Naujienos
Miškas- stabili ilgalaikė investicija
Jau mūsų proseneliai mišką laikė stabilia ilgalaike investicija. Tai turto rūšis, kuri savo vertę išlaiko ne tik siaučiant krizėms, bet ir didesnių sukrėtimų metu, tokių kaip karas ar epidemijos. Kokie klausimai svarbiausi svarstant apie investavimą ir kaip pradėti orientuotis miškų rinkoje?- 2009 m. birželio mėn. domėjosi žurnalo "INVESTUOK" žurnalistas Vytautas Mikalajūnas straipsnyje "Iš tiesų ilgalaikė investicija".
Kviečiame susipažinti:
Anot Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko dr. Algio Gaižučio, pasaulyje miško savininkai uždirba keliais pagrindiniais būdais: iš rekreacijos paslaugų, medžioklės plotų nuomos ir parduodami medieną. Galimybių uždirbti tiesiog iš miško lankytojų Lietuvoje kol kas beveik nėra - įstatymai numato, jog miško lankytojai, laikydamiesi bendrų miško apsaugos taisyklių, gali nevaržomai (išskyrus 100 m apie savininko sodybą ar specialiai įrengtas poilsiavietes) lankytis privačiuose miškuose.
Lietuvos miškų savininkai turi labai mažai galimybių uždirbti ir iš medžioklės. „Keisčiausia tai, kad valstybė, vadovaudamasi Konstituciją pažeidžiančiu medžioklės įstatymu, sovietiniu papratimu suteikia teises medžioti net ir privačiose valdose, nušalindama privačių žemių bei miškų savininkus nuo teisės disponuoti jų nuosavybe, gauti teisingą atlygį už plotų panaudojimą medžioklėms. Daugelyje pasaulio šalių įprasta praktika, jog miškų, kuriuose medžiojama, savininkai gauna nemažas pajamas iš šių plotų nuomos medžioklei", - pasakoja A. Gaižutis. Jis mano, jog kol kas Lietuvoje miškų savininkai materialinės naudos gali turėti tik iš priaugančios medienos pardavimo.
Tipinis savininkas - 60-metė moteris
Tačiau, pasak Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko A. Gaižučio, šiandien ir iš medienos pardavimo uždirbti gan sudėtinga. Didesnius nei 50 hektarų miško plotus Lietuvoje valdo tik apie 700 asmenų ar įmonių, o Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 246 000 skirtingų miško sklypų, kuriuos valdo daugiau nei 230 000 savininkų. Vidutinis miško sklypo dydis siekia vos 3,4 hektarus. Lietuvos miško savininkų asociacija kartu su valstybine įmone Registrų centru prieš ketverius metus atliko analizę. Paaiškėjo, kad tipinis miško savininkas Lietuvoje - 56 metų moteris, gyvenanti per 100 kilometrų atstumu nuo savo valdos. Miško sklypai po truputį konsoliduojami didesnius sklypus valdančiųjų rankose. Pirmininko nuomone, ši tendencija ateityje tik stiprės.
Žlugdo griežti įstatymai
A. Gaižutis sakosi žinantis kelis atvejus, kai miško savininkai, parengę ir su visomis institucijomis suderinę miškotvarkos projektus, pagal kuriuos projektuojami galimi kirtimai 10-15 metų laikotarpiui, sužinojo, jog kirsti miško nebegali, nes teritorija be savininko žinios buvo įtraukta į saugomųjų sąrašą. Pasiūlymų nedaug
Investuotojas Kazimieras Šiaulys, valdantis daugiau nei 1000 hektarų miško, tvirtina, jog viešai skelbiamos siūlomų miškų kainos gerokai didesnės nei realūs pinigai, kuriuos gauna savininkai, parduodami miškus. Tokios kainos, kokias būna girdėję realiai su šiuo verslu nesusiduriantys žmonės, daugmaž logiškai skambėjo pastaraisiais metais dėl tada vyravusių medienos rinkos sąlygų. „Dabar kainos smukusios. Tačiau tarp norinčiųjų parduoti visuomet yra kruopščiai tiriančiųjų rinką ar ieškančiųjų nelabai susivokiančių situacijoje romantikų, kuriems miško sklypą galima parduoti kelis kartus brangiau, nei jis realiai vertas", - atidžiai vertinti siūlo K. Šiaulys.
Aktyvesni pirkėjai
Kirtimai privačiuose sustojo
„Jei lygintume dabartines medienos kainas su prieš porą metų buvusiomis, pastebėtume, kad jos sumažėjo nuo 30 iki 60 proc.", - tvirtina A. Gaižutis. Tačiau sąnaudos kertant mišką tiek pat nesumažėjo. Pašnekovo teigimu, sustojo ne tik prekyba miško sklypais, bet ir miško kirtimas privačiuose miškuose. Tam įtakos turėjo ir nuo 15 iki 21 proc. padidėjęs gyventojų pajamų mokestis, mokamas už gautas pajamas pardavus iškirstą medieną. Miškų savininkams kelia nerimą ir gan laisvai mokesčių administratoriaus traktuojamas individualios veiklos apibrėžimas, nes, miško savininką priskyrus prie užsiimančiųjų individualia veikla, jo mokesčiai biudžetui padidėja dar labiau.
Gerokai atpigo
K. Šiaulys patvirtina, jog miškas be žemės ar su žeme yra gerokai atpigęs. Ir nors pirkėjai neskuba, kaip ir kituose nekilnojamojo turto sektoriuose, tikėdamiesi dar žemesnių kainų, tačiau ir norinčiųjų parduoti mišką tokiomis kainomis santykinai nedaug. „2007 metais miško kainos svyravo nuo 5 000 litų iki 30 000 litų už hektarą - tada jos buvo maksimalios. Šiuo metu kainos svyruoja nuo 1 000 litų iki 20 000 litų", - pasakoja K. Šiaulys. Anot jo, miškas, pakankamai brandus, kad būtų galima jį plynai kirsti, šiuo metu vertinamas vidutiniškai 7000-8000 litų už hektarą. Mažiau vertingos medienos ar jaunesnių miškų kaina krito labiau, suaugusių miškų - mažiau.
Tačiau 1000 ha miško valdantis investuotojas įsitikinęs, jog tikėtis, kad miško su žeme kaina kristų dar labiau, neverta.
Pelningumas mažas
Net ir labai pigiai įsigijus miško sklypą, nereikia tikėtis, kad jis taps ypač pelninga investicija. „Įsigijus nedidelį miško plotą, didelio vaidmens jūsų gaunamoms pajamoms jis neturės. Nebent artimiausių keliolikos metų laikotarpiu įsigytame miško plote bus galima vykdyti kirtimus", - perspėja K. Šiaulys. Jis mano, jog miškai įdomūs ne dėl didelio pelno, bet dėl stabilumo.
Iš ha 1000-1500 litų
Pajamas iš medienos pardavimo galima gauti ne tik kertant mišką plynai, bet ir jį retinant. Investuotojas K.Šiaulys pateikia pavyzdį: išretinus 30-40 metų eglynėlį, esant normalioms medienos kainoms, iš vieno hektaro galima uždirbti apie 1000-1500 litų grynojo pelno. „Viename 30-40 metų eglyno hektare auga apie 200 m3 medienos, jei miško skalsumas siekia 1. Per pirmąjį retinimą paprastai galima iškirsti apie 20 proc. medžių, kas šiuo atveju siektų 40 m3. Tokios žaliavos vidutines kainas galima laikyti 70-80 litų už m3. Tokios kainos ilgą laiką laikėsi prieš 2006-2007 metų pakilimą."
Pasak pašnekovo, jei eglynas auga normaliomis sąlygomis, ir jis retinamas kas 10 metų, kiekvieno tokio retinimo metu galima iškirsti apie apie 10 proc. medžių. Tai sudaro apie pusę per dešimtmetį priaugančių medžių. „Jaunuolyne per metus gali užaugti apie 5-6 m3, taigi kas dešimt metų galima iškirti apie 25-30 m3 medžių", - skaičiuoja K. Šiaulys. Taip prižiūrint ir auginant eglyną, jam sulaukus 70 metų, kai jau galima plynai kirsti, iš vieno hektaro eglyno įmanoma prikirsti iki 300 m3. Tačiau gali atsitikti ir taip, jog net ir 50-60 metų spygliuočių miške retinimo atlikti nebus įmanoma. Taip būna, kai jo skalsumas labai mažas.
Išretina per daug
Miško savininkų kooperatyvo direktorius S. Tirevičius perspėja, jog kai miškus retina ne pats savininkas, o darbams atlikti samdo įmonę, labai didelė rizika, kad pasamdyti darbininkai išretins mišką labiau nei buvo numatyta projekte. Prieš atliekant darbus pašnekovas pataria labai aiškiai susitarti, kokie medžiai bus kertami ir kokią atsakomybę už pasekmes prisiima kirtėjas.
S. Tirevičius pažymi, jog brandos amžių sulaukusį mišką nebūtina kirsti plynai. Galima tai atlikti per kelis kartus,t. y. kas 5-10 metų. Tokiu atveju išvengiama prievolės atsodinti mišką, mat tokiame miške auga ir pomiškis, kuris kertant plynai sunaikinamas. Mišką kertant per kelis kartus, jauni medeliai išlieka - nebereikia atsodinti miško (išvengiama papildomų išlaidų). Anot K. Šiaulio, vieno hektaro miško atsodinimas kainuoja nuo 2000 litų, o jei nesamdoma darbo jėga, užtenka ir 1200-1500 litų.
Žinoti tikslą
1000 ha miško valdantis K. Šiaulys būsimiems investuotojams prieš renkantis iš konkrečių variantų pataria iš anksto susiformuluoti, kokiu tikslu šis miškas perkamas: ar vienu kartu norima gauti didesnę sumą, ar kas keliolika metų gauti mažesnes, bet gana stabilias pajamas, o gal siekiama kurti vertę, kuria galės pasinaudoti anūkai. Tik atsakius į šiuos klausimus galima rinktis, kokio amžiaus mišką pirkti: augantį, beveik suaugusį ar ką tik atsodintą.
Miško aprašymas
Susirinkti informaciją apie parduodamą miško sklypą galima keliais būdais. Vienas iš jų - savininko paprašyti pateikti miškotvarkinę medžiagą. „Miškotvarkinėje medžiagoje turi būti pateikta, kokie ir kokio amžiaus medžiai auga tame sklype, koks miško skalsumas, kokia dirvožemio sudėtis. Apie kiekvieną miško sklypą tokia informacija teikiama miškotvarkos institute. Šią informaciją taip pat galima gauti ir kiekvienoje urėdijoje, kurios teritorijoje yra tas sklypas, arba pas to rajono aplinkos apsaugos agentūros miškų inspektorius. Ar šis aprašymas atitinka natūrą, verta pasitikslinti nuvykus į vietą. Kitas būdas - pasikalbėti su girininkijos darbuotojais. Jie teoriškai turėtų žinoti situaciją ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose", - pataria K. Šiaulys. Paprastai miškotvarkinėje medžiagoje neatsispindi pastarųjų metų įvykiai miškuose: kirtimai, vėjovartos, išdžiuvę medžiai. Pasitaiko, kad miškotvarkos dokumentuose medžių amžius nustatomas netiksliai - kartais jie būna pasendinami, o kartais ir pajauninami.
Norint kirsti, reikia projekto
Norint vykdyti kirtimus miško sklype, reikia paruošti miškotvarkos projektą. „Projekte būna suplanuoti visi miško darbai, tarp jų ir kirtimai 10 metų į priekį. Jei sklypas mažesnis nei 10 hektarų, miškotvarkos projektą galima sudaryti ir 20 metų. Miškotvarkos projekte būna nurodyta, kokie kirtimai galimi tame miško sklype, kiek ir kokios medienos galima iškirsti", - pasakoja S. Tirevičius.
Miško savininkų kooperatyvo direktoriaus nuomone, perkant miško sklypą su jau parengtu miškotvarkos projektu gaunama daugiau tikslesnės informacijos. Tada mažiau apsigaunama skaičiuojant medienos tūrį bei miške augančių medžių amžių. Be to tokie projektai padeda tiksliau įvertinti miško kainą.
Pasitikrinti aplinkos apsaugos agentūrose
Informaciją apie galimus kirtimus sklypuose bei augančio medyno tūrį, anot S. Tirevičiaus, galima pasitikrinti ir aplinkos apsaugos agentūrose, įsikūrusiose kiekviename rajone. Agentūrose paprastai dirba po keletą inspektorių, kurie kuruoja privačius miškus. Jie privalo informuoti privačių miškų savininkus apie situaciją jų valdomuose miškuose: kokiai miškų grupei priklauso nuosavas miškas, kokie galimi kirtimai tame sklype, kokie medžiai ten auga ir koks jų apytikslis amžius. Šią informaciją gali gauti tik pats miško savininkas ir jo įgaliotas asmuo.
Tačiau S. Tirevičius mano, jog tiksliausią informaciją apie mišką galima gauti iš savininko, jei jis lankosi savo valdose. Antra pagal kokybę informacija - gauta iš aplinkos apsaugos inspektorių: jie išduoda leidimus kirsti miškus ir prižiūri, ar kirtavietės yra tinkamai atsodinamos. Miškotvarkos projektai taip pat yra derinami su šios institucijos atstovais, todėl jie gali suteikti informaciją apie vykdytus kirtimus bei patvirtintus miškotvarkos projektus tam miško sklypui.
Nuvykti į vietą
Visgi, net ir pakalbinus visus ką nors žinančius asmenis ir rankose turint dokumentus, vis tiek būtina vietoje apžiūrėti pirkinį. „Neįsivaizduoju, kaip galima pirkti mišką tik pagal dokumentus. Prieš perkant mišką būtina į jį nuvažiuoti. Tačiau vien to neužtenka, būsimam pirkėjui reikia gerai suprasti, kas rašoma planuose bei miškotvarkinėje medžiagoje, nes gali atsitikti taip, jog pardavėjas jus nuveš ne į tą mišką", - teigia pastoviai mišką perkantis K. Šiaulys.
Jis prisimena, jog patys geriausi sandoriai pasiekiami tada, kai pirkėjas pažįsta ką nors iš vietinių kaimo gyventojų ar vietinės seniūnijos.
Patiems skaičiuotis rizikinga
S. Tirevičiaus teigimu, miškas gana dažnai parduodamas be miškotvarkos dokumentų, o pirkėjai, neturintys miškininko išsilavinimo, patys preliminariai pasiskaičiuoja, kiek gali prikirsti iš tam tikro miško sklypo. Jei situacija klostosi tokia linkme, jo tvirtinimu, logiškiau sumokėti avansą savininkui ir jo vardu užsakyti miškotvarkos projektą. O jau jį turint galima drąsiai priimti sprendimą ar derėtis dėl kainos.
Vagystės
Investuotojas K. Šiaulys pasakoja, jog pastaruoju metu jo valdomuose miškuose padaugėjo ir vagysčių. Žinoma, vagystė vagystei nelygi. Pašnekovas tikina, kad į aplinkinių gyventojų malkų vagystes savo valdomuose miškuose dėmesio jau nebekreipia, tačiau visai kitas reikalas, kai pradedami kirsti geri medžiai. Investuotojas su vagystėmis savo miškuose kovoja kitais būdais: „Viename miško sklype buvo suplanuotas plynas kirtimas, tačiau dėl kritusios paklausos medienai teko atidėti darbus. Dalis planuotų kirsti medžių buvo išdžiūvę uosiai, kuriuos vietiniai gyventojai pradėjo masiškai traukti iš miško. Neliko nieko kito, tik imti tą mišką ir pirmam iškirsti.
Norint išvengti ar bent jau sumažinti nuostolius, reikia pastoviai lankytis miške. Vietiniai paprastai nevagia malkinių medžių, jei mato, kad miškas prižiūrimas, o savininkas pastoviai jame lankosi", - dalijasi K. Šiaulys.
Pavojingiausi uraganai
Vienas pavojų, galinčių sumažinti savininko turto vertę, - įvairios miško ligos. Anot K. Šiaulio, paprasčiausias būdas kovoti su ligomis - iškirsti užsikrėtusius medžius ar dalį sklypo. Visgi įstatymai ne visada leidžia operatyviai į tai reaguoti. Pasak pašnekovo, didžiausią riziką miško savininkams kelia ne ligos ar gaisrai, o uraganai, kurie gali išguldyti ir visus sklype augančius medžius. Uraganai ypač apgadina pušynus, kai kuriuos medžius net perlaužia pusiau.
Parduoti lengva
Nepaisant gresiančių gaisrų, ligų bei vagysčių, miškų savininkai su nuosavybe išsiskiria labai nenoriai, o pageidaujančiųjų nupirkti už tinkamą kainą visuomet atsiranda. K. Šiaulys tikina, kad, per daug neišpučiant kainos, mišką parduoti nėra sunku. Investuotojo nuomone, miško kainos „dugnas" šiuo metu - 1000 litų už hektarą. „Už tokią kainą galima greitai realizuoti net ir menkavertį ar iškirstą mišką. Vertinant mišką, kaip medienos šaltinį, galima sakyti, jog vienodo miško kaina visuose Lietuvos rajonuose yra vienoda", - teigia K. Šiaulys.
„Naujokams rimtai imtis miškų verslo šiandien nepatariu, nes sektorius pertekęs miškininkų, kitų specialistų, kurie turi su miškais susijusios patirties. Yra įkurta begalė įmonių, kurios supirkinėja miškus, bei pavienių investuotojų, tokių kaip aš, kurie yra susipirkę ir toliau perka miškus. Šiuo metu bet kuriam miško savininkui užtenka tik pagalvoti apie miško pardavimą ir jis gaus pasiūlymą parduoti", - įsitikinęs K. Šiaulys.
Remia ES
„Europos Sąjungos parama norintiesiems apleistus dirbamos žemės sklypus apsodinti mišku - labai gera proga įveisti mišką už Europos Sąjungos lėšas. Padengiamos visos išlaidos, reikalingos miškui įveisti. Vėliau dar 5 metus mokami pinigai miškui prižiūrėti, vidutiniškai po 1200 litų už hektarą. Be to 15 metų mokama kompensacija, kad žemė nebenaudojama pagal žemės ūkio paskirtį", - pasakoja S. Tirevičius. Anot jo, kiek sudėtingiau apsodinti didelius plotus, mat pirmiausia miškas sodinamas savomis lėšomis, o išlaidos kompensuojamos vėliau. ES kompensuoja nuo 3 000 iki 12 000 litų už 1 ha apsodinimą mišku priklausomai nuo pasodinamų medžių.
