Naujienos

* Alis Balbierius: mes gamtosaugą šiandien atidavėme biurokratams ir dėl to artimoj ateity tikrai gailėsimės

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis Literatūra ir menas, 2008-11-14 nr. 3212 spausdino Ramūno Čičelio pokalbį su rašytoju ir fotografu Aliu BALBIERIUMI.

Su įdomiomis vieno iš žaliųjų judėjimo Lietuvoje pradininkų įžvalgomis kviečiame susipažinti ir Jus:

 ******************************************

Mano pažintis su Jumis prasidėjo dar 1995 metais. Tuomet Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre skaitėte savo kūrybos ir kalbėjotės su moksleiviais. Kaip nuo to laiko pasikeitė Jūsų santykis su ekologija?

Taip, pamenu, kažkada buvau ten pakviestas... Tada su ekologija buvau tiesiogiai susijęs. Dabar tas santykis, sakyčiau, šiek tiek filosofiškesnis, lyg stebėtojo iš šalies. Aš jau senokai esu praradęs gamtininko, gamtosaugininko, Žaliųjų judėjimo aktyvisto įdirbį. Vis dėlto sovietų laikais yra tekę dirbti inspektoriumi Gamtos apsaugos komitete, pusę gyvenimo užsiėmiau ornitologija, zoologija, net šikšnosparnių tyrimais. Teko ketverius metus dirbti Ventės rage. Sąjūdžio laikais trejus metus intensyviai „žaliavau" Žaliųjų judėjime. Taigi galiu pasakyti, kad „ekologijoj" išbandžiau labai daug.

Prieš gerą dešimtmetį iš tos veiklos pasitraukiau. Lėmė asmeniniai dalykai, daugiausia susiję su kūryba. Pasitraukti iš visuomeninės ekologinės veiklos, kaip ir anksčiau iš ornitologijos, buvo skausminga. Vis dėlto nulėmė menai, nes nebepajėgiau apžioti tiek daug sričių, tad teko įvaldyt šiek tiek atsisakymų meno...

Kažkada daug rašiau žurnalistinės ir propagandinės rašliavos apie ekologijos problemas. Dabar dauguma tų rašinių atrodo šlamštas ir utopija, bet buvo laikas, kai atrodė svarbu netylėti, kad gal galima ką pakeisti. Manęs jau tuomet netenkino tų vienadienių straipsnių kokybė. Gal dar norėčiau parašyti kokią ekologinės tematikos knygelę, apibendrindamas įvairią patirtį. Apie tokią knygą pamąstau gal penkiolika metų, bet nedrįstu imtis, nes apie tuos dalykus reikėtų vieną kartą parašyti tikrai, o ne šiaip sau.

Šiandien visuomenėje daug ekologinės profanacijos arba apie kai kuriuos dalykus visai nekalbama. Net žiniasklaidoj nebeliko žurnalistų, kurių specializacija būtų ekologinė problematika. Sąvoka „ekologija" aprėpia visa, kas yra gamtoje, kultūroje, laike ir erdvėje. Žvelgiant iš kiekvieno žmogaus pozicijų tai yra neaprėpiamybė; bandymas aprėpti ekologiją yra tas pat, kaip ir bandymas aprėpti neaprėpiamą visatą...

Ar Jūsų kuriamoje grynojoje literatūroje nėra jokio sąlyčio su ekologija, gamta?

Aš manau, kad viskas, kas yra šiame pasaulyje, - ekologija. Kai šis žodis Sąjūdžio laikais pasidarė madingas, tuomet viskas tapo ekologija. Dabar kalbama apie sekso, mitybos, literatūros ir t. t. ekologiją. Čia, atrodo, galima prikergti ką tik nori. Bet į ekologiją žiūrint labai plačiai, ji aprėpia viską. Juk visa mūsų kultūra, civilizacija yra ne kur kitur, o labai trapioje Žemės biosferoje. Ne kur kitur, o tik joje ir jos prieglobstyje yra mūsų namai ir menai, šalys, literatūra, filosofija...

Man viskas remiasi į pačią gamtą kaip pirminę vertybę, kuri svarbesnė už žmogų ir civilizaciją. Mes atėjome iš gamtos, apsimetėme, kad galime ją sutvarkyti. Pažangos sprogimas visose srityse neturi nutolinti mūsų nuo gamtos. Tai - banalios frazės, bet jas reikia kartoti, nes jaunieji to nežino, vyresnieji - taip pat primiršę. Už tai, ką žmogus daro, atpildas jau prasidėjo - tai ir klimato atšilimas, ir kitos globalinės problemos. Mes už viską mokame arba gal jau net sumokėjome. Dar negimusios ateities kartos už savo protėvius jau sumokėjo. Be ekologijos plačiąja prasme žmogus net žingsnio negali žengti. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie orą, kuriuo kvėpuojame, kvapus iš Rašytojų sąjungos kavinės virtuvės, lauke tvyrantį lengvą vilnietišką smogą... Susieti šias lokalias smulkmenas su visuma. Tokiu požiūriu interpretacijų laukas tampa begalinis. Ekologijos, kaip moks­lo, terminas yra gana aiškus, bet ekologija platesne prasme liko neapibrėžta, nes ji plati kaip pats gyvenimas, kaip gamtos reiškinių ir rūšių įvairovė.

Ar neatbukina sąmonės žiniasklaidoje nuolat mirgantis žodis „ekologija"?

Aš tik noriu pasakyti, kad tai dabar skamba banalokai. Tačiau apie tai reikia kalbėti. Ir ne taip dažnai, bent man atrodo, tas žodis mirga. Zbignevas Brzezinskis yra pasakęs, kad ekologija yra turtuolių žaidimas. Visuomenė gamtosauga susidomi tada, kai pasiekia aukštesnį ekonominį lygį. Štai klausei apie ekologišką maistą. Gal iš tiesų viskas prasideda nuo to, kad žmogus žiūri, ką valgo. Nors jis gali prisigerti alkoholio, prisirūkyti, paragauti tikrų narkotikų, bet prablaivėjęs eina pirkti... ekologinio maisto. Tokia banali mūsų sąmonės judesio ekologijos link pradžia. Tai - tik siaura, bet labai svarbi sritis, susijusi su žmogaus ekologija. Mane jaudina kita. Esu prisidėjęs prie Žaliųjų ideologijos formavimo. Ta ideologija nebuvo fašistinė ar komunistinė, todėl lyg ir dabar būtų reikalinga. Čia labai svarbi visiškai apie rimtesnę ir gilesnę ekologiją nekalbanti žiniasklaida. Juk iš didžiųjų dienraščių išnyko gamtai skirti puslapiai. Gal ten būta pernelyg daug didaktikos, bet kiekvienai kartai reikia kartoti, kas yra paukštis ar lapas. Kad kiekviena paskira augalo ar gyvūno rūšis yra nepakartojamas šedevras; galbūt vertingesnis negu didieji menų šedevrai. Nors galime gamtą nufotografuoti, nufilmuoti, bet būtina ją ir aprašinėti. Taip išryškėja asmeninis santykis, pavyzdžiui, su liepos medžiu (turiu omenyje Grainio liepą). Labai retai randu apie gamtą rašančių kūrėjų, kurie mane sudomintų. Vienas tokių - Petrozavodske (Rusija) gyvenantis rašytojas Jurijus Linikas. Esu šiek tiek vertęs jo tekstų. Jį atrasti man padėjo žurnalistas, gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jurijaus Liniko kūryba mane nustebino įkultūrintu gamtos aprašymu su aliuzijomis į dailę, filosofiją, o Petrozavodske jis yra įkūręs Čiurlionio muziejų ar kažką panašaus. Sutikime, kad dauguma lietuvių rašytojų banaliai aprašo gamtą. Fotografai ar dailininkai sako, kad negalima gamtos kopijuoti, ir jie teisūs.

Įtariai žiūriu į daugelį žmonių, kurie dabar save vadina ekologais. Domėjausi tais dalykais, todėl žinau, kiek reikia įdirbio, kad, nemeluodamas sau ir kitiems, galėtum vadintis ekologu. Tai primena situaciją, kai menininkų daug, bet tikrą meną kuria saujelė.

Kaip kinta gamtos suvokimas gyvenant kaime?

Na, negyvenu aš visą laiką kaime, tik ten dažnai būnu ar dirbu. Tikrojo miesto kaip ir nesu patyręs. Vilniuje dvidešimt metų gyvenau Verkių parke, arti buvo miškas, tekstus kai kada rašydavau kieme. Mieste „ant grindinio" esu gyvenęs gal tik dvejus metus studijų laikais. Tačiau galiu palyginti gyvenimą didmiestyje ir provincijoje. Dabar esu „nusėdęs" gimtojoje periferijoje - Biržuose. Tai turi tam tikrų privalumų, nes provincijoj atsisakiau įsisenėjusio bohemiško gyvenimo būdo. Tiesiog atgavau distancijos jausmą, kuris ir lemia pokyčius. Nuo bohemos reikia laiku nutolti, pažvelgti į ją iš šalies ir pasilikti šviesiuosius to meto, kurį teko patirti, prisiminimus.

Ar priklauso ekologinė žmogaus sąmonė nuo jo vidinės kultūros?

Atitikimo čia turbūt nėra. Jei žmogus labai kultūringas, jis lyg ir savaime turi elgtis ekologiškai. Bet čia kaip ir su vienu garsiu ir senu Juozo Erlicko posakiu apie kultūringą žmogų - vyrą... Gyvenime dažnai teko pastebėti, kad tokio atitikimo nėra. Žmogus gali puikiai išmanyti etiketą, būti romus, mandagiai lankstytis kaip japonas, nešiukšlinti namuos ar gatvėj, bet nueina į gamtą ir ten pridaro tokių dalykų... Ekologinė sąmonė dabar iškreipta, nes gyvename pradiniame kapitalizme su feodalizmo likučiais. Juokingiausia buvo dabartinio aplinkos apsaugos ministro Artūro Paulausko „ekologinė" reklama prieš rinkimus... Gėda buvo tai matyti ir skaityti, nors rimta ekologija iš politikos seniai išvaryta.

Aš daug esu mąstęs apie šiukšlinimo problemą. Kai dirbau sovietinėje gamtosaugoje, labai dėl to jaudindavomės. O dabar manau, kad tada šiukšlių beveik nebuvo... Na, nebent metalas. Tikrasis šiukšlinimas prasidėjo atėjus didžiosioms užsienio firmoms su savo gaminių pakuotėmis. Kiek jų, gražių it populiariojo meno dievaičio Andy Warholo šedevrų, užgriuvo nepatyrusią Marijos žemę... Manau, tai nėra baisiausios bėdos palyginti su globalinėmis grėsmėmis. Baisiausias Lietuvoj dabar yra ekologinės sąmonės apakimas.

Ar ekologinis mąstymas reiškia ir mąstymą apie ateitį?

Tikrai taip. Duok Dieve, kad mūsų populiacija sugebėtų pasklisti kosmose, nes kitaip ištiks rimtos bėdos. Šiek tiek pesimistiškai žiūriu į ateitį. Matome, kad viskas nyksta. Tarkime, per kelias dienas ar mėnesius Žemėje išnyksta dešimtys, šimtai augalų ir gyvūnų rūšių. Tai - patvirtintas faktas. Nykimo tempas yra labai greitas, todėl mūsų ateitis liūdnoka. Žmonija turėtų išlikti, bet tokios gamtos, kokią šiandien regime, kada nors niekas neberegės... Religija ir civilizacija iškėlė mūsų ego. O juk turėjome galimybę sutapti su gamta.

Sąjūdžio laikais į Lietuvą atvažiavę užsienio mokslininkai mums sakė: „Jūs turite galimybę ieškoti trečiojo kelio." Jie turėjo omeny tai, kad „švelnų" kapitalizmą galėjome suderinti su ekologija. Deja, viskas nuėjo šuniui ant uodegos, liko tik išgyvenimo visuomenėje klausimai. Nusivyliau, kad, net labai stengdamasis, rėkdamas ar rašydamas straipsnius, nieko arba beveik nieko negali pakeisti. Dabar ekologija Lietuvoje, regis, rūpinasi milžiniška Aplinkos ministerija, plečianti didžiulį biurokratinį aparatą, kurį remia Europos Sąjunga. Kai Gamtos apsaugos ministerija tapo Aplinkos ministerija, įvyko esminis lūžis, nes iš institucijos pavadinimo išnyko pirminis žodis „Gamta". Apskritai visuomenė, t. y. mes, gamtosaugą šiandien atidavėme biurokratams ir dėl to artimoj ateity tikrai gailėsimės... Kai jau gyveni ne gamtoje, o tik aplinkoje, tuomet nelieka tikslo išsaugoti. Tikra vertybė yra tik gamta, kuri sukasi kaip ratas ir kontroliuoja pati save, taip pat gaubia bei saugo ir mus.