Naujienos

* E.Raugalas: Tikroji žemės reforma dar tik prasidės

Interviu su naujai paskirtuoju Žemės ūkio viceministru Edvardu RAUGALU apie Valstybinio žemės fondo kūrimo tikslus ir kokias funkcijas jis atliks spausdina  2009-05-07 laikraštis „Ūkininko patarėjas“ straipsnyje "Tikroji žemės reforma dar tik prasidės" .

Beveik du dešimtmečius vykstanti ir niekaip nesibaigianti žemės reforma iki šiol kelia daugybę problemų ir žemdirbiams, ir žemę atgavusiems bei jos iki šiol nesulaukusiems savininkams. Vyriausybei užsimojus naikinti apskričių viršininkų administracijas, kurios šiuo metu tvarko žemėtvarkos reikalus, planuojama kurti naują darinį – Valstybinį žemės fondą (VŽF). Vidaus reikalų ministerijos koordinuojama darbo grupė šiuo metu jau nagrinėja apskričių vykdomų funkcijų perskirstymą tarp valstybės ir savivaldybių institucijų, dalį šių ir numatomų naujų funkcijų deleguojant VŽF.

Žemės ūkio viceministrą Edvardą RAUGALĄ „Ūkininko patarėjas“ paprašė pakomentuoti, koks yra Valstybinio žemės fondo kūrimo tikslas ir kokias funkcijas jis atliks.

- Žemės reforma, kuri vyko ir tebevyksta iki šiol, yra tik tikrosios žemės reformos įžanga. Šiuo metu žemė yra grąžinama savininkams, kitaip sakant, išvalstybinama iš ilgus metus gyvavusios kolūkinės sistemos. O tikroji reforma mūsų dar tik laukia.

Žemės reforma, plotų pertvarkymas turi tarnauti racionalesnei žemėnaudai, t. y. tam, kad būtų patogiau šią žemę dirbti ir ji duotų daugiau produkto. Deja, Lietuvoje iki šiol tai yra nemaža problema, nes vykstant reformai žemėnauda pas mus visą laiką tik smulkėjo. Taigi dabartinė žemėtvarkos sistema tikslo nepasiekė, todėl pribrendo laikas ją keisti. Šios problemos sprendimas būtų viena Valstybinio žemės fondo veiklos krypčių.

Yra ir kitų priežasčių, dėl kurių kuriamas VŽF. Netrukus rengiamasi naikinti apskričių viršininkų administracijas. Tas funkcijas, kurias šiuo metu vykdo apskričių žemėtvarkos departamentai, teks kažkam perduoti. Pasidairius po kitas Europos šalis, tiek senąsias, tiek naująsias ES nares, tapo aišku, kad nieko geriau nei VŽF neišrasime. Visos valstybės savo rankose išlaiko po reformos likusius žemės plotus ir, nustačiusios atitinkamas taisykles, suteikia įgaliojimus valstybinei institucijai disponuoti šia žeme.

Ir mes turime pradėti tikrąją reformą. Tam tikri šios reformos fragmentai jau vykdomi, įgyvendinant bandomuosius žemės sklypų konsolidavimo projektus. Grupė ūkininkų susitaria, kad jie nori pertvarkyti savo žemės sklypus taip, kad būtų patogiau dirbti.

Žemėtvarkininkai parengia projektą, kad atstumai tarp vienam savininkui priklausančių plotų būtų mažesni, kad padidėtų dirbamosios žemės masyvai. Bet šiuose konsolidacijos projektuose pagal dabar galiojančius įstatymus valstybė su jai priklausančia žeme nedalyvauja. Valstybinis žemės fondas, be abejo, būtinai turėtų reikštis tokiuose procesuose.

Išsivysčiusiose šalyse žemės sklypai konsoliduojami ne tik gamybai, bet projektuojant visą kaimą. Pertvarkomi dirbamieji plotai, numatomi keliai, želdiniai, rekreacinės zonos. Tokiam projektui įgyvendinti būtinai reikia valstybinės žemės, kurią skiria atsakinga valstybinė institucija, nes vargu ar galima tikėtis, kad ūkininkai atrėš dalį savo dirbamų plotų visuomeninei rekreacinei zonai. Taigi VŽF galėtų labai daug prisidėti ir kuriant kaimo infrastruktūrą.

Ir ŽŪM, ir Seimo bei Vyriausybės veiklos kryptis – remti vidutinį ūkininką, kuo daugiau kaimo žmonių įtraukti į gamybą, sudaryti sąlygas jiems atsistoti ant kojų. Todėl turime nustatyti atitinkamas taisykles, pagal kurias VŽF padėtų šiems žmonėms apsirūpinti žeme vienokiai ar kitokiai konkrečiai veiklai vystyti.

Netrukus bus leista žemę parduoti užsieniečiams. Apie tam tikrus saugiklius šiuo atveju galvoja visos šalys. Ypač mūsų kaimynė Lenkija. Joje veikianti Žemės ūkio paskirties turto agentūra sprendžia klausimą, kas turi pirmumo teisę įsigyti žemę, kai ši jau turi nuomininką, kai jo neturi ir t. t.

ŽŪM bendrauja ir su kitų šalių ekspertais. Esame užsakę nedidelį projektą Olandijoje, nes ši šalis turi bene geriausią žemės fondo administravimo patirtį.

Šį mėnesį laukiame dviejų Olandijos ekspertų, kurie pasidalys patyrimu, kaip kurti žemės fondą, kokias taikyti administravimo taisykles. Norėtųsi suspėti iki to laiko, kol prasidės žemės pardavimas užsieniečiams, per fondą perduoti kuo daugiau žemės ūkininkams ir bendrosioms kaimo reikmėms.

Šiandien didelė Lietuvos bėda – dirvonuojantys dirbamosios žemės plotai. Lenkijoje šiandien to nepamatysi. O mūsų šalyje yra apleistų apie 600-700 tūkst. ha. Dalis šios žemės priklauso valstybei, dalis - savininkams. Bėda tai, kad savininkai, ypač ten, kur žemės prastos, iš pradžių pamėgino ūkininkauti, o vėliau šį darbą metė – vieni išvyko į užsienį, kiti susirado naujos veiklos. Tad ką daryti su šia žeme? Valstybei ją išpirkti krizės laikotarpiu būtų problemiška. Reikia kitų instrumentų, kad nedirbami plotai patektų į Valstybinį žemės fondą ir būtų perduota į tas rankas, kurios nori juos dirbti.

Jau yra parengtas apleistų žemių apmokestinimo įstatymo projektas. Bus bėda tiems, kurie turi žemės, bet nenori ar neturi galimybės jos dirbti. Pagal įstatymą numatomi dideli mokesčiai. VŽF galėtų būti išeitis. Galbūt laikinai savininkas galėtų perduoti žemę disponuoti valstybei.

Yra dar viena problema, apie kurią niekas nekalba, bet ji skaudi – didžioji dauguma žemių Lietuvoje yra valdomos bendros dalinės nuosavybės teise, mat kai įpėdiniai susigrąžino tėvų turėtą žemę, visi jos gavo po dalį. Dabar bet kokio ūkinio pajudėjimo atveju, norint žemę išnuomoti, parduoti ar konsoliduoti, reikalingas visų bendrasavininkų sutikimas. O jei vienas jų išvykęs į užsienį, o kitas tiesiog nenori nieko daryti?

Ekonomiškai tokia žemė tampa nebegyva. Galbūt VŽF bent iš dalies išspręstų ir bendrasavininkystės problemą. Juk visais laikas Lietuvoje gyvavo tradicija išlaikyti ūkio žemę vienose rankose.

Žmonėms išdalytus 2-3 ha, kurie ir taip dažniausiai išsimėtę keliuose sklypeliuose, paveldėtojai pageidauja dar kartą suskaidyti. Norint teisiškai ir skaidriai išdalyti tokius mažus lopinėlius, matavimai dažnai kainuoja brangiau nei yra pačios žemės vertė. Todėl siekiame, kad žmonės turėtų galimybę tokį klausimą išspręsti koordinuojant valstybinei institucijai – Valstybiniam žemės fondui.

Ar Lietuva nevėluoja su VŽF steigimu? Žemės ūkio rūmuose apie tai kalbame jau 10 metų. Tačiau aštrios diskusijos dėl tokios būtinybės iki šiol nėra kėlę nei politikai, nei visuomenė. Visų pirma buvo skubama žemę grąžinti, o pagalvoti apie jos sutvarkymą laiko kažkodėl neatsirado.

Kada galima tikėtis naujojo administracinio darinio VŽF veiklos pradžios? Visų pirma turime reorganizuoti apskričių žemės tvarkymo departamentus, sumažinant biurokratinį aparatą. Tačiau naikinant apskričių viršininkų administracijas reikės apie 80-ties įvairių įstatymų pakeitimų. Nors ne visi jie susiję su žemės reforma, vis tiek laukia labai didelis darbas. Tačiau kitos išeities nėra. Iki liepos 1 d. turime pateikti teisinės bazės pakeitimų projektus. Apskričių viršininkų administracijoms kitais metais finansavimas jau nenumatytas. Vadinasi, VŽF turi atsirasti iki to laiko.