Naujienos

* A.Brukas: Gamtosauga ant sunaikintų sodybų (1 dalis)

I dalis 

Pamėgau ir savotiškai prisirišau prie Lietuvos miškų kaimelių bei pamiškių vienkiemių gyventojų dar septintame praeito amžiaus dešimtmetyje, dirbdamas miškotvarkos matininku ir taksatoriumi. Vėliau tie ryšiai susilpnėjo, bet niekada nebuvo nutrūkę, o XXI a. pradžia suteikė galimybes vėl giliau, kaip ir septintame dešimtmetyje, pasižvalgyti po gražiausių Lietuvos vietų miškus, įsigilinti į jau negausių jų gyventojų problemas. (Parašytas Dzūkijos nacionalinio parko miškotvarkos projektas, parengta ir išleista neplona knyga „Ignalinos girių paunksmėje", parengtas Raigardo kraštovaizdžio draustinio tvarkymo planas, dalyvauta rengiant Druskininkų savivaldybės bendrąjį planą ir dar keletas darbų).

Kaimų gyventojų mažėjimą ir miestų gyventojų gausėjimą mūsų šalyje XX a. lėmė objektyvūs visuomenės raidos faktoriai: pramonės ir apskritai ekonomikos vystymasis, represijos ir rezistencinė kova, žemės reformos bei jų pobūdis, totali žemių melioracija, gyventojų migracija bei emigracija ir kai kurios kitos priežastys. Tad didysis sodybų tuštėjimo metas buvo neišvengiamas bei tiek neigiamas, tiek teigiamas reiškinys. Tačiau viduje esančio nostalgijos kirmino giriniams dzūkams,  Kazlų Rūdos miškų sūduviams ar rytinių Lietuvos girių aukštaičiams neišpjausi ir neišmesi kaip kokio apendicito. Juolab, kad šalia objektyvių ir, kaip sakoma, force majore faktorių, buvo ir yra daug subjektyvių priežasčių ir dabar tebeskatinančių tą tuštėjimą.

Pagal statistinius duomenis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo pradžioje mūsų kaimuose bei vienkiemiuose buvo beveik 400 tūkst. ūkininkų sodybų (apskaitant visus - nuo turtingųjų iki mažažemių), kurių daugumai likimas lėmė sunaikinimą. Pirmiausiai (dėl represijų) šioje mėsmalėje nukentėjo atokesnės, girių prieglobstyje dunksančios žmonių buveinės. Paskui atėjo melioracijos vajus, kurios metu nuo žemės paviršiaus buvo šluojamos derlingesniuose žemdirbystės plotuose esančios sodybos. Kažkiek jų išliko. Ačiu Dievui, bet jas dabar skaičiuojame ne šimtais tūkstančių, o tik dešimtimis.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo apie 1,1 mln. ha miškų. Dabar jų yra apie 2, 1 mln. ha, t. y. padaugėjo maždaug 1 mln. hektarų (Primenu, kad bendras Lietuvos plotas - 6,6 mln. ha). Maždaug pusė to kiekio buvo pasodinta žmogaus rankomis, kita pusė užaugo savaime. Nenagrinėsime dabar sekamų pasakų apie iškirstus ir į užsienį išparduotus Lietuvos miškus, nes kalbame tik apie  realius dalykus. Mus domina, kiek tose žemėse, kur dabar auga nauji miškai, tada galėjo būti kaimų, vienkiemių ir apskritai - sodybų. Kiekvienoje konkrečioje teritorijoje tai galima visai patikimai paskaičiuoti pagal įvairius senus planus, kai kur netgi gerai matyti senoje miškotvarkos medžiagoje. Paprastai 1000 ha miškų, jeigu tai ne senos valstybinės girios, galima suskaičiuoti nuo kelių iki keliasdešimt buvusių sodybviečių. Natūroje kai kur jas mena koks pamatų akmuo, vos pastebimos keliukų ir griovelių žymės, viena kita sena obelis, vaiskrūmis ar sulaukėjusios alyvos, o daug kur - ir jokios žymės nelikę. Galime skaičiuoti ir kitaip. Vidutiniškai vienas Lietuvos valstiečio ūkis 1941 m. turėjo apie 11 ha žemės. Tad milijone hektarų žemių, kurios apaugo ar buvo apsodintos mišku, galėjo būti apie 90,9 tūkst. sodybų. Mes nesiruošiame agituoti, kad būtų atkurti šiame milijone hektarų žemės ūkio paskirties plotai ir kad būtų atstatyti 90,9 tūkstančiai buvusių sodybų. Absoliuti dauguma žmonių dabar patys renkasi kitokį gyvenimo būdą ir kitokius tikslus. Be to mūsų kraštui padidinti miškingumą reikėjo ir gamtosauginiais ir ekonominiais tikslais. Tačiau mes nesuprantame nei moralės, nei sąžinės, nei intelekto tų žmonių, kurie neleidžia atsiėmusiam mišku apaugusią ar apsodintą šventą protėvių žemelę buvusiam tremtiniui, pusiau prievarta „numelioruotam" ūkininkui, grytelninkui ar jų palikuonims čia pasistatyti vasarnamį, trobą gyvenimui ar šiaip kokiai nors nepramoninei veiklai, tam panaudojant kokius 0,3 ha nuosavo miško.

Perspektyvos, kad miškinguose rajonuose bus išsaugota nedidelė etnokultūrinės gyvensenos dalis ar bent jos atskiri elementai, padidėjo pradėjus steigti saugomas teritorijas (ST). Bent man tuomet taip atrodė. 1974 m. įkūrus Aukštaitijoje pirmąjį Lietuvos nacionalinį parką  (NP), melioracija buvo jame apribota, o gyvenimas lyg ir atsigavo: atkampiausias sodybas pasiekė elektra, suskystintos dujos, per parką nusidriekė asfaltuotas kelias, pagausėjo pas vietinius gyventojus atvykstančių poilsiautojų iš Leningrado ir kitų Rusijos vietų, Palūšėje pradėjo veikti galinga tiems laikams turistinė bazė, o parko planavimo schemoje daugiau kaip pusė miškų buvo priskirta įvairioms rekreacinėms zonoms. Tačiau tokia plėtra tikriausiai išgąsdino kai kuriuos gamtosaugininkus. Jau sekančioje NP planavimo schemoje rekreacinių zonų plotai buvo radikaliausiai sumažinti, pradėtos skleisti kalbos apie daromą žalą aplinkai, miškų rekreacinę digresiją ir pan.

 Baigiantis sovietmečiui,  imtasi visokiausių agitacinių priemonių už masišką saugomų teritorijų kiekio bei plotų didinimą, o nepriklausomybės pradžioje vietiniai žmonės buvo užlieti saulėtų pažadų jūra, kad ST bus  puoselėjama ne tik gamta, bet ir sudarytos geriausios sąlygos čia gyvenantiems žmonėms. Jiems aiškino, kad, jeigu bus įvedami kokie nors ūkinės veiklos apribojimai, tai už juos valdžia dosniai kompensuos. Bus palankios galimybės alternatyviai veiklai: ekologinei žemdirbystei bei miškininkystei, poilsiavimui bei turizmui. Gražiausios vietos nebus skirtos, kaip prie sovietų, partinei nomenklatūrai, kolūkių pirmininkams ar aplinką teršiančioms fermoms, čia klestės rekreacija ir kitokia ekologiška veikla. Miestiečiai irgi negyvens pilkose daugiabučių dėžutėse, kursis užmiestyje, nes važinėjimas automobiliais į darbą 20 - 60 km atstumais nesudarys jokių problemų. Gyvenimas savose sodybose leis žmogui jaustis patogiai, o ryšys su gamta užtikrins dvasinį tobulumą. Toliau nuo miestų esančios sodybos bus pritaikytos vasarojimui. Nacionalinis kaimo statinių stilius bus uoliai saugomas, o jų vidus šiuolaikiškai įrengiamas. Vietiniams kaimo gyventojams atsiras darbo vietų paslaugų sferose, o jų buities sąlygos taps neprastesnės kaip miestiečių. Gražūs tai buvo pažadai. Už juos saugomų teritorijų kūrėjams visuomenė plojo kaip dievams. Atsirado entuziastų, kurie siūlė ST skelbti visus administracinius rajonus. Nuo tokio žingsnio dar užteko proto susilaikyti, bet, pavyzdžiui, Dzūkijos parkas padidintas keliskart, negu buvo numatyta sovietmečio planuose. Prisipažinsiu, kad ir aš prie to rankas prikišau. Mat pirmą kartą gyvenime, po geležinės uždangos atsiradus galimybei pabuvoti Skandinavijos šalyse mačiau savo akimis kaip visos tos idėjos yra ne fikcija, o praktiškai įgyvendintas dalykas. Deja, neįvertinau tautinės biurokratijos ypatumų. Beliko laukti šviesaus rytojaus...

Ir iš tiesų jis išaušo, bet visai ne tiems, kurie jo tikėjosi. ST pagal tą šviesų scenarijų įsikūrė vienas kitas prakutęs verslininkas, „gabiausi" mafijozėliai, muitininkai, inspektoriai, matininkai, politikieriai  ir tie saugomų teritorijų, anot biblijos, „rašto žinovai", kuriems suteikta teisė uždrausti arba leisti, t. y. tie, kurie gali duoti ir imti. Gi vietiniams gyventojams, kad belaukiant pažadėto rojaus „neištiesti kojų", priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ir drąsos, teko imtis kokio nors skudurinio verslo, samagono ar pilstuko gamybos, kontrabandos, rinktis emigranto dalią, gyventi kaip akmens amžiuje iš uogų ir grybų rankiojimo ar egzistuoti iš vaikučių dauginimo ir kitokių varganų pašalpų. Nors irgi ne pyragai, bet  kiek geresnėje padėtyje buvo tų vietų, kuriose galima užsiimti žemės ūkiu, gyventojai. Bet tik iki tol, kol nereikėjo renovuoti senus pastatus ar pasistatyti ką nors naujo, reikalingo modernesnės gamybos vystymui. Tuomet prasidėdavo arba nepabaigiami maratonai po valdiškus namus, arba problemų sprendimas kyšių dalinimo metodu. Neturintys atliekamų pinigų ir nesuprantantys, kodėl jiems nuo vaikystės bendravusiems ne tik su žeme, bet ir su plaktuku bei kitais meistravimo įrankiais, reikia gauti leidimą šuns būdos statybai iš garbingos ponios, kuri ir plaktuką ir būdą matė tik iš tolo, buvo greitai išauklėti solidžiomis sankcijomis. Vargu ar perdedu,  drįsdamas tvirtinti, kad savųjų vedlių kvailumo, entuziazmo ir revoliucingo marazmo kokteilis saugomose teritorijose ne tik neleido atgimti buvusioms Lietuvos kaimo sodyboms, bet ir sėkmingai baigia pribaigti tai, kas dar buvo išlikę nuo sovietinių represijų ir beveik visuotinos melioracijos. Juolab, kad vos ne kiekvienas ir legaliai ST atsiradęs statinys, visuomenei bandomas pateikti kaip aplinką darkantis dalykas.

Straipsnio tęsinys ...>>>>