Naujienos
* ŪP: apie saugomas teritorijas ir maskuotes, norint išsaugoti postus, kėdes, stabarėjančią sistemą, sustyguotą tvarką
Žmonių patiklumu dažnai norima pasinaudoti ir pasinaudojama. Tik ar žmonės, keliantys klausimus ir reikalaujantys atsakymų, jau yra suklaidinti? Dažnai išgirstame, kad jie klysta, juos suklaidino piktavaliai, norintys pasinaudoti jų problemomis. Tai irgi maskuotė, norint išsaugoti postus, kėdes, stabarėjančią sistemą, sustyguotą tvarką. Antraip nereikėtų į susitikimus su vietos gyventojais vežtis išmuštruotų savigynos būrių, nurodant jiems net strateginį išsidėstymą salėje. Kad šurmulys sklistų vienodai iš visų kampų...,- apie saugomų teritorijų kasdienybę rašo laikraščio "Ūkininko patarėjas" žurnalistė Aldona Svirbutavičienė
**********************
Kviečiame susipažinti.
Aukštaitijos regiono saugomose teritorijose vyksta nuožmus karas. Be ginklo ir be kraujo, bet vis dėl tos pačios žemės. Vieni šiandien mėgina ginti jau net ne savo, o vaikų ir vaikaičių teisę įsikurti atgautose žemėse, kiti - neįsivardiję goduliai - tikisi pralobti. Pataisius įstatymus, kaip prašo keli tūkstančiai paprastų kaimo žmonių, tuo bene geriausiai pasinaudotų lengvos žemės ieškotojai, kuriems buvo užkirstas kelias į saugomas teritorijas. Štai ir atskirki teisėtus lūkesčius ir besiliejantį godulį.
Drausti, saugoti ir sergėti
Ar iš tiesų Trakų rajono Jovariškių kaimas yra tas deimančiukas, kurį reikia saugoti kaip savo akį? Tokį klausimą mums iškėlė ten aplankyti gyvenantys žmonės. Tai, kad jis patenka po Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) skraiste - tik atsitiktinumas. Dėl to šiandien kamuojami paprasti žmonės, kurie tikrai neturi juodų užkulisinių minčių. Jie savo atgautuose žemės lopinėliuose nesiruošia statyti jokių monstrų, o tik nori sklypelius atiduoti čia gimusiems jau užaugusiems savo vaikams. Kad jie statytųsi ir kurtųsi.
„Trakų istorinis nacionalinis parkas - Lietuvos deimančiukas. Kažkam gali atrodyti, kad jį sudaro tik Trakų salos pilis, tačiau šią unikalią teritoriją, kuri apima 8 tūkst. ha plotą, sudaro ir Trakų miestas, Senieji Trakai, ežerai, laukai ir miškai bei tos pačios Jovariškės, nuo kurių atsiveria unikalios Trakų miesto, Plomėnų ornitologinio draustinio, Akmenos ežero panoramos, kurias privalome išsaugoti visiems augantiems ir dar negimusiems Lietuvos vaikams, užuot išdaliję lopinėliais keliems, kuriems šiandien pasisekė", - tai TINP direktoriaus Gintaro Abaravičiaus nuomonė.
Ar iš tiesų neįmanoma padėti tiems žmonėms? Arba konkrečiam žmogui - Veronikai Kasperavičienei?
„Turiu atgavusi savo žemę ir negaliu ja naudotis kaip noriu, nes čia įkurtas nacionalinis parkas su savo apribojimais ir įstatymais. Dar turiu tris vaikus ir šešis anūkus. Gyvename daugiabučiame name, nebetelpame. Kodėl iš manęs atimta teisė pasistatyti namelį savame sklype? Nuosava žemė - mūsų vienintelis turtas, kurį turime, tik kas iš to? Kreipiausi į istorinio nacionalinio parko direktorių G. Abaravičių. Sulaukiau atsakymo, kad mano žemė patenka į gyvenamosios ir ūkinės zonos agroparkinio ūkio teritoriją, bet ten nenumatytos statybos. Tad prašau pakeisti žemės paskirtį. Tegul įstatymai ne trukdo, o padeda žmonėms gyventi", - savo kreipimesi į Seimo narius rašo V. Kasperavičienė.
Pasak G. Abaravičiaus, iš tiesų daugelis lietuvių norėtų turėti „žemės gabalėlį" Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Visi puikiai supranta, kad tai unikali galimybė.
„Deja, nekilnojamojo turto savininkams to būna per mažai. Tuomet visais būdais veržiamasi statyti ir statinius parduoti, tokiu būdu sunaikinat tą unikalią aplinką, dėl kurios ir buvo įsigytas nekilnojamasis turtas. Įsivaizduokite, kas bus su Lietuvos valstybingumo branduoliu Trakuose, jei bus užstatytos visos Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje esančios erdvės?" - šventas nacionalinio parko vadovo įsitikinimas, sergėjant unikalias Trakų vertybes. Tam neprieštarauja ir Jovariškių žmonės, pakliuvę, švelniai tariant, į draudimų ir leidimų mėsmalę.
Kur slypi visuotinis blogis?
Marija ir Antanas Kazakevičiai - viena iš daugelio Jovariškių kaimo šeimų, patekusi į painius įstatymų labirintus. Kokia nauda iš atgautos žemės, jeigu joje esi beteisis šeimininkas? Tegalintis tik skrupulingai laikytis reikalavimų, antraip būsi nubaustas. Vienas Antano sklypas yra šalia kaimyno Povilo Semėno žemės. Prie kelio, vedančio į Semeliškes. Ten dabar žaliuoja pieva. Ją reikia pjauti ir pjauti, užleidus gresia bauda.
P. Semėnas Trakų savivaldybėje teiravosi, ar tikrai čia kokia šventa žemė, kad draudžiama namelį statyti. Ne, sakė, juk ne ežero pakrantė. Juolab ranką ištiesus - bene visa gatvė namais apstatyta. Kai kurie mūrai jau ir parduodami.
Antanas pasakojo, kiek bėdos turėjo sumanęs prikelti naujam gyvenimui savo seną Alytaus gamybos namelį. Teko ir projektą užsisakyti, ir nemenkus pinigus sumokėti. Ir padirbėjo iš peties. Statydamas beveik iš naujo daug ką tobulino, gražino. Pagal projektą buvo numatytas stoglangis, Antanas surentė mažytį balkoną virš durų. Vietoj keturių laiptų pakopų išliejo tris. Priimant statinį eksploatacijai, visi jo patobulinimai tapo projekto pažeidimais. Teko sumokėti tūkstantinę baudą. Maža to, dar teko iš naujo užsisakyti projektą ir vėl sumokėti tūkstančius už jo nubraižymą.
Akmenos ežero pakrantėje prie posūkio į Jovariškes stovi senas griuvėsis - namas, kuris tuoj kris bent dviem ten gyvenančioms šeimoms ant galvų. Žmonės susirentė pirtelę ir ją teko nugriauti, nes statyba - savavališka.
Trakų savivaldybės administracija 2009 m. gegužės 11 d. pateikė R. Latyševos prašymą su dokumentais ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija 2009 m. gegužės 25 dieną išdavė specialiąsias sąlygas projektavimui. Bet projektas dar nepateiktas savivaldybei, nes brangiai kainuoja. Už tiek, kiek kainuoja projektas, galima pusę namo rekonstruoti. Ar kam skauda galvą, kad žmonės pinigų neturi?
Mitų neigimo dėsnis
Jovariškių kaimo žmonės per rankas paleido bendrą prašymą, dabar jau adresuotą išrinktajai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Mat kadenciją baigiantis Prezidentas Valdas Adamkus, birželio 12 d. lankęsis Trakuose, su saugomų teritorijų įkaitais nebendravo. Dar viena parodomoji ir saugi Prezidento kelionė į Aukštadvario regioninį parką, kur buvo surengta apskritojo stalo diskusija.
Buvo pasakyta, kad saugomose teritorijose leidžiama plėtoti įvairią ūkinę veiklą pagal teisės aktais nustatytas taisykles. Pastebėta, kad daugiausia problemų kyla dėl statybų. Pakedentos siaurų privačių interesų vilnos, keliančios grėsmę valstybės gamtos ir kultūros vertybėms. Todėl, esą, kaip niekada svarbu ginti viešąjį interesą.
Koks jovariškiečių interesas? Viešas, ar tas, kuris jau kelia grėsmę?
Niekas neįrodys, kad Jadvygos ir Juozapo Rulevičių noras pastatyti vaikams namą šalia jos sodybos atriektame sklype jau yra grėsmė gamtai. Šalia išdygę namai - „teisėtas interesas", o būsima ir galima statyba - jau siaurų interesų tenkinimas.
Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė įsitikinusi, kad su vietos gyventojais nesunku susikalbėti, tačiau jai atrodo, kad jais manipuliuojama. Tame esama tiesos, tačiau ne visa atskleidžiama. Negalima žaisti žmonių teisėtais lūkesčiais ir viltimis. Nereikia manyti, kad kaimo žmogus neatskiria grūdų nuo pelų.
Žmonių patiklumu dažnai norima pasinaudoti ir pasinaudojama. Tik ar žmonės, keliantys klausimus ir reikalaujantys atsakymų, jau yra suklaidinti? Dažnai išgirstame, kad jie klysta, juos suklaidino piktavaliai, norintys pasinaudoti jų problemomis. Tai irgi maskuotė, norint išsaugoti postus, kėdes, stabarėjančią sistemą, sustyguotą tvarką. Antraip nereikėtų į susitikimus su vietos gyventojais vežtis išmuštruotų savigynos būrių, nurodant jiems net strateginį išsidėstymą salėje. Kad šurmulys sklistų vienodai iš visų kampų...
Svajoti dar neuždrausta
„Saugomose teritorijose nėra draudžiamos statybos apskritai, statybos yra reglamentuojamos, t. y. leidžiamos pagal nustatytas taisykles, kurios visiems piliečiams taikomos vienodai. Ūkininkams nedraudžiama išsipirkti žemės, ypač tos, kuri ribojasi su nuosava ūkininkų žeme saugomose teritorijose. Nedraudžiama parduoti privačią žemę, įskaitant ir atskiras jos dalis... Griežti architektūriniai ribojimai taikomi tik etnokultūriniams draustiniams ir kultūros paveldo objektams, nelygu ar jie yra valstybiniame parke, ar ne", - teigė VSTT direktorė R. Baškytė.
Jovariškių kaimo žmonės, atsidūrę draudimų pinklėse, su tokiais išsakytais direktorės teiginiais nesutinka. Statyti namų savo smulkiuose sklypuose jie negali. Net ir pagal reglamentą, kuris, deja, ne visiems piliečiams taikomas vienodai. Vieniems taikomas, o kitiems - ne.
Tame pačiame kaime dar vienas senas Alytaus gamybos namelis paverstas gražia vasaros vila, sutvarkytas kiemas aptvertas gražia tvorele. Būsto šeimininkas įspėtas - tokia tvora čia netinka, ją reikia nugriauti. Kodėl ji netinka? Gal keliais centimetrais per aukšta? Gal per graži? Štai ir veikia visagalis reglamentas...
Tuo tarpu mūsų šnekinti kaimo žmonės guodėsi paprastute svajone ir viltimi. „Mes taip norėtume ateiti su savo gal naiviais, gal kvailais klausimais pas valstybės ar pirmiau savivaldybės tarnautoją ir paprašyti patarimo. Kokią galima tverti tvorą, kas draudžiama? Kokio aukščio gali būti namas? Kokiu stogu jį dengti? Geranoriškai pasako, tvarkingai padarau. Kur mums, seniems, skaityti tuos reglamentus ir taisykles?
Pusės teksto nesuprantame. Tie valdininkai neturėtų juoktis ir šaipytis iš mūsų neišmanymo, atvirkščiai, turėtų aiškiai pasakyti, ko nedaryti. Toks pareigūnas turėtų būti geriausias kaimo žmogaus draugas. Tokioje Lietuvoje, tarp tokių valdžios žmonių norėtųsi dar pagyventi", - išklausėme Jovariškių kaimo žmonių svajonę.
Tik nūdienos karti realybė verčia apsidairyti aplink. Ta realybė labai paprasta. Pasak kalbintų žmonių, valdžia jau kuris laikas šneka apie nekilnojamojo turto mokestį. „Tai va, uždės mokestį mums už žemę, paskaičiuos, kad ta mūsų smulkiasklypė žemėvalda yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, taigi nuspręs, kad tai prabanga ir neišsimokėsime. Išvaržys mūsų žemę ir vėl būsime nuogi basi", - dėstė liūdną godą kaimas.
