Naujienos

* ŪP: Saugomos teritorijos - apynasris vietos gyventojams

Kodėl kaimo žmogus nesidžiaugia gyvendamas regioniniame parke ar draustinyje? Kodėl jis pavargo nuo įstatymų, draudimų ir reikalavimų lavinos?Saugomų teritorijų tarnyba, pašaukta vykdyti vieną gražiausių ir humaniškiausių misijų – sergėti gamtą, aplinką, kraštovaizdį ir tą terpę puoselėjantį žmogų – šiandien atsidūrė interesų sankirtoje. Atsisakydama apginti vietos gyventoją – kaimo žmogų ir teisėtus jo lūkesčius, skandina jį draudimų, ribojimų, griežtų reikalavimų liūne. Ar nenutiks taip, kad uoliai saugodami aplinką, gamtą ir kraštovaizdį liksime be žmogaus? Nors kaimo gyventojas niekada gamtos nedarkė ir nedarkys.Tad kodėl prieš jį pakeltas karo kirvis?,- problemą kelia "Ūkininko patarėjo" žurnalistė Aldona Svirbutavičiūtė 2009-01-28 straipsnyje "Saugomos teritorijos - apynasris vietos gyventojams  " ir teiraujasi Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės , kodėl gyventojų ir aplinkosaugos interesų sankirtoje visada pralaimi žmonės.
*********************************
Kviečiame susipažinti su straipsniu išsamiau:

Atėmė net negrąžinus

Praėjusios kadencijos Seimas paskutinėmis savo darbo dienomis mėgino pataisyti Saugomų teritorijų įstatymą. Bet tai buvo mažumos noras, įsiklausius į žmonių skundus ir pagrįstus reikalavimus, atkurti teisingumą. Deja, buldozerinei daugumai jau rūpėjo būsimi rinkimai. Tomis spalio dienomis, kai vyko diskusijos dėl Saugomų teritorijų įstatymo pataisų, dauguma Seimo narių sulaukė Gedimino Šireikos laiškelio iš Utenos rajono Tauragnų seniūnijos.

„Mano tėvo Mykolo Šireikos žemė, kurią paveldėjau, yra valstybės išperkama žemė, 1,8 ha plotas buvo panaudotas miestelio plėtrai. Man buvo pasiūlyti žemės sklypai, esantys Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Gyvenu Tauragnuose, toje pačioje kadastrinėje vietovėje. Kuo esu blogesnis nei tie 18 žmonių, su kuriais buvome įrašyti vienoje 9 pretendentų eilėje atsiimti žemę? Jiems spėjo atmatuoti žemę iki Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir jie suspėjo savo nuosavybę įteisinti. Aš nespėjau. Vadinasi, mane galima diskriminuoti. Paskelbkite prieš svarstymą Žemės ūkio ministerijos informaciją, kiek pretendentų priėmus pataisą atgaus žemę. Spaudoje skaičiau, kad tik Utenos apskrityje yra 851 žmogus, kuriam Saugomų teritorijų įstatymas ir Konstitucinio Teismo paaiškinimas yra negailestingi, nes dar kartą atima nesugrąžintą žemę. Savo ir dar 3140 piliečių vardu prašau teisingumo“, – praėjusių metų spalį prašė G. Šireika.

Ar sulaukė?

„Mes iš tiesų esame įkaitai savo tėvų žemėje. Negi taip sunku palengvinti mūsų padėtį? Esame paskutinieji mohikanai, niekaip negalintys atsiimti to, kas mums priklauso“, – papasakojo Gedimino gyvenimo draugė Judita.

Ji įsitikinusi, kad kažkam rūpi pristabdyti žemės grąžinimus ten, kur gražus kraštovaizdis bei Tauragno ežero pakrantė. „Mano tėvelio žemes greitai atgavome, nes niekam ji nebuvo įdomi. O čia, Tauragnuose, vyksta tikras detektyvas. Nusivyliau valdžia. Mano tėvelis tikrai ne dėl tokios Lietuvos kalėjo Vorkutos lageriuose, o brolis paguldė galvą 1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės poste“, – gėla persmelktu balsu išsakė mintį Judita Musteikytė.

Aplinkosaugos interesų sankirta

Tai tik viena iš daugelio kaimo žmonių istorijų, atsidūrusių įstatymo žabangose. Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės teiravausi, kodėl gyventojų ir aplinkosaugos interesų sankirtoje visada pralaimi žmonės.

„Kartais problemos sunkiai sprendžiamos vien todėl, kad atsiranda gudresnių, gebančių pasinaudoti viena ar kita situacija. Vis dar dažnai vietos gyventojais paprasčiausiai manipuliuojama. Niekuomet negalėčiau pasakyti, kad „aplinkosaugos interesų sankirtoje pralaimi žmonės“. Pati aplinkosauga yra žmonių labui. Gaila, kad dažnai mąstome siaurai, žiūrėdami iš pozicijos, ką šiandien galiu gauti, užmiršdami savo egzistencijos pagrindą.

Žmogus yra tos pačios gamtos dalis ir, kaip sąmoninga būtybė, privalantis rūpintis tais, kurie egzistuoja greta. Vis dar dažnai elgiamės taip, lyg šioje Žemėje gyventume amžinai. Pagrindiniai visatos dėsniai byloja, kad pirmiausia turime duoti žmonijai, visuomenei, o tik po to galvoti apie save. Dažnai svarbiausius dalykus suvokiame tuomet, kai būna per vėlu“, – teigė VSTT direktorė R. Baškytė.

Nesiryžtu spręsti, ar ji atsakė į Juditą ir Gediminą jaudinantį konkretų klausimą. Paklausta, ar nepribrendo reikalas atsižvelgiant į žmonių prašymus pataisyti Saugomų teritorijų įstatymą, VSTT direktorė pasirėmė Konstitucinio Teismo nuostata. „Dėl Saugomų teritorijų įstatymo savo poziciją yra išdėstęs Konstitucinis Teismas, 2006 m. kovą aiškiai priminęs Konstitucijos nuostatas, valstybės pareigą rūpintis vertybių ir gamtos išteklių apsaugos būtinybe. Buvo konstatuota, kad šis įstatymas nepažeidžia ir neriboja žmonių teisių, o nustato veiklos taisykles“, – atsakė R. Baškytė.

Įstatymas - žmogui ar atvirkščiai?

Iš tiesų, paradoksas. Dažniausiai įstatymas sukurpiamas taip, kad žmonėms sunku suvokti jo raidę, juo labiau – prasmę. Jie parašomi, sumontuojami, sulipdomi ne tam, kad tarnautų žmogui, o atvirkščiai, kad žmogus taptų nuolankus jų vergas.

Krekenavos suvažiavimo metu susirinkę tiek vietos, tiek atvykę iš Aukštaitijos regiono gyventojai kėlė problemą, pareikšdami, kad jie nebenori gyventi parkuose, draustiniuose ir rezervatuose. Dar daugiau – jie nebenori būti jų gyvenimą varžančio įstatymo vergai ir įkaitai. Ar išgirdo jų balsus ten dalyvavę Seimo nariai Aurelija Stancikienė, Edmundas Pupinis ir pati R.Baškytė?

Krekenavos suvažiavime dalyvavo ir žodį tarė kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio ekspertizės specialistas, profesorius Jurgis Bučas. Jo nuomone, Lietuvos saugomų teritorijų sistema sukurta plačiai ūkinei veiklai naudojamo kraštovaizdžio vietovėse. Todėl pirmiausia ir turi būti siekiama išsaugoti vietos gyventojus, paskatinant juos saugoti, tvarkyti, puoselėti tą kraštovaizdį, remiantis ilgamete tradicija. Tik tada būtų mažiau konfliktinių situacijų. Jas, profesoriaus įsitikinimu, provokuoja Saugomų teritorijų įstatymo pasenusios normos.

Nuskriausti ir pasmerkti

Daiva Naruševičienė gyvena Švenčionių rajono Kaltanėnų seniūnijos Berniūnų kaime. 1988 m. pagal paskyrimą ji atvažiavo dirbti į Kaltanėnų girininkiją. Bene visa girininkijos teritorija priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Daiva čia apsigyveno, ištekėjo, augino vaikus ir pradėjo kurti savo namus. 1995 m. nusipirko sodybą, įsigijo asmeninio ūkio 2 ha žemės. Šią žemę dirba iki šiol, gyvena ūkiškai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, moteris galėjo atsikelti savo žemes iš tėviškės Utenos rajone.

Sutvarkė dokumentus ir perkėlė 2 ha senelių žemės. Sklypas buvo pamatuotas, įkalti riboženkliai, padaryti brėžiniai, atiduota tvirtinti. It perkūnas iš giedro dangaus procedūra buvo sustabdyta Konstitucinio Teismo sprendimu. Po išaiškinimo šeima atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Žemė toje vietovėje nebus grąžinta, mat ji priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui.

„Savo tėviškėje žemės susigrąžinti irgi negaliu, nes ten ji jau išdalyta. Jaučiu man padarytą didelę skriaudą. Nebegaliu pakeisti savo gyvenamosios vietos. Negaliu savo vaikams sukurti tėviškės. Žemės, kaip siūlo už keliasdešimties kilometrų, man nereikia. Iš tiesų, gyvenu Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet nesiruošiu skriausti gamtos ir aplinkos. Atvirkščiai, pati noriu prisidėti prie aplinkos puoselėjimo, gražinti ją. Dabar tokia teisė iš manęs atimta“, – savo negandas papasakojo Daiva.

Ne paslaptis, kokia bedarbystė kaimuose. Daivos šeima verčiasi iš savo ūkio, patys apsirūpina visais reikiamais produktais. Ji stebisi, kodėl valdžiai nerūpi tokios šeimos, kurios nieko neprašo, tik leisti, netrukdyti ramiai dirbti ir gyventi, nesmaugiant sugalvotais draudimais. Kuo ir kam nusikalto šeima, jeigu likimas lėmė gyventi saugomoje teritorijoje?

Atsakomybė - ant kitų pečių

Kas privalo imtis atsakomybės už visas skriaudas, padarytas kaimo žmonėms, manipuliuojant įstatymais, dažniau taikant jų raidę, o ne dvasią? Vien Aukštaitijos regione pasmerktųjų laukti nežinia kada malonėsiančio Seimo atsigręžti į žmogų ir jį jaudinančias problemas skaičiuojame nebe šimtais, o tūkstančiais.

VSTT direktorė R. Baškytė patikino nesuprantanti, apie kokius tūkstančius gyventojų klausiu, ar galima jiems padėti pataisant įstatymo normas?

„Saugomose teritorijose yra ne keli tūkstančiai, o, ko gero, keli šimtai tūkstančių savininkų. Jei teiraujatės apie tuos, kuriems nesugrąžinta žemė, tai šis klausimas – Nacionalinės žemės tarnybos specialistams. Nei mūsų tarnyba, nei parkų direkcijos žemės grąžinimo procese nedalyvauja. Niekas mūsų nuomonės neklausė ir dėl labai peikiamo Konstitucinio Teismo sprendimo, susijusio su žemės perkėlimu, priėmimo. Anksčiau bent galėdavome išsakyti poziciją, nes tikrai matome daug nelogiškumų ir netgi neteisingo teisės aktų taikymo. Keistai atrodo, kai visi kaltinimai žeriami mums. Ne viskas yra mūsų kompetencijoje“, – komentavo R. Baškytė.

Iš tikrųjų žmones ne visada žeidžia griežti aplinkosaugos reikalavimai. Juos pykdo tai, kad vieniems taikomi įstatymo reikalavimai, o kiti juos gali sėkmingai apeiti.

VSTT direktorės nuostata šiuo klausimu nedviprasmiška. Pasak jos, visiems piliečiams įstatymai turi būti taikomi vienodai. Jei negalima, tai negalima ir Prezidentui, ir ūkininkui, ir valstybės tarnautojui. „Turiu pripažinti, kad Lietuvoje vis dar gajūs įpročiai, atkeliavę iš sovietmečio. Ne vienas įsivaizduoja, kad jei turi pažįstamą, užimantį aukštesnį postą, tai gali susitvarkyti visus reikalus. Ne taip seniai viešai buvo kritikuojama telefoninė teisė. Man pačiai skambindavo Seimo nariai, prašydami palankiai išnagrinėti vieną ar kitą prašymą. Jausdavau neslepiamą nepasitenkinimą, kai atsakydavau kaip ir kiekvienam piliečiui“, – aiškino R. Baškytė.