Naujienos

* Dialogas dėl saugomų teritorijų politikos. Rūta prieš Rūtą: II epizodas

Savo atsakymą "Rūta - Rūtai" pradėsiu nuo tikros, neiškraipytos informacijos:  šiuo metu Lietuvos saugomos teritorijos užima ne 80 procentų, kaip teigia Seimo narė Rūta Rutkelytė, o 15 procentų Lietuvos ploto (Valstybinis saugomų teritorijų kadastras). Darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje LR Vyriausybės, numatyta saugomų teritorijų plotą padidinti iki 17-18 procentų šalies ploto. Toks yra Lietuvos įsipareigojimas tampant ES nare.

Ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir ne parkų direkcijos priėmė sprendimą sukurti Lietuvoje "Natura 2000" teritorijų tinklą. Sprendimus dėl integracijos į Europos Sąjungą priėmė Lietuvos piliečiai visuotinu referendumu, o įsipareigojimus senosioms ES narėms Lietuvos vardu priėmė visos aukščiausios šalies institucijos - ir Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra. Tik va, atpirkimo ožiu, dabar norima padaryti saugomas teritorijas...

Ilgą laiką valstybės saugomoms teritorijoms nebuvo skiriami reikiami finansiniai ištekliai. Tikroji parama atėjo Lietuvai tapus ES nare, nes Europos Sąjunga gamtosaugos sritį laiko prioritetine ir jai skiria ypatingą teisinį ir finansinį dėmesį. Ši konkreti finansinė parama skirta būtent saugomoms teritorijoms tvarkyti ir jos negalima panaudoti nei kaimo, nei vamzdynų plėtrai. Bet su parama atkeliavo ir pavydas. Paskleistas mitas, kad kad parama priklauso nuo saugomų teritorijų skaičiaus - taip nėra. Vykdant įsipareigojimus Europos Sąjungai saugomų teritorijų plotas Lietuvoje padidėjo, ryškiai padidėjo saugomų teritorijų darbuotojų darbų apimtys, atsirado naujų funkcijų, bet nei žmogiškieji, nei finansiniai ištekliai, skiriami direkcijoms, nepadidėjo.

Kas pasikeitė lietuvio pasaulėžiūroje

Skaitau Jono Trinkūno knygą „Lietuvių senosios religijos kelias“ ir žaviuosi senovės lietuviais, jų morale. „Apsikeitimas dovanomis – tai seniausia žmonių bendravimo tradicija, ne ekonominė ar piniginė, bet dorovinė... Senovės žmogus dovanomis keitėsi su visu jį supančiu pasauliu, jis jautė dėkingumą galioms, padedančioms jo egzistencijai.“ „Aukos esmė – dovanojimas arba dalijimasis gėriu. Dovanojimas – tai gėrio platinimas.“

„Gerumo dvasia apėmė ne tik žmonių tarpusavio ryšius. Lietuvių dainose gėrimasi gyvulėliais, paukščiais, medžiais ir visais gyvais sutvėrimais... Vydūnas rašė, jog lietuvis nuo seno brangino vidinius ryšius su visa gamta, ypač su gyvąja. Gamtos gyvenimui jis iš tikrųjų ugdė giminystės jausmą.“

Kas pasikeitė lietuvių pasaulėžiūroje? Kodėl matome tik vieną pusę? Juk lazda turi du galus, medalis turi dvi puses. Tai tokios pat senos tiesos, kaip ir pati žmonija. Kas verčia skleisti neteisingą informaciją? Kodėl nematome ar nenorime matyti viso gėrio, kurį saugomos teritorijos jau davė visuomenei ir žmonėms.

Miela Rūta, mes, saugomų teritorijų darbuotojai, nesame teroristai. Mes mylime savo kraštą, jo žmones ir vertybes. Mes stengiamės laikytis teisės aktų ir siekiame, kad visi taip elgtųsi. Norime, kad teisės aktai iš tiesų būtų rengiami visuomenės santykiams reguliuoti, o ne stalčiui.

Pasklaidykime dienraščių puslapius:

Ø  Išsaugotos vertybės – naujos galimybės;

Ø  Išsaugokime vertybes veikdami kartu;

Ø  Kartu išsaugokime tai, ką sukūrė gamta ir žmogus;

Ø  Valstybiniai parkai – santarvės salos;

Ø  Nacionalinė vertybė – Medvėgalio piliakalnis;

Ø  Sėmingiausias 2008 metų turizmo projektas: dviračiu po Gražutės regioninį parką;

Ø  Trasa Jomantų miške – reikšminga Lietuvos turizmo plėtrai;

Ø  Povandeninė talka Giliaus ežere;

Ø  Nauja viltis Amalvo pelkei atgimti;

Ø  Sėkmingas susitikimas su Veisiejų regioniniame parke gyvenančiais žmonėmis;

Ø  Keturračių vėžės – unikaliuose kampeliuose;

Ø  Dieve, suteik stiprybės;

Ø  Kam ošia Dainavos miškai;

Ø  Gyvenimas regioniniame parke turi savų privalumų ir ypatumų;

Ø  Vasiukų gal ir nebereikia;

Ø  Pilkosios gervės svečiuojasi Vyriausybėje.

Būtų galima cituoti be galo...Taigi yra visokių teiginių. Ir atrodo, kad pozityvių yra gerokai daugiau... O kiek gražių raštų, atsiliepimų parašyta įvairiausioms institucijoms. Net gatvėje žmonės dėkoja už gražius darbus.

Nuosavybės teisė nėra absoliuti

Žemės reformos pradžioje bandėm sakyti, kad valstybiniuose parkuose, kitose saugomose teritorijose reikia grąžinti žemę tik ją jose turėjusiems ir joje gyvenantiems, t.y. apsiribojant vietos gyventojais. Bet tuomet mums buvo prieštaraujama ir aiškinama, kad žemės grąžinimas  -perkėlimas dar nėra leidimas namams statyti. Sureglamentuokit statybas ir tiek... O dabar turime akivaizdų rezultatą – žemė tikriesiems savininkams vis dar nesugrąžinta, žemę susikilnojo tie, kurie jos valstybiniuose parkuose niekuomet neturėjo, o statybų reglamentavimas, teisės aktų laikymasis paverstas visuotiniu blogiu...

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šiais metais organizavo susitikimus su gyventojais 21 valstybiniame parke. Gyventojams buvo pateikta ne suinteresuotumo veidrodyje iškreipta, o tikra informacija. Atskirais atvejais buvo jaučiamas noras supriešinti gyventojus su tarnautojais, tačiau nuoširdžiai bendraujant visur buvo rasti galimi sprendimai, pateiktos konsultacijos, gauti pasiūlymai teisės aktams tobulinti. Daugiausia pretenzijų buvo išreikšta dėl vis dar nebaigtos žemės reformos...

Su vietos gyventojais tikrai nesunku susikalbėti, tačiau akivaizdu, kad dažnai jais manipuliuojama. Tą iliustruoja vietos gyventojų poreikių tenkinimas vykdant žemės reformą. Kai tik įstatymu buvo leista į valstybinius parkus perkelti ten neturėtą žemę, vietos gyventojų interesai buvo nustumti į antrą planą, net įstatymais nustatytas eiliškumas buvo užmirštas. Bet visa tai vyko ne dėl saugomų teritorijų sistemos darbuotojų kaltės ar klaidų.

Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus sunku priimti dėl labai skirtingų pozicijų: vieni reikalauja dar labiau sugriežtinti reikalavimus, kiti – jų atsisakyti. Saugomų teritorijų teisės aktai, įskaitant Saugomų teritorijų įstatymą, keičiami, kaip ir visi kiti. Antrąją Saugomų teritorijų įstatymo redakciją Seimas priėmė 2001 m. pabaigoje. 2004 m. buvo paruošti pirmieji šio įstatymo pakeitimai, kurie po labai ilgų ir sunkių diskusijų pasiekė Seimą 2007 m., bet dar ir šiuo metu nėra svarstomi. Darbo grupė, sudaryta 2008 m. Seimo valdybos nutarimu,. parengė naują šio įstatymo redakciją, kuri taip pat nėra svarstoma. Iš karto, net neįsigilinus teigiama, kad ji bloga.

Ne kartą buvo kreiptasi į Konstitucinį teismą dėl „problemų“ saugomose teritorijose sprendimo, t.y. dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Pirmą kartą kreiptasi dėl statybų apskritai, antrą kartą suabejota Kuršių nerijos planavimo schema (kreipėsi Seimo nariai vėlgi ne gindami viešąjį, o privačius interesus), trečią kartą buvo sugalvota, kad Seimas perlenkė lazdą, neleisdamas persikelti žemės į saugomas teritorijas. Visais atvejais Konstitucinio teismo sprendimas buvo valstybės, visuomenės naudai.

2006 m. Konstitucinio teismo nutarime aiškiai konstatuota: „žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės, yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.(...) ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio... Asmenys, turintys dalį bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat gali ja teisėtai naudotis kaip savo turtu...“ Ir tai tik nedidelė dalis labai svarbių teiginių.

Mitų paneigimas, Arba kada baigsime klaidinti žmones?

Saugomose teritorijose nėra draudžiamos statybos apskritai, statybos yra reglamentuojamos, t.y. leidžiamos pagal nustatytas taisykles, kurios visiems piliečiams taikomos vienodai.

Ūkininkams nėra draudžiama išsipirkti žemės, ypač tos, kuri ribojasi su nuosava ūkininkų žeme saugomose teritorijose (Saugomų teritorijų įstatymas, 31 straipsnis). Saugomose teritorijose nėra draudžiama parduoti privačios žemės, įskaitant ir atskirų jos dalių pardavimą... Griežti architektūriniai ribojimai taikomi tik etnokultūriniams draustiniams ir kultūros paveldo objektams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra valstybiniame parke, ar ne.

O svarbiausia, kad nei direkcijos, nei Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba reglamentų netvirtina, tik privalo užtikrinti teisės aktų laikymąsi. Įdomu, kodėl terorizmu kaltinami saugomų teritorijų pareigūnai, bet tuo nekaltinami policininkai, teisėjai - juk jie taip pat taiko teisės aktus? Ir kam reikalingi teisės aktai, jei jų nereikia laikytis? Ar jie turi būti netaikomi vieniems (pavyzdžiui, turintiems pažįstamų Seime ar Vyriausybėje), bet privalomi visiems kitiems? Ir kodėl tiems, kuriems valstybė patikėjo išsaugoti vertybes, priklijuojama „saugumiečio“, „biurokratėlio“ ar „skundiko“ etiketė? O kas suteikė teisę tam „biurokratėliui“ nesilaikyti teisės aktų? Pagaliau net paaiškinama, kad egzistuoja „saugomų teritorijų klanas.“ Nuo kada doras, niekam nepataikaujantis tarnautojas, pareigūnas, besilaikantis teisės aktų, tapo pajuokos, pasityčiojimo objektu?

Netiesa, miela Rūta, kad Krekenavos regioninio parko direkcija stato „sau dvarą už 6 milijonus litų“.  Krekenavos regioniniame parke statomas lankytojų centras visiems Lietuvos piliečiams, pirmiausia vietos gyventojams ir kitiems regioninio parko lankytojams. Jo statybos kaina 3 mln. Lt., ir tų lėšų negalima panaudoti jokiam kitam sektoriui.

Niekada nesu girdėjusi gamtosaugininkų kalbant, kad „karvė – Nevėžio pievas žaloja“. Priešingai - mes kaltiname, kad per daug mylime gyvūnus ir gamtą.

Ir arklidžių atvejis Anykščių regioniniame parke, ir varpinės pastato problema Rambyno regioniniame parke - tai ne saugomų teritorijų ir ne Saugomų teritorijų įstatymo problema. Statybos įstatymas visoje Lietuvoje vienodai reglamentuoja statybų procesą. Ir visai nesvarbu, kurioje Lietuvos dalyje vykdomos statybos, šio įstatymo statybų atveju privalu laikytis visur ir visuomet. Ir va vėl bėda, kad saugomose teritorijose dažniau pastebima, kai įstatymo nesilaikoma, o kitur ne... Štai ir vėl paradoksas. Kalti tie, kurie laikosi Seimo priimtų įstatymų, o ne tie, kurie juos pažeidžia...Tuo metu, kai apskritai Lietuvoje dar galima savavališkai statyti daugiaaukščius pastatus, saugomose teritorijose pradėti likviduoti savavališkai pastatyti nesudėtingi statiniai.

Nežinau nė vienos institucijos, kuri gali pasakyti, kad nėra būtinybės laikytis teisės aktų. Tegu tik oficialiai pritaria nors vienas jūsų vadinamas „saugumietis“ savavališkoms statyboms, jis bus „užpultas“ tų pačių, kurie dabar reiškia nepasitenkinimą dėl per didelio uolumo. Sekamas kiekvienas veiksmas ir skundžiama visoms institucijoms...

O kaimo turizmas net ir valstybiniuose parkuose yra skatinamas. Tik vėl bėda – bandome apgauti vieni kitus. Dažnai sakome, kad bus kaimo turizmo sodyba, o statome eilinę sodybą... Taip neseniai buvo su pirtimis. Sakau, kad statau pirtį, o išdygsta gyvenamas namas, sakau, kad čia bus elingas, o atsiranda baras ar viešbutis... Jei nebūtų apgaudinėjama įstatymo leidėjui (Seimui) nereikėtų visokių papildomų saugiklių išgalvoti.

Miela Rūta, visoje Lietuvoje, o ne tik saugomose teritorijose, viename sklype leidžiama statyti tik vieną namą. Saugomose teritorijose leidžiama plėtoti veiklą, įskaitant žemės ūkį, miškų ūkį, rekreaciją ir t.t. Ir galima vykdyti labai įvairias veiklas. Valstybiniai parkai (kompleksinės saugomos teritorijos) turi skirtingas funkcinio prioriteto zonas ir statybų reglamentavimas jose yra skirtingas. Ir gyvenamosiose, ir rekreacinėse, ir ūkinėse zonose leidžiama statyti ne tik vieno aukšto pastatus.

Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai daugiausia vykdo prevencinę veiklą ir būtent pradeda nuo įspėjimų, o ne nuo baudų. O šiuo metu apskritai nagrinėjamas pasiūlymas atsisakyti inspektorių saugomų teritorijų direkcijose ir pereiti prie prevencinės veiklos. Ir valstybinės institucijos nėra sustabarėjusios ir bukos.

Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai gali taikyti tik labai menkas baudas (50-300 Lt), bet pirmiausia ir dažniausia jie taiko įspėjimą. Na, o saugomų teritorijų sistemoje kuo nors pertekę biurokratai niekada nedirbo ir nedirba.

Apribojimai saugomose teritorijose atitinka darnaus vystymosi principą, bet visai be jų apsieiti negalima. Kam vadinti saugoma teritorija, jei joje viskas galima, kaip ir visur kitur? Tarptautinės organizacijos, pagaliau ir mūsų visuomenė tai pavadintų popierine apsauga.

Kodėl

Kodėl Seimo narys gali žeminti Konstitucinį teismą, Seimą, įstatymus, valstybines institucijas ir sąžiningai dirbančius tarnautojus?

Kodėl Seimo narys gali negerbti to paties Seimo priimtų įstatymų, ratifikuotų tarptautinių konvencijų?

Kodėl priimami teisės aktai, jei nereikia jų laikytis?

Kodėl Seimo narys gali prieštarauti Vyriausybės programai, o tarnautojas privalo ją įgyvendinti?

Kodėl pažeidęs teisės aktus žmogus tampa herojumi, o tai pastebėjęs pažeidimą – kenkėju?

Kodėl pareigūnas, besilaikantis teisės aktų ir reikalaujantis to paties iš visų, daromas tautos priešu?

Kodėl skleidžiant neteisingą informaciją galima tapti herojumi?

Kodėl norėję turėti laisvą rinką, nesuvokiame, kad žemę sumanytai veiklai taip pat galima pirkti ten, kur teisės aktai, planavimo dokumentai leidžia būtent tokią veiklą, kuria norima užsiimti?

Kodėl vis dar norime užstatyti visas paežeres?

Kodėl nenorime suprasti Žemės ženklų?

Kodėl turime pakartoti visas kitų valstybių klaidas?

Kodėl Lietuvoje vis dar galima per kitų galvas skintis sau kelią į Seimą, Europos Parlamentą?

Kodėl žemės nuosavybė supriešino brolius, kodėl vis dar gajus pavydas?

Kodėl, kodėl, kodėl???…

Todėl

Todėl, kad Lietuvoje vis dar įprasta naudotis pažintimis, ypač užimančių „aukštas pareigas“.

Todėl, kad norima, jog kiti laikytųsi teisės aktų, o patys ne.

Todėl, kad materialinės vertybės laikomos svarbesnėmis už dieviškumą, dvasingumą ir moralę.

Todėl, kad norima greitai pralobti, norima visko čia ir dabar.

Todėl, kad užmirštami žmogaus egzistencijos pagrindai.

Todėl, kad asmeninės problemos dangstomos bendra situacija.

Todėl, kad vis dar trokštama apgaudinėti kitus.

Todėl, kad vis dar egoistiniai siekiai svarbesni už visus kitus.

Miela Rūta, gal Jūs galėtumėt pasakyti, kas atsitinka žmogui, savanaudiškai siekiančiam asmeninių tikslų, kad jis pradeda žeminti kitus ir nematyti nieko gero? Kurgi ta teigiama pusė, kur didžiosios (likusios) visuomenės dalies džiaugsmas saugomose teritorijose, kur puikūs nuveikti darbai, kuriems nereikėjo milijonų, o užteko gražios iniciatyvos?

Aplinkosauga buvo ir bus viešas interesas

O Lietuva pasielgė taip pat, kaip Vokietija ir kitos dabartinės Europos Sąjungos šalys narės. Rytų Vokietijoj prieš pat susijungiant su Vakarų Vokietija buvo įsteigti 9 biosferos rezervatai ir visa eilė nacionalinių ir gamtos parkų. Lietuvoje iki žemės reformos pradžios Seimo nutarimu buvo įsteigti visi valstybiniai parkai tam, kad visi susigrąžinantys žemę žinotų, kokie apribojimai ten bus taikomi. Kad žinotų, jog žemė ten bus grąžinama ribotam tiksliniam naudojimui. Ir visi tai žinojo.

Ir kodėl gi tuomet esant tokiems „baisiems“ apribojimams 1999-2000 m. buvo masiškai perkeliamos žemės į valstybinius parkus? Matyt tam, kad ir buvo tikėtasi anksčiau ar vėliau įgyvendinti savo slaptus lūkesčius. Matyt todėl, kad buvo tikėtasi vienaip ar kitaip apeiti įstatymus.

Aplinkosauga visuomet buvo, yra ir bus viešas interesas. Pasaulis, išsivysčiusios šalys,  jau seniai suvokė, kad atskirų vertybių apsauga reikiamo rezultato neduoda, kad svarbu pereiti prie teritorinės aplinkosaugos. Netgi neužtenka pačių saugomų teritorijų. Olandija viena pirmųjų Vakarų Europoje pasiūlė kurti vientisą ekologinį tinklą (ir ne tik Olandijoje, bet ir visoje Europoje), sujungiantį atskiras saugomas teritorijas.

Viešąjį interesą gina ir Generalinė prokuratūra, ir įvairių apygardų ir apylinkių prokuratūros. Viešojo intereso labui laimėta daugybė bylų. Ir tai rodo, kad tie vadinami „saugumiečiai“ dirba pagal teisės aktus, o ne pagal savo užgaidas.

Jau senokai tapo aišku, kad reikalauti laikytis įstatymų iš turinčių daug pinigų arba „stiprų užnugarį Seime“ yra labai pavojinga ir nenaudinga. Vis dar dažnokai įsivaizduojama, kad įstatymai ne visiems taikomi vienodai, kad „aukštai sėdint“ galima pasinaudoti užimama padėtimi.

Noriu perspėti kolegas, kad jei šiais laikais ketini turtingų ir įtakingų asmenų pareikalauti laikytis teisės aktų, turi būti tyras kaip krištolas. Nei tu pats, nei tavo artimieji ne tik negali turėti jokio nekilnojamojo turto, bet ir negali turėti jokio intereso jį įsigyti (nors teisės aktai tai ir leidžia), negali būti padaręs jokių klaidų, turi turėti geležinius nervus, sveikatą ir kantrybę, turi būti drąsus ir ištvermingas ir t.t. 

Ar daug žmogui reikia

Esu viena iš tų, kurie galvoja, kad ši krizė Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, yra neišvengiamai reikalinga. Reikalinga tam, kad atsipeikėtume, kad pasižiūrėtume, kur nuėjome ir kas mūsų laukia netolimoje ateityje, jei nepakeisime mąstymo ir elgesio. Paskutiniu metu vartotojiškumas buvo pasiekęs neregėtus mastus. Visos reklamos tik ir kvietė: pirkit vis naujus daiktus, senus meskit lauk, valgykit, gerkit iki soties ir t.t. Vieno buto, vieno namo neužtenka, reikia kelių... O jei kaimynas brangiai pardavė sklypą ir aš parduosiu, ir gausiu dar daugiau...

Problemos prasideda ne tuomet, kai žmogus saugo savo kraštą, gamtą, o tuomet, kai prekybos centrai tampa aukštesni už maldos namus... Kiekviena krizė pirmiausia prasideda žmogaus prote, nes apskritai viskas prasideda nuo minčių. Kokios mintys, tokie ir darbai, tokie ir mes patys...

Kas laukia vertingiausių Lietuvos teritorijų? Kas laukia Lietuvos visuomenės, kai doras, sąžiningas nieko sau netrokštantis specialistas pasijunta beteisiu Lietuvos piliečiu? Kam dar ant nuospaudos užlipo tie vadinami „saugumiečiai“?

Žinau, kad kiekvienoje situacijoje yra išeitis, tik reikia jos ieškoti bendradarbiaujant, tariantis, diskutuojant, o ne svaidantis nebūtais kaltinimais. Dažniau, matyt, reikėtų susimąstyti apie tikrąsias Visatos vertybes, visuotinus Visatos dėsnius, apie žmogaus misiją. Atsakyti į klausimą: „kas aš esu?“, „kodėl gyvenu šioje Žemėje?“ Išeidami iš šios žemės nieko su savimi nepasiimsim, gal tik sukauptas dorybes. Gyvenimas juk gražus ir džiaugsmo kupinas, bet pinigais jis nenuperkamas. Tikrosios vertybės žmogui duodamos veltui, tik reikia mokėtis jomis naudotis ir viskuo dalintis ne tik su artimaisiais, bet ir su visuomene, su tauta. Dar svarbiau nesavanaudiškai tarnauti žmonijai. Tikrasis džiaugsmas patiriamas, tikra laisvė ateina tuomet, kai išmokstama duoti žmonijai, visuomenei, gamtai, kada asmeniniai interesai nėra svarbiausi. Mokykimės iš gamtos. Saulė visiems šviečia vienodai. Paukščiai mus nuolat primena, kad turime sparnus, tad kodėl vis dar ropojame... Kai mums blogai, visi puolame gamtos prieglobstin. Tik ne visi žinome, kaip atrodo tikroji gamta. Ir joje mes dažnai esame tarsi nemokantys elgtis svečiai.

Ar daug žmogui reikia? „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.“ Akselis Miuntė

Man visai negėda prisipažinti, kad esu įsimylėjusi saugomas teritorijas ir dėl jų išlikimo visa širdimi besistengiančius žmones, dažnai vadinamus šiek tiek trenktais, o dabar jau ir „saugumiečiais“, „biurokratėliais“, „skundikais“. Jiems nerūpi materialinis gerbūvis, jie nesivaiko geresnių atlyginimų, jie net ir savo laisvalaikį aukoja vertybių, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio apsaugai. Visiems jiems linkiu sėkmės prasmingame, bet sunkiame darbe, o Jums, Rūta, linkiu sėkmės Europos Parlamento rinkimuose.