Naujienos

Seniai, labai seniai

Tai tik viena iš daugelio legendų, atspindinčių mūsų senolių pagarbą bei ypatingą dėmesį šiam medžiui. Jo tvirtumas bei gydomosios galios – tai savybės, tarnaujančios tiek jam, tiek paprastam žmogui. Medis, į kurio viršūnę kelti rankas bei išminties prašyti nesigėdydavo žyniai, o šalia jo kojų amžinąją ugnį pagarbiai saugodavo trapiosios vaidilutės. Ne paslaptis, dar ir šiandien atsiranda žmonių, tikinčių jo stipria energija. Kai žinai, jog šis galiūnas gali gyventi šimtmečius, kai priėjęs prie jo suvoki savo mažumą ir silpnumą, o galiausiai jo jėgoje nuramini savo baimes, tokią pagarbą nesunku suprasti ar net paaiškinti.

Lietuvoje kirsti senus ąžuolus uždrausta jau nuo 1420 metų. Ypatinga pagarba apgaubti iki mūsų dienų išliko šimtamečiai ąžuolai, menantys pagoniškąjį medžių kultą. Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais.

Ąžuolą garbino ne tik lietuviai. Jo stebuklingomis galiomis kadaise tikėjo ir senovės graikai, romėnai, slavai. Ąžuolo šakele ar jo vainiku, kaip galios ir tvirtumo simboliu, apdovanodavo už sėkmingas karo pergales ir sporto pasiekimus.

Dar buvo tikima, kad gyvendamas prie ąžuolo niekada nepasensi, o ąžuolinis namas saugos nuo piktųjų dvasių. Gimus berniukui mūsų protėviai šalia sodybos sodindavo ąžuolą. Neretai stebėdami medžio augimą jie spėdavo ir vaiko likimą. Taip pat tikėjo, kad ąžuolą nukirtęs žmogus netrukus ir pats neišvengs mirties.

Kūną ir sielą stiprinti buvo pasitelkiami ąžuolo žievė, lapai ir vaisiai. Būtent žievės savybės randamos aprašytos Hipokrato, Dioskorido ir kituose senuosiuose žinynuose. Kulinarijoje

Ąžuolo lapų dėdavo raugiant agurkus, pomidorus – nuo jų produktai kiek patamsėja, bet būna standesni ir geresnio skonio.

Jau nuo seno įvairių šalių vyndariai tikino, kad ypatingiausias vynas būna tik subrandintas ąžuolo statinėse.

Nusilpusį organizmą mūsų senoliai stiprindavo gilių kava. Joje nėra kofeino ir pasižyminti gydomosiomis savybėmis, šiandien ji taip pat gali būti puiki kavos alternatyva, tinkanti net vaikams. Ji gelbsti esant mažakraujystei, virškinamojo trakto sutrikimams, ramina esant žarnyne opoms. Buvo tikima, kad gilių kava jaunam žmogui suteikia tvirtumo bei grožio, o senam – sugrąžina jaunystę bei jėgas. Tad jei dar šį rudenį prisirinkote gilių, nepatingėkite pasidaryti kavos.

Paimkite kilogramą gilių ir litrą pieno. Padžiovintas giles išlukštenkite ir 12–24 val. pamirkykite piene. Po to tame pačiame piene jas pavirkite apie 40–60 min. Išvirtas giles nusausinkite, šiek tiek paskrudinkite keptuvėje ir sumalkite. Anot senolių, tokia kava skaniausia išvirta su pienu.

Pirtyje

Ąžuolo vantos – vienos seniausių, gelbsti besiskundžiančius riebia, spuoguota, pervargusia ar itin prakaituojančia oda. Dar vasaros pabaigoje surištos ąžuolo vantos skleidžiamas aromatas ne tik gerina nuotaiką, bet yra ir priešuždegiminė priemonė, sutraukianti odos poras, ją stangrinanti. Liaudies medicina teigia, kad ąžuolo vantos padeda sergant reumatu. Taip pat stabdo per didelį arterinį spaudimą. Todėl ypač tinka sportininkams ir linkusiems į hipertoniją.

Medicinoje

Vaistams vartojama žievė bei sunokusios gilės. Žievė lupama anksti pavasarį, dar prieš skleidžiantis lapams, nuo plonų šakų, stengiantis kuo mažiau pakenkti šiam medžiui. Būtent tuo metu žievėje daugiausia biologiškai aktyvų medžiagų ir ji lupasi lengviausiai. Žievėje yra apie 10–20 proc. rauginių medžiagų, pektino, cukraus ir iki 14 proc. vitaminų bei dervų. Sunokusios gilės turi iki 40 proc. krakmolo, 5–8 proc. rauginių medžiagų iki 5 proc. aliejaus, baltymų, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

Ąžuolo žievė labiausiai vertinama dėl joje esančių raugų, pasižyminčių sutraukiamosiomis, priešuždegiminėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Žievės nuoviru gydomi burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio uždegimai. Taip pat vartojami stabdyti virškinamojo trakto kraujavimą. Nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi uždegimai, nušalimai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant mikroorganizmų rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.

Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintos ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos, jie naudojami nuo gausaus kojų prakaitavimo. Ąžuolo žievės nuoviru galima plauti pleiskanojančią galvą, jis stiprina plaukų šaknis, juo gydomos ilgai negyjančios žaizdos, grybelinės odos ligos, apsinuodijimai švinu, grybais. Taip pat galima nuovirą naudoti vonioms, praskiedus jį šiltu vandeniu. O štai gilių miltelių nuoviras geriamas sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.

Skalauti burną nuo gerklės ir ryklės uždegimų

Sumaišyti po šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir paprastosios kraujažolės, mišinį užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) vandens ir pavirti apie 10 min., nukošti ir skalauti burną tris kartus per dieną. Vartoti tris dienas iš eilės.

Nuo dantenų kraujavimo ir uždegimo

Lygiomis dalimis (pagal svorį) sumaišyti džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir miškinės sidabražolės šaknų miltelių. 2 šaukštus mišinio užpilti 0,5 l verdančio vandens ir 30 min. pavirti vandens vonelėje. Palaukti valandą, kad pritrauktų, nukošti ir skalauti atvėsintu nuoviru.

Ąžuolo žievės kompresai

2 šaukštus smulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti 2 stiklinėmis vandens (400 ml) verdančio vandens, pavirti 15–20 min. Užpilą perkošti, atvėsinti. Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir kasdien dėti ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Toks gydymas turėtų trukti apie 4–5 dienas.

Nuo kojų prakaitavimo 3 šaukštus džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir pavirti apie 30 min. Nukošti, įpilti dar 2 l vandens ir pavirti 2–3 min. Vakare, prieš miegą, šiltame nuovire kojas mirkyti 20 min. Procedūrą kartoti savaitę.

Išsiplėtusias venas gydyti

2 šaukštus paprastojo ąžuolo žievės užplikyti litru vandens ir virti 15 min. Nukošti, palaukti, kol atvės. Tuo metu kojų vietas su išsiplėtusiomis venomis reikėtų įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės jame suvilgyti lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų.

Sergant virškinamojo trakto uždegimu, viduriuojant ir kraujuojant