrauti arba nupjauti grybą prie žemės. Draudžiama ardyti miško paklotę, niokoti nerenkamus grybus, samanas, kerpes, kitus augalus.

Lietuviai nuo seno mėgsta grybauti, gerai žino įvairias grybavimo vingrybes. Grybaujant neišvengiama ir neigiamų padarinių grybų ištekliams, miško ekosistemoms. Ypač kenkiama grybienai, kai samanos vartomos, stumdomos į šonus mechaniniais įrankiais.

Geriausia grybauti anksti rytą, ypač švintant. Tada grybai būna kietesni, tvirtesni. Grybavimui tinka balaninės ir plastikinės pintinės su tarpeliais dugne. Būtina turėti peilį. Grybai greitai kirmija, todėl parvykus iš miško negalima grybų palikti kitai dienai. Baravykų guote net apie 50 skirtingų vabzdžių sudeda kiaušinius, iš kurių per kelias valandas išsivysto lervos paversdamos grybą judančia mase. 

            - Ar daug Lietuvos miškuose yra nuodingų grybų?

            - Lietuvos miškuose auga per 60 rūšių nuodingų grybų. Kai kurios iš jų gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus. Iš musmirių nuodingiausios žalsvoji ir smailiakepurė. Jų sukeltas apsinuodijimas dažniausia yra mirtinas.

Žalsvoji musmirė - nuodingiausia pasaulyje. Ji miško paklotėje pasirodo rudens pradžioje. Auga žalsvoji musmirė pavieniui ir grupėmis, dažniausia lapuočių miškuose, tačiau aptinkama ir šiluose. Jos didelis koto „sijonėlis" padeda atskirti nuo valgomųjų grybų. Žalsvojoje musmirėje yra 12 labai nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino ir kt.). Užvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia ir viduriuoja. Išgelbėti tokį ligonį retai pavyksta. Beje, išvirta musmirė yra skani, graži, nedvokia, tad valgant niekos negalima įtarti. Pavojingos ir kitos musmirės, kuriose nemažai muskarino ir kitų nuodingųjų medžiagų. Žalsvąją musmirę lengva supainioti su pilksvažale ūmėde. Musmirės kotas yra su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele - išnara. Labai nuodinga ir Potujaro plaušabudė. Jos kepurėlė varpelio formos, gelsva. Pasak mikologų, šis grybas turi 200 kartų daugiau muskarino nei paprastoji musmirė. Lapuočių miškuose auga ir mažiau nuodingų grybų, kurie panašūs į valgomuosius. Pavyzdžiui, Hornemano gleiviabūdė, nuodingasis pievagrybis, stambioji gijabūdė, labai panašūs į valgomuosius pievagrybius. Su kelmučiais grybautojai dažnai sumaišo puokštinę ir eglinę kūgiabudes. Grybaujant geriausia laikytis taisyklės: nepažįsti - nedėk į pintinę.

Nereikėtų užmiršti, jog galima apsinuodyti ir gerais valgomais grybais, jei renkami seni, ištižę, sukirmiję ar stipriai pakąsti šalnų. Tokiuose grybuose, irstant baltymams, riebalams, susidaro nuodingųjų medžiagų, panašių į medžiagas, kurių yra sugedusioje mėsoje, žuvyje ar svieste.

Kai kuriuose nuodinguosiuose grybuose yra ir haliucinacijas sukeliančių medžiagų (muskarino, muscimolo, muskazono ir kt.).         

            -  Rugpjūtį miškuose noksta bruknės. Ką reikėtų žinoti apie šias uogas?

           -  Bruknė - visiems gerai pažįstamas miškų augalas, užaugantis 5-15 kartais iki 30 cm aukščio ir žaliuojantis žiemą. Bruknė žydi gegužę ir vėliau, uogos pradeda nokti rugpjūtį. Dauginasi šakniastiebiais ir šiek tiek sėklomis. Mėgsta šviesias vietas. Ypač gerai tarpsta pušynuose, kirtimuose, nereta aukštapelkėse ir tarpinėse pelkėse (ant kupstų). Auga sausuose ir apysausiuose, vidutinio derlingumo, rūgščiuose dirvožemiuose, sudaro sąžalynus. Žiedai kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Uogos labai vertingos. Juose yra apie 8 pavadinimų cukrų, 2,9 proc. organinių rūgščių: citrinos, obuolių, acto, benzojinės (nuo jos priklauso uogų išsilaikymas), vitaminų PP, B grupės, rauginių medžiagų, eterinių aliejų, aromatinių junginių, daug magnio, mangano, kalio, fosforo. Bruknė - vaistinis augalas. Dažniausiai urologijoje vartojamos uogos ir ypač lapai. Uogos gerina virškinimą, jų užpilai geriami karščiuojant, sumažėjus skandžio sulčių rūgštingumui, trūkstant vitaminų, sergant reumatu, poliartritu. Sultimis galima vilgyti odos išbėrimus, žaizdeles.

Bruknės - medingi augalai: iš 1 hektaro bruknyno surinkusios nektarą, bitės pagamina apie 200 kg medaus. Uogas mėgsta jerubės, tetervinai ir kiti paukščiai. Neatsisako jų ir barsukai, lapės ir kiti žvėreliai.

Bruknės renkamos tik pilnai prinokusios (raudonos). Klysta tie, kurie renka bruknes žalias, tikėdamiesi, kad jos prinoks namuose. Tačiau taip nebūna. Neprinokusios uogos ne tik pačios genda, bet gadina ir prinokusias. Sutrintos prinokusios bruknės išsilaiko visą žiemą, o konservai, kuriuose būna žalių arba dirbtinai, prie krosnies sunokintų uogų, rūgsta ir genda.    

            - Mėgstame rinkti ir valgyti spanguoles. Kuo svarbios mums yra šios uogos?

            - Spanguolė kartais vadinama pelkių vynuoge. Pagal organinių komponentų sudėtį vynuogės ir spanguolės labai artimos.

Rusijos caras Petras I, 1719-1724 m. lankydamasis Karelijos miškuose ir nuvargęs po įtemptos dienos, labai mėgo gerti šviežias spanguolių sultys, laikydamas jas „jaunystės eleksyru", geriausiu vaistu nuo visų ligų. Iš tikrųjų spanguolių maistinės ir gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų. Nūdienos gyvenime jų svarba net padidėjo.

Spanguolių uogos - nelyginant sandėlis žmogaus organizmui reikalingų medžiagų. Pirmiausia tai monosacharidai, gliukozė ir fruktozė, kurių spanguolėse yra nuo 2,3 iki 5 proc., ir rūgštys - citrinos, benzojinė ir chinininė Jos, ypač benzojinė, pasižymi antiseptinėmis savybėmis, patikimai naikina žalingus mikrobus, uogose yra obuolių, askorbino, chlorogeno ir kitų rūgščių. Tik prisirpusiose spanguolėse būna 4-5 proc. citrinos rūgšties, dukart daugiau negu bruknėse ir raudonuosiuose serbentuose ir tik šiek tiek mažiau negu citrinos vaisiuose. Per žiemą citrinos rūgšties sumažėja perpus. Spanguolių uogose gausu mikroelementų - geležies, mangano, jodo, aliuminio, vario ir net sidabro. Yra kalcio, kalio, fosforo, pektinų, mineralinių druskų. Iš viso uogose būna 25 mineraliniai elementai. Iš vitaminų daugiausia yra P, šiek tiek PP, B, B2. Žmogaus organizmas iš spanguolių gali įsisavinti apie 30 proc. geležies. Mokslo duomenimis, šiuo metu pasaulyje 10-23 proc. gyventojų organizmui trūksta geležies. Suaugusio vyro organizme vidutiniškai būna apie 4 g. geležies, iš jų 3 g kraujyje ir 1 g ląstelėse (atsargai). Organizmas per parą netenka 0,8 miligramų geležies. Kai su maistu jis negauna geležies, kurį laiką naudoja atsargas. Joms pasibaigus mažėja hemoglobino gamyba, žmogus gali susirgti anemija.

Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad vėžys dažnai atsiranda dėl uždegiminių priežasčių, o spanguolių fitocheminės medžiagos kaip tik pasižymi antiuždegiminiu veikimu. Tyrimai šioje srityje tęsiami, pirmieji darbai apie antivėžinį spanguolių fitocheminių medžiagų poveikį pasirodė 1996 metais. Iš eksperimantų su gyvūnais nustatyta, kad spanguolių ekstrakto dėka gaunami gana geri rezultatai gydant krūties vėžį. Kaip spanguolių aktyviosios medžiagos skatina vėžinių ląstelių žūtį, nėra žinoma.

Papildoma video medžiaga - žiūrėkite čia ...>>>