Naujienos

"Žalioji Lietuva", 2009 Nr. 1 (315)
Tautvydas TRUMPA
ŽL korespondentas

   Viename filme apie ateivius yra tokia scena, kur sužeisto agresyvaus, ateivio žmonės klausia, ko nori ateiviai iš žmo­nių. Ateivis išstenėjo: „Mirkite!". Gal ir nevertėtų rimtai aptarinėti fantastinio filmo personažo požiūrio į žmones, jei su tokiu požiūriu mes nesusidurtume realiame gyvenime. Tai yra situacijos, kai keliami reikalavimai, kviečiama diskutuoti,, tačiau neieškoma kom­promiso, o siekiama vienintelio tikslo - sunaikinti oponentą. Na, ne fiziškai, bet, pavyzdžiui, ekonomiškai, peri­mant turtą ir pan.
   Į panašią situaciją šiuo metu yra pate­kusi valstybinių miškų sistema, kurios atstovai nuolat turi ginti šio valstybi­nio sektoriaus teisę į egzistenciją. Ir tai prasidėjo ne šiandien, tai prasidėjo netrukus po nepriklausomybės atkūri­mo, kai į laisvę buvo išleistas nepasoti­namas privatizacijos slibinas. Diskusija su šiuo slibinu tolygi žmonių diskusijai su minėtu ateiviu: visas valstybei ir vi­suomenei priklausantis turtas turi būti privatizuotas, o tą turtą valdančios valstybinės institucijos - likviduotos. Miškininkai ir padėtį miškų sektoriuje stebinti visuomenės dalis jau penkioli­ka metų laukia ir turi viltį, kad valsty­bei ir visuomenei nenaudinga, tačiau dirbtinai skatinama konfrontacija tarp valstybinio ir privataus miškų sektorių baigsis, o ją pakeis tarpusavio supra­timas ir bendradarbiavimas. Apie tai „Žaliosios Lietuvos“ žurnalistai kalbė­josi su Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmi­ninku Jonu Šimėnu ir Telšių miškų urėdijos urėdu Bronislovu Baniu.

Kas pasėjo nesantaikos sėklą?
   Išsiaiškinti, kaip ir kodėl gimė priešiškumas valstybiniam miškų sektoriui, šiandien būtų ne mažiau sudėtinga, nei išsiaiškinti mituose skendinčias Lietuvos valstybingumo ištakas. Nebent tai susietume su isto­riniuose šaltiniuose minimomis asme­nybėmis ir gentimis Lietuvos atveju (pvz., Palemonu, skitais, sarmatais) ir konkrečiais asmenimis bei organizaci­jomis miškų atveju (pvz., A. Gaižučiu, S. Mizaru, LMSA - Lietuvos miško savininkų asociacija ir pan.). Atvirai kalbant, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje dėjosi daug nesuprantamų dalykų, kaip visiškai nesuprantamas buvo ir prasidėjęs valstybinio miškų sektoriaus puolimas. Arši miškininkų kritika prasidėjo anksčiau, negu realiai susiformavo privačių miškų savininkų armija. Dauguma privačių miškų savi­ninkų niekada nereiškė jokių preten­zijų valstybinių miškų valdytojams, ir praktiškai iki šiol neturi dėl ko reikšti. Kiršinimo veiklą pradėjo į LMSA susibūrę keletas asmenų, o jų pretenzijos miškininkams dažnai yra niekaip ne­susiję su privačių miškų savininkų in­teresais. Pavyzdžiui, vienoje iš LMSA rezoliucijų siūloma: „Aplinkos ministe­rijai užtikrinti, kad būtų realizuota ga­limybė privačių miškų savininkams ir juos vienijančioms organizacijoms lais­vai prieiti prie taksacinės informacijos bei medynų planų internete, su pri­vačių valdų sluoksniu (be pavardžių)". Leiskit paklausti, kam eiliniam miško savininkui reikalinga tokia informa­cija? Tokia informacija reikalinga tik medienos pirkliui, kuris galėtų „spaus­ti" miško savininkus parduoti jam ge­riausius miškus. Dar naudingesnė to­kia informacija medienos vagims, nes jie tada gerai žinotų, kur yra geri, bet menkai saugomi privatūs medynai.
   Taip pat neaišku, kiek miško savinin­kų vienija LMSA, nors šios organizacijos vadovai mėgsta kalbėti visų 223 tūkst. savininkų vardu. Kuo toliau, tuo labiau kyla įtarimas, kad LMSA atsto­vauja ne miškų savininkų, o medienos ruoša ir perdirbimu užsiimančių ben­drovių interesus. Juolab, kad 19 tokių bendrovių yra LMSA kolektyviniais nariais. Privataus miško savininko, medkirčio ir medienos perdirbėjo inte­resai yra labai sunkiai suderinami, todėl jų priklausymas vienai organizacijai yra sunkiai suvokiamas. Pavyzdžiui, miško savininkas suinteresuotas, kad medkirtys jo mišką iškirstų kuo pigiau, o perdirbėjas medieną nupirktų kuo brangiau. Tačiau medkirtys ir perdir­bėjas siekia visai priešingų tikslų!... Tad kaip gali viena organizacija atstovauti trijų grupių, siekiančių visai priešingų tikslų, interesus? Galima įtarti, kad LMSA dominuoja medkirčiai ir medie­nos perdirbėjai, kurie siekia savo tikslų ir sėkmingai manipuliuoja miško savi­ninkų vardu, mažai kreipdami dėmesį į tikruosius miško savininkų poreikius..
   Valstybiniam miškų sektoriui nuo pat pradžių buvo prikišama korupcija, medienos vagystės, nesąžininga kon­kurencija, reikalaujama nušalinti miš­kų urėdijų ir girininkijų darbuotojus nuo bet kokios privačių miškų priežiū­ros. Miškininkai lengviau atsikvėpė, kai ir valstybinių, ir privačių miškų kontrolė buvo perduota aplinkos ap­saugos agentūroms. Dabar jiems ne­bereikia saugoti privačių miškų nuo jų savininkų, kai šie be leidimų kerta savo mišką. Įstatymai miškininkus „įpa­reigoja" nebesidomėti tuo, kas vyksta privačiuose miškuose. Nebent kiltų gaisras ar miškus užpultų gausus bū­rys žievėgraužių. Tačiau dabar atsira­do kita problema, dėka destruktyvios LMSA aktyvistų veiklos, tūkstančių nieko dėtų privačių miškų savininkų miškai liko be elementarios apsaugos nuo vagių; šiukšlintojų ir panašių da­lykų. Dabar LMSA vėl kyla į kovą ir reikalauja valstybės kurti privačių miš­kų priežiūros tinklą.

Seimo komiteto pirmininkas pasisakė už bendradarbiavimą
   Šių metų sausio 16 d. Trakų miškų urėdijoje įvyko diskusija „Aktualiau­sios miškų ūkio valdymo problemos ir jų sprendimo galimybės". Diskusiją inicijavo aštriais pareiškimais dėl šalyje vykdomos valstybinės miškų politikos garsėjanti Lietuvos miško savininkų asociacija, tačiau dalyvaujant gausiam būriui mokslininkų, politikų, valdžios ir miškų urėdijų atstovų, diskusija, anot Seimo Aplinkos apsaugos komi­teto pirmininko Jono Šimėno, buvo dalykiška ir naudinga. „Nekalbėjome apie miškų sektoriaus priskyrimą Žemės ūkio ministerijai, nes daugumai diskusijos dalyvių buvo aišku, kad toks žingsnis iš esmės, nieko nepakeistų, o tik sukeltų bereikalingą sumaištį. Lietuvos žemės ūkio univer­siteto mokslininkai pristatė galimus valstybinio miškų sektoriaus reformos variantus, tačiau kai kurie iš jų, pavyz­džiui vienos miškų įmonės kūrimas, dvelkia gigantomanija ir medienos rinkos monopolizavimu. Diskusijos metu, o po to lankantis valstybiniuo­se ir privačiuose miškuose, susidariau įspūdį, kad situacija Lietuvos miš­kuose yra pakankamai gera", - sakė komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas. Pašnekovo nuomone, negali būti net kalbos apie valstybinių miškų privati­zavimą, valstybinio miškų sektoriaus išardymą ir pan. Savaime suprantama, kad keičiantis gyvenimui, turi keistis ir valstybinis miškų ūkis, tačiau visi pertvarkymai turi būti gerai apgalvoti ir pasverti.
   Niekas iš diskusijos dalyvių neneigė, jog valstybė turi skatinti privačių miš­kų ūkio vystymąsi bei remti privačių miškų savininkus. Tačiau svarbiausias klausimas - kam ir kaip ta parama turi būti teikiama? „Visiškai akivaizdu, kad kurti dar vieną struktūrą privačių miškų priežiūrai būtų brangu ir be­prasmiška, nes beveik viską, ko pagei­dauja LMSA atstovai, privačių miškų savininkams gali atlikti miškų urė­dijos ir girininkijos. Šiuos klausimus reikia nagrinėti, priimti atitinkamus įstatymų pakeitimus. Tačiau lieka dar vienas neaiškus klausimas, ar daugu­ma miško savininkų nori to paties, kaip ir LMSA?", - sakė Jonas Šimėnas.

Bendradarbiavimas - geriausia ir pigiausia išeitis
   Telšių miškų urėdijos urėdo Bro­nislovo Banio nuomone, priešprieša tarp miškininkų ir privačių miškų savininkų yra kurstoma dirbtinai, nes realiame gyvenime tos priešpriešos nėra. Privačius miškus atstovaujančių organizacijų iniciatyva valstybinių ir privačių miškų sektoriai teisiškai yra tiek atriboti, kad girininkijų darbuo­tojai neprivalo stebėti privačių miškų. Dėl to didelė dalis privačių miškų liko visai be priežiūros, dabar tos pačios organizacijos prašo valstybės paramos ir siūlo kurti privačių miškų priežiūros padalinius.
   „Naujų struktūrų kūrimas būtų be­reikalingas valstybės lėšų švaistymas, - sako Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys. - Kol miškai buvo neprivatizuoti, girininkijų darbuotojai prižiūrėjo visus, girininkijos teritori­joje buvusius miškus. Dalis tų miškų po nepriklausomybėm atkūrimo buvo privatizuota, tačiau iš girininkijų te­ritorijų niekur nedingo, todėl tų miš­kų priežiūrą girininkijos gali vykdyti ir šiandien.. Taip buvo ir smetoninėj Lietuvoj".
   Urėdo nuomone, valstybinio ir pri­vačių miškų sektorių geranoriškas bendradarbiavimas būtų geriausia ir pigiausia išeitis iš susidariusios situa­cijos. Miškų urėdijos turi reikalingų specialistų, patirtį, infrastruktūrą, todėl būtų neatsakinga viso to neiš­naudoti. Juolab, kad ir dabar miškų urėdijos vykdo sanitarinę bei prieš­gaisrinę. apsaugą visų nuosavybės for­mų miškuose, konsultuoja privačių miškų savininkus, teikia jiems įvairias paslaugas. „Belieka tik plėsti bendradabiavimą, įteisinant tarpusavio san­tykius įstatymais, - sakė miškų urėdas B. Banys. - Dabartinė pasaulinė krizė akivaizdžiai parodė, kad turime veikti labai atsakingai,, taupyti valstybės lė­šas, prisitaikyti prie esamų sąlygų ir surasti geriausius sprendimus. Manau, kad Lietuvos miškininkai yra pasiruo­šę spręsti privačių miškų problemas, o valstybė įvertins jų indėlį, nustatydama miškų urėdijoms mokesčius ar kitaip kompensuodama už paramą privačių miškų sektoriui".