Naujienos

Šiuo metu Seime ruošiamos Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo pataisos. Dabar galiojantis medžioklės įstatymas gina tik medžiotojų interesus. Medžioklės tvarka beveik niekuo nesiskiria nuo buvusios sovietmečiu, kai valstybinius ir kolūkinius miškus bei žemes medžiotojų kolektyvams per rajonų medžiotojų ir žvejų draugijos skyrius skirstė Gamtos apsaugos komitetas,- konstatuoja medžioklės žinovas Vytautas Rubikauskas straipsnyje "Ar naujas Seimas sureguliuos medžiotojų ir žemių bei miškų savininkų santykius?", kurį 2009-02-27 spausdina dienraštis"Lietuvos rytas".

***********************
Kviečiame susipažinti...>>>

Nei kolūkiai, nei miškų ūkiai neturėjo jokių teisių medžioklės procese, o gausiai prisiveisę kanopiniai žvėrys be jokios žalos kompensacijų žemių ir miškų valdytojams laisvai ganėsi žemės ūkio kultūrų laukuose bei miškų jaunuolynuose.

Šiuo metu miškų ir žemių savininkams bei valdytojams yra numatyta kompensacija už kanopinių žvėrių ir bebrų miškui, žemės ūkio kultūroms bei melioracijos įrenginiams padarytą žalą, tačiau mažai miškų ir žemių savininkų ar valdytojų galėtų pasigirti tokias kompensacijas, visiškai padengiančias patirtus nuostolius, yra gavę ir dar be begalinio tąsymosi teismuose. Nedidelė laimė žemių ir miškų savininkams suteikta teisė uždrausti medžioklę savo valdose, nes tada žvėrių daroma žala iš viso neatlyginama. Manau, kad laikas rasti kompromisą, kad liktų patenkinti ir medžiotojai, ir žemių bei miškų savininkai, o ir žvėrių populiacijos nenukentėtų.

Pasikeitus valdžiai, įstatymų leidyboje mažiau įtakos turės garsieji socialistinių laikų nomenklatūriniai medžiotojai, tad, reikia tikėtis, ledai medžioklės proceso reguliavime pajudės. Taigi kas keistina medžioklės įstatyme? Pirmiausia reikia palengvinti sąlygas privatiems medžioklės plotams sudaryti, minimalų medžioklės plotų vienetą sumažinti iki 300 ha.

Privačių medžioklės plotų vienetus galėtų sudaryti žemių, miškų bei vandenų savininkas, turintis medžiojimo teisę. Mažiausią medžioklės plotų vieneto plotą (300 ha) privalėtų turėti vienas žemių, miškų bei vandenų savininkas (valdytojas) arba privalėtų sudaryti sutartis su gretimų žemių, miškų bei vandenų savininkais (valdytojais) taip, kad nebūtų pažeistas medžioklės plotų vientisumo principas. Medžioklės procesą reguliuojančių pareigūnų dabar labai populiarus teiginys, kad mažų privačių medžioklės plotų vienetų savininkai išpyškins visus žvėris, yra visiškai absurdiškas.

Elniniai žvėrys medžiojami pagal licencijas, tad privačių medžioklės plotų savininkai galės jų sumedžioti tik tiek, kiek jiems bus skirta licencijų. Nereikėtų iš anksto visus apšaukti brakonieriais. Medžiotojų kolektyvai, taip vertinant, taip pat savo plotuose gali išpyškinti visa, kas gyva. Tačiau matome, kad kanopinių žvėrių sparčiai gausėja. Nėra abejonės, kad ir privačių medžioklės plotų savininkai bus suinteresuoti savo mažuose plotuose turėti kuo daugiau medžiojamosios faunos. Šernai medžiojami be licencijų. Tačiau ar galės mažo medžioklės plotų vieneto savininkas šeriant ir jaukinant šernus konkuruoti su 30-60 medžiotojų turinčiu klubu. O šernams konkurencija, kas gausiau ir skaniau juos pašers, būtų tik naudinga.

Keistinas medžioklės įstatymo antrojo skirsnio 13 straipsnio pirmas punktas, išbraukiant žodžius: „susitaręs su medžioklės plotų medžiotojais...“ Susitarus visiems medžiotojams, medžioti galima visur, netgi Afrikoje. Tačiau dažnai žemių ir miškų savininkai negali susitarti su medžioklės plotų vienetų valdytojais, kurie atsisako jiems suteikti teisę medžioti kartu, nors savininkų žemės ir miškai įeina į tų medžioklės plotų vienetų teritoriją. 13 straipsnio antrame punkte tikslinga išbraukti žodžius: „...jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala...“ ir „...per šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą“. Žemės, miško ir vandenų savininkas privalėtų turėti galimybę bet kada uždrausti medžioklę arba nustatyti papildomas sąlygas dėl medžioklės tvarkos savo privačioje teritorijoje, neatsižvelgdamas į bet kokias sąlygas.

Nors medžiotojų kolektyvams sudaryti sutartis su visais žemių ir miškų savininkais ar įteikti jiems raštiškus pranešimus apie ketinimą jų privačias valdas įtraukti į sudaromą medžioklės plotų vienetą yra neįmanoma, santykiai tarp medžiotojų ir privačių žemių savininkų turėtų būti kažkokiu būdu normalizuoti.

Dauguma medžiotojų kolektyvų bendrauja su žemių ir miškų savininkais, derina su jais savo veiklą, tačiau viską gadina (šaukštas deguto medaus statinėje) tie medžiotojų klubai ar būreliai, kur su žemių ir miškų savininkais visiškai nesiskaitoma. Medžiotojai visureigiais važinėja po javų laukus, pievas ir ganyklas, nederinę su savininkais stato bokštelius, įrengia šėryklas, taip piktžolių sėklomis užteršdami dirvas, neatlygina žemių ir miškų savininkams žvėrių padarytos žalos, kartais netgi trukdo privačiuose miškuose vykdyti įvairius darbus. Kad to išvengtų, medžiotojų kolektyvai privalo sudaryti sutartis bent su stambiaisiais žemių ir miškų savininkais, sakykime, kurių valdos yra 50 ha ir didesnės, bei su tais smulkių valdų savininkais, kurie realiai vykdo ūkinę veiklą ir yra suinteresuoti dėl žvėrių daromos žalos atlyginimo.

Kam reikalingos sutartys su tais žemių savininkais, kurių valdose jau beveik 20 metų plyti piktžolynai ir kurie galbūt net nežino, kur yra jų žemių sklypai? Jeigu tokia sutarčių sudarymo tvarka nepriimtina, medžiotojai sutartis turėtų sudaryti su kaimo bendruomenėmis (kur jos yra) arba, dar geriau, su seniūnijomis. Visais atvejais turi būti kažkas, kas galėtų atstovauti žemių ir miškų savininkams, ginti jų teises. Sutartys turėtų būti sudaromos bent tarp medžiotojų kolektyvų ir tų savininkų, kurie savo privačiose valdose norėtų įvesti tam tikrą medžioklės proceso reguliavimą. Tokie medžioklių apribojimai galėtų būti įvairūs: privalomas medžioklių grafikų derinimas su savininkais, medžiotojų judėjimo per pasėlius tam tikrais periodais uždraudimas, kai kurių medžiojamųjų gyvūnų (kurapkų) medžioklės draudimas ir t.t.

Nelabai suprantama ir dabar galiojanti mokesčių mokėjimo tvarka, kai medžiotojų kolektyvai valstybei (savivaldybėms) moka už kažkokią mistinę teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Tuo tarpu mokesčių apskaitos vienetas yra ploto vienetas (hektaras).

Valstybė savo nuosavybėje turi tik žvėris, kurių apskaita turėtų būti išreikšta vienetais, o ne hektarais. Išeina, kad medžiotojai valstybei moka už privatiems savininkams (valdytojams) priklausančios žemės ir miškų plotą, o ne už žvėris, kurių smulkių savininkų žemių plotuose iš viso gali ir nebūti. Jeigu būtų sudarytos sutartys tarp medžiotojų ir žemių, miškų savininkų bei valdytojų, medžiotojai mokesčius už teisę medžioti tam tikroje teritorijoje privalėtų mokėti savininkams bei valdytojams.

Jeigu sutartys būtų sudaromos tarp medžiotojų kolektyvų ir seniūnijų ar kaimo bendruomenių, mokesčius reikėtų mokėti pastarosioms. Seniūnijos (bendruomenės) iš medžiotojų surinktas lėšas panaudotų savo (visų žemių ir miškų savininkų) reikmėms, dalį lėšų skiriant žvėrių daromos žalos prevencijai. Valstybė galėtų tam tikrą mokestį iš medžiotojų imti nebent už sumedžiotus žvėris. Tačiau medžiotojai ne vien šaudo žvėris, bet ir rūpinasi jų gausinimu, saugo nuo brakonierių ir atlygina jų daromą žalą miškų ir žemių savininkams bei valdytojams, vargu, ar valstybei tokį mokestį imti iš medžiotojų būtų tikslinga.

Ketvirtajame medžioklės įstatymo skirsnyje, kur nustatytas žvėrių daromos žalos atlyginimas, prie kanopinių žvėrių ir bebrų būtina pridėti vilkų daromos žalos atlyginimą. Vilkų medžioklė griežtai reglamentuojama, netgi jų sumedžiojimo limitų nepaskirstant konkretiems medžioklės plotų vienetams, todėl medžiotojai negali efektyviai reguliuoti šių plėšrūnų gausos savo medžioklės plotuose. Vilkų daromą žalą gyvulių augintojams atlyginti privalėtų valstybė, kaip ir tų žvėrių, kurie medžioti uždrausti.

Be to, medžiotojai kanopinių žvėrių (elninių) žalą, padarytą miškui, atlygina tik tada, kai neįvykdo šių žvėrių sumedžiojimo limitų. Paprastai tuos limitus medžiotojai įvykdo, o žalą miškui žvėrys vis vien padaro. Tad ir šiuo atveju žalą turėtų atlyginti valstybė, nes jos pareigūnai nėra nustatę tinkamos elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo tvarkos. Kadangi žvėrys yra valstybės nuosavybė, būtų tikslinga (jeigu ir toliau nebus sudarinėjamos sutartys tarp medžiotojų ir savininkų ar seniūnijų, bendruomenių), kad ir žvėrių padarytus savininkams nuostolius atlygintų valstybė (savivaldybės). Toliau valstybė (savivaldybės) savininkams išmokėtas sumas galėtų išsireikalauti iš medžiotojų kolektyvų. Savivaldybėms tai įvykdyti būtų daug paprasčiau, nes jos gali sustabdyti medžiotojų veiklą medžioklės plotų vienetuose, jeigu medžiotojų organizacijos neatsiskaitytų laiku.

Kodėl dėl atlyginimo už valstybės žvėrių padarytus nuostolius žemių ir miškų savininkai turi tampytis po teismus su medžiotojų organizacijomis, labai dažnai nepasiekdami tikslo. Šiaip ar taip, jeigu jau įstojome į kapitalistinių valstybių broliją, kur gerbiama privati nuosavybė, tai ir elkimės kaip kapitalistai. Kažin, ar galime teisintis, jog panaši medžioklės tvarka vis dar egzistuoja kitose iš socialistinio lagerio išsprūdusiose valstybėse. Manau, su laiku medžioklės proceso reguliavimas keisis ir ten.

  Miškininkai visiškai išstumiami iš medžioklės proceso reguliavimo 

 Medžioklė privačiuose miškuose - pasityčiojimas iš privačios nuosavybės