Naujienos

Nekilnojamojo turto — žemės ar miško kilnojimui Konstitucinis teismas galutinį tašką padėjo prieš dvejus metus — 2007-aisiais. Tačiau nei savininkai, nei Seimas nenurimo nė minutę. Įstatymus leidžianti institucija viešai skelbė nesuprantanti šio Konstitucinio teismo nutarimo, nes jis pernelyg painus. Praėjusios kadencijos Seimas Konstitucinį teismą paprašė išaiškinti savo painųjį nutarimą.

Pernai Konstitucinis teismas išaiškino tą patį: valstybė neturi pareigos kilnoti savininkų nekilnojamąjį turtą ir tai nepažeidžia jų teisių, nebent jų turtas būtų valstybės išperkamas. Tačiau susirinko naujos kadencijos Seimas ir vėl tarėsi nesuprantąs nei Konstitucinio teismo nutarimo, nei jo išaiškinimo. Praėjusią savaitę jis atmetė prezidento Valdo Adamkaus veto ir sutartinai balsavo už įstatymo pataisą, leidžiančią valstybiniuose parkuose ir draustiniuose savininkams grąžinamą žemę ar mišką kilnoti iš vienos vietos į kitą.

Šią pataisą pasiūliusi ir ją energingai stūmusi Seimo narė, kilusi nuo Puvočių ir ten, valstybiniame parke, kaip pati sakė, gyvenanti, Danutė Bekintienė tarėsi atkūrusi teisingumą.

Galvą susuko valstybė

Marytė Klimavičienė nuo Puvočių pasirinkimo neturėjo. Ji gyvena saugomoje teritorijoje — Dzūkijos nacionaliniame parke, tame pačiame parke buvo ir jai grąžintinas miškas. Tik palei Mardasavą.

Nuo Puvočių iki Mardasavo ranką paduotum. Marytės, kaip ji pati sako, amžinatilsi mamutės Pranės Kudarauskienės-Jakavonytės miškas siūravo čia pat, už takelio. Tačiau Marytė susigundė ji perkelti šiapus takelio.

Tiesą sakant, jokio didelio reikalo jį kilnoti nebuvo. Miškas — ne daržas, ravėti jo nereikia. O malkauti porą kartų per metus Marytė būtų nuėjusi tuos tris kilometrus.

Bet tada, kai M.Klimavičienė žemėtvarkininkams rašė prašymą perkelti mamutės mišką arčiau namų, į tą patį mišką tame pačiame parke, į jį savo ir ne savo (net pirktas) žemes ir miškus iš visų pakraščių kėlėsi kas tik netingėjo. Daugiausia jų buvo iš Kauno ir Vilniaus. Kai valstybė apsižiūrėjo, kad jie baigia užimti visas jos saugomas teritorijas, žemių ir miškų kilnojimą į valstybinius parkus ir draustinius sustabdė. Sustabdė tas pats Seimas. Tai įvyko 2001 metų vasarą.

Ponai jau buvo savo miškus ir žemes susikėlę — jiems juk greičiau sutvarkomi visi dokumentai. Įstrigo tik Marytė. Taip įstrigo, kad — nei pirmyn, nei atgal.„Imtau dabar mišką ten, kur jis buvo, bet man žemėtvarka pasakė: neškis jį ten, kur nebe parkas“, — guodėsi Marytė.

Taip M.Klimavičienė iki šiol nuo 2001 metų ir kabojo tarp dangaus ir žemės. „Bet dabar jau pažadėjo man mišką sugrąžinti“, — pasigyrė ji „Ekstrai“.„Ar Seimo narė Danutė Bekintienė?“ — spėti nebuvo sunku.„Aha, — didžiavosi Marytė — Vakar ji man pati paskambino“.

Pasigedo žodelio „tik“

Seimo narė D.Bekintienė džiaugėsi savo pergale. Ji tikino, kad dabar bus atkurtas teisingumas tiems žmonėms, kurie gyvena valstybiniuose parkuose.

„Aš pati ten gyvenu ir žinau, kokia jiems buvo padaryta skriauda“, — „Ekstrai“ sakė Seimo narė.

Dabartinė pataisa, kurią rengė ir siūlė D.Bekintienė, sulaukusi kitų 93 Seimo narių pritarimo, palies tik tuos žmones, kurie gyvena saugomoje teritorijoje ir joje turėjo nuosavybės. Nuo šiol jie galės ją toje pačioje saugomoje teritorijoje persikelti iš vienos vietos į kitą.

Seimo narė D.Bekintienė neneigė, kad didžiausias neteisingumas buvo padarytas leidus nekilnojamąjį turtą kilnoti. Ateiviai užtūpė ne tik valstybės saugomas teritorijas, bet ir kai kurių tikrųjų savininkų žemes ir miškus. Tad šiems nieko kita neliko, tik taip pat keltis su savo miškais ir žemėmis į kitą vietą.

Tačiau, pasak Seimo narės konservatorės, šią suirutę lėmusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisa — socialdemokratų Seimo kūrinys.

Vėliau ji buvo panaikinta. Tačiau suirutė liko. Kilnotis žemes trokštantys būsimieji savininkai kreipėsi į teismus, o šie — į Konstitucinį teismą. Konstitucinio teismo buvo klausiama, ar nepažeidžiamos žmogaus teisės, jei jam draudžiama keltis savo žemę ten, kur jis nori, taigi ir į valstybinius parkus ar draustinius. Konstitucinis teismas pareiškė griežtai ir aiškiai: nepažeidžia.

Valstybė neturi pareigos grąžindama nuosavybę kilnoti jos ten, kur savininkui patogiau ar geriau. Nebent tai būtų valstybės išperkama žemė. Tuomet valstybė ir turėtų pasirūpinti, kaip atsiskaityti su tokiu savininku: siūlyti jam pinigus arba suteikti lygiavertį sklypą.

Aiškiau, atrodo, nebūna. Jeigu buvo žemė valstybiniame parke, bet ją paėmė valstybė, ji tame pačiame parke savininkui turi atiduoti lygiavertį sklypą. Tik tiek.

O jeigu Marytei patogiau, kad jos miškas būtų arčiau namų, tegu ji mainosi su Onyte — šių teisių iš jų niekas neatima. Onytė su Maryte, o ne valstybė su Maryte ar Onyte. Užtenka — valstybė mainydama jau pridarė maišalynės. Tačiau Seimai — socialdemokratų ar konservatorių — visi iki vieno tos maišalynės, matyt, norėjo, kad niekaip neįsikirto į Konstitucinio teismo nutarimą ir jo išaiškinimą.

„Jame nėra pasakyta, kad tik valstybės išperkamą žemę galima atkelti. Nėra žodelio „tik“. Tokia štai subtilybė“, — atrado ją dabartinė Seimo narė D.Bekintienė.

Jeigu dėl šių subtilybių ar painumo Seimui galima nevykdyti Konstitucinio teismo nutarimo, tai mums, mirtingiesiems, politikų priimti kai kurie įstatymai atrodo dar painesni ir nesuprantamesni. Tai gal ir mes galime nevykdyti Seimo priimtų įstatumų?

Keis saugomų teritorijų įstatymą

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė per daug nesisielojo dėl šios naujos pataisos. Ji palies tik tuos, kurie gyvena ir turėjo nuosavybės valstybiniame parke ar draustinyje.

Tai nėra toks didelis skaičius — dabar yra ne daugiau nei 1,5 tūkst. žemių saugomose teritorijose nesusigrąžinusių savininkų.

„Be to, į rezervatus, kitas ekologiškai jautrias teritorijas jie žemių negalės atsikelti, nes šiose vietovėse žemė ir toliau nebus grąžinama. Kilnoti jie galės tik lygiaverčius ne tik materialine, bet ir gamtine verte sklypus: tik tokio pat lygmens saugomoje teritorijoje“, — sakė Saugomų teritorijų tarnybos direktorė.

Pasak direktorės, vienoje ar kitoje parko dalyje vienodai taikomi ūkinės veiklos apribojimai. „Jeigu žmonės tikisi, kad kitoje saugomos teritorijos vietoje jie jau galės daryti ką norės, tai jie klysta“, — sakė R.Baškytė.

***

Lietuvos Respublikos plotas — 6 mln. 530 tūkst. ha.

Šalyje yra 261 (166 tūkst. ha, arba 2,54 proc. visos šalies teritorijos) valstybinis draustinis,

35 (594 tūkst. ha, 9,14 proc. šalies teritorijos) valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai,

5 (18,6 tūkst. ha, 0,29 proc. šalies teritorijos) rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai),

26 (189 tūkst. ha, 2,63 proc. šalies teritorijos) biosferos poligonai,

1 (18, 4 tūkst. ha, 0,28 proc. šalies teritorijos) biosferos rezervatas.

Šalies saugomose teritorijose 4846 ha žemės bei miškų nėra susigrąžinę 1489 savininkai.

Iš viso šalyje 731,4 tūkst. savininkų jau yra susigrąžinę savo turėtą žemę ir miškus.

3,9 mln. ha žemės ir miškų yra sugrąžinta savininkams ir dabar yra privati.

Tai sudaro 97,6 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto.