Naujienos

*BMM: A.Brukas apie medžioklės raidą Lietuvoje

Patyrusio medžiotojo Algirdo Bruko  straipsnį apie medžioklės raidą Lietuvoje spausdina  žurnalas "Baltijos miškai ir mediena" 2009 m. sausio mėn. numeryje.
Kviečiame susipažinti:

Straipsnyje trumpai apžvelgiama kai kurių aktualesnių ir įdomesnių medžioklės klausimų reguliavimo raidą Lietuvoje nuo XVI a. iki mūsų dienų. Konkretūs pagrindiniai dokumentai, kuriais remtasi atliekant analizę, yra:
• I Lietuvos Statutas, iš dalies II ir III, t. y. 1529, 1566 ir 1588 m. teisės aktai;
• carinių laikų teisės aktai, galioję Lietuvos teritorijoje po 1840 m., pagrindinis dokumentas – 1892 m. Medžioklės įstatymas ir jo papildymai iki 1903 metų. Teisės aktų sąvado XII tomas, I dalis, Žemės ūkio statuto 71, 321–485 straipsniai (1903 m.);
• nepriklausomos tarpukario Lietuvos 1935 m., iš dalies – 1925 m. Medžioklės įstatymai;
• sovietmečio laikų medžioklę reguliavę teisės aktai, pagrindinis dokumentas – 1970 m. LTSR Ministrų Tarybos patvirtintos Medžioklės taisyklės, pakeistos ir papildytos 1972 ir 1973 m.;
• 2002 m. nepriklausomos Lietuvos Medžioklės įstatymas.

Medžioti – prigimtinė teisė 

Nuo seniausių laikų teisė medžioti, t. y. sugauti ar nukauti bet kokį laukinį gyvūną ir jį panaudoti vienokioms ar kitokioms žmogaus reikmėms, buvo suprantama kaip prigimtinė žmogaus teisė, kurią riboti galėjo tik fizinės žmogaus galios neturėjimas ar praradimas. Toks paprotinis požiūris ėmė keistis tik atsirandant teisei į žemės, o ypač – į miško nuosavybę. Etnografinės Lietuvos teritorijoje šis laikotarpis beveik sutapo su valstybės formavimosi pradžia. Tad dar gerokai prieš I Lietuvos Statuto (I LS) pasirodymą (1529 m.), pavyzdžiui, Kazimiero teisyne (1468 m.) ir dar ankstesnėse valdovų suteiktose privilegijose, medžioklės teisė siejama su feodalų teise į žemės nuosavybę, o I LS šios dvi teisės jau neatsiejamos. Už medžioklę svetimose žemėse numatytos labai griežtos bausmės. Tiesa, truputį vėliau Valakų reformos nuostatuose (1557 m.) nurodoma, kad valstiečiai savuose valakuose turi teisę medžioti smulkius žvėrelius ir plėšrūnus: vilkus, lapes, lūšis, ernius, kiškius ir kitus smulkesnius žvėrelius bei paukštelius. Knišino karališkųjų girininkų nuostatuose (1567 m.) nurodoma, kad karališkiesiems miškų ir medžioklės pareigūnams (pavyzdžiui žvėrių, karališkųjų dvarų valdytojams, medžioklės tvarkytojams, šauliams) valdovas gali savo raštu leisti sumedžioti keletą stambių. 

Ką medžioti – sprendė feodalas 

Be to, tiek valdovas, tiek ponai turėjo specialias valstiečių tarnybas, skirtas kailiniams žvėreliams gaudyti (pavyzdžiui, bebrininkus), ar vadinamuosius šaulius, kurių pareiga buvo per metus pateikti dvarui tam tikrą kiekį žvėrienos. Tai, galima sakyti, buvo samdomi medžioklės profesionalai. Tačiau kas, ką ir kada feodalo žemėje galėjo medžioti, sprendė jis pats. Tik XIX a. antroje pusėje teisę medžioti buvo galima įgyti valstybės nustatyta tvarka ir šis principas buvo gilinamas bei tobulinamas iki mūsų dienų. Pagal 1763 m. priimtą ir vėliau daug kartų pildytą carinį Medžioklės įstatymą, Lietuvos teritorijoje įsigaliojusį su kitais cariniais įstatymais, nuo 1840 m. medžiotoju galėjo tapti kiekvienas 18 metų sulaukęs pilietis, turintis nuosavos 150 margų (84 ha) Užnemunėje arba 150 dešimtinių (164 ha) Vilniaus ar Kauno gubernijose medžioklei tinkamos žemės arba ją išsinuomojęs iš kitų savininkų. Tada pagal raštišką arba žodinį prašymą iš valsčiaus ar apskrities policijos buvo galima nusipirkti Vidaus reikalų ministerijos nustatytos formos medžioklės leidimą. Už leidimą reikėjo mokėti tris tuomečius rublius (visiems, išskyrus privačių miškų apsaugos pareigūnus ir medžioklių patarnautojus: jėgerius, šunininkus ir kt.). Leidimas galiojo vienus metus. Jį galėjo gauti ir 17 metų sulaukę asmenys, bet tuomet prašymus turėjo teikti tėvai. Leidimų negalėjo gauti policijos priežiūroje esantys asmenys, taip pat teistieji už miško vagystes ir medžioklės taisyklių pažeidimus, kol neįvykdyti teismo sprendimai. Valstybiniuose miškuose nuo 1870 m. pradėta leisti medžioti turintiems teisę laikyti šaunamąjį ginklą pagal metinius ar vienkartinius bilietus. Už medžiotojo bilietą girininkijoje su paukštiniu šunimi reikėjo mokėti 3 rublius, su skaliku – 6 rublius, už vienkartinį bilietą – 25 kapeikas. Bilietus platino girininkai (pagal dabartinę sampratą – urėdai). Pirmais metais visoje Vilniaus gubernijoje bilietus įsigijo tik 10 medžiotojų. Nuo 1874 m. pradėta pardavinėti medžiotojo bilietus visuose gubernijos valstybiniuose miškuose (kaina sezonui su šunimi – 12 rublių). XX a. pradžioje, pradėjus kurtis medžiotojų draugijoms, pradėjo daugėti ir valstybinių nuomojamų miškų. 

Medžioti –  tik valdantieji 100 ha

  Tarpukario Lietuvoje šie reikalavimai smarkiai pakeisti nebuvo. Tik leidimui gauti privaloma turėti nuosavos ar išsinuomotos žemės (tiek individualiai, tiek priklausant medžiotojų organizacijai) – visai Lietuvai buvo nustatyta 100 ha vienam medžiotojui. Be to, be metinių, įvesti ir mėnesiniai medžioklės leidimai, dažniausiai naudoti pavasarinėms paukščių medžioklėms. Už metinį leidimą valstybei reikėjo sumokėti 40 litų žyminį mokestį, už mėnesinį – 10 litų. Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos nariams mokestis už leidimą buvo perpus mažesnis – 20 litų. Taigi Lietuvoje maždaug nuo XIX a. vidurio iki sovietinio pokario, t. y. apie šimtmetį, galiojo komerciniais principais įgyjama teisė medžioti, susieta su medžioklės plotų savininko teise savo žemėje medžioti pačiam ar šią teisę perleisti kitam, su kai kuriais kitais valstybės nustatomais apribojimais. Iš jų labiausiai skatinantys neteisėtą medžioklę buvo po 1863 m. sukilimo iki pirmojo XX a. dešimtmečio gyvavę šaunamųjų ginklų įsigijimo suvaržymai. Tad, pagal amžininkų liudijimus, iš kurių dalykiškumu išsiskiria tuomečių miškininkų publikuota medžiaga, neteisėta medžioklė cariniais laikais buvo įprastas ir labai paplitęs reiškinys. Stambieji žvėrys buvo beveik išnaikinti, o kita medžiojamoji gyvūnija labai apnaikinta. Sunkiai sekėsi mažinti neteisėtos medžioklės mastus ir atkūrus nepriklausomybę. Netgi prieš bolševikų okupaciją tuomečiuose rašiniuose randame tvirtinimų, kad neteisėtų (neregistruotų, neturinčių lei-dimų) medžiotojų yra dvigubai daugiau nei registruotų medžiotojų („Medžiotojas“, 1938, Nr. 30, p. 3). Tai trukdė atkurti laukinės gyvūnijos išteklius. 

Sovietmetis pakeitė principus

 Sovietmečiu dauguma buvusių šimtamečių principų pakeisti naujais. 1970 m. Medžioklės nuostatai numatė, kad teisė medžioti gali būti suteikiama ne jaunesniam kaip 18 metų piliečiui, turinčiam reikiamą teorinį ir praktinį pasirengimą, išlaikiusiam tech. Minimumo egzaminą ir įstojusiam į medžiotojų draugiją. Teisė medžioti nesuteikiama už gerokai ilgesnį įvairių pažeidimų sąrašą, taip pat asmenims, nedirbantiems visuomenei naudingo darbo ir negavusiems medžioklės plotų naudotojų sutikimo. Teisė medžioti gali būti kasmet pratęsiama sumokant medžiotojų draugijos nario mokestį. Nemokant draugijos nario mokesčio, ji prarandama. Teigiamu dalyku galima laikyti norinčiųjų tapti medžiotojais mokymus ir egzaminų laikymą, o visa kita buvo skirta medžiotojų skaičiui mažinti. Ypač keistai civilizuoto pasaulio kontekste atrodė privalomas stojimas į medžiotojų draugiją ir narystės draugijoje sutapatinimas su teise medžioti. Tačiau šios priemonės padėjo iš esmės sumažinti neteisėtų medžiotojų skaičių. 

Dar vengiama komercijos 

Nepriklausomos Lietuvos 2002 m. Medžioklės įstatymas atsisakė sovietmečio reikalavimų, susijusių su žmogaus teisių ribojimu. Tačiau komercinių principų, kurie dar ligi šiol nereti rinkos ekonomikos šalyse, nesugrąžino. Pagrindinė sąlyga, norint tapti medžiotoju – baigti specialius kursus ir išlaikyti egzaminus. Dėl kai kurių teisės pažeidimų ir asmenų sveikatos būklės padaugėjo priežasčių, dėl kurių teisė medžioti nebūdavo suteikiama. Tačiau teisės medžioti įsigijimo nesiejimas su privalomu medžioklės ploto turėjimu sudarė prielaidas ne tik žmogaus teisėms realizuoti, bet ir iki minimumo sumažino neteisėtų medžiotojų skaičių. Nors komercinių principų įstatymas nedeklaruoja, jais naudojasi ne valstybė, o privatus sektorius, uždirbantis iš medžiotojų mokymo kursų rengimo, ir esami medžiotojų klubai, naujus medžiotojus paprastai priimantys tik už didelius pinigus. Tad apibendrinant esamą teisės medžioti gavimo tvarką galima pasakyti, kad ji gana nebloga, bet turi ir trūkumų, kurių bene ryškiausias – diskriminacinė jaunųjų medžiotojų padėtis.