Naujienos

* K.Starkevičius: kaime gyventi turi būti miela

Naujasis žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius svajoja, kaip kada nors Lietuvos kaimas bus ta vieta, į kurią su mielu noru gyventi kelsis ne tik miestiečiai. Anot jo, čia gyventi sugrįšiantys ir į užsienį laimės ieškoti išvykę tautiečiai. „Į kaimą reikia žiūrėti kaip į visumą, ne tik kaip į ūkininkavimo vietą, bet ir vietą, kur gyventi visiems mums turi būti miela“, – teigė ministras LRT žurnalistei A.Lukaitei duotame interviu. Pateikiame keletą interviu ištraukų.

Visą interviu rasite nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje adresu: http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5059884

>>>>>>>>>

1991 m. Atkuriamasis Seimas priėmė „Žemės reformos įstatymą“, kuris su įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ turėjo garantuoti žemės grąžinimą tiems, kuriems priklauso, bet Žemės reforma dar nebaigta. Kokios priežastys trukdo užbaigti žemės grąžinimo procesą?

Aš pasakysiu netgi dar griežčiau. Pati reforma gal dar net ir neprasidėjo. Kodėl? Atkurtas nuosavybės teisinis pagrindas, bet ir tai dar ne visiems piliečiams.

Didžiausios problemos šiandien yra Vilniuje ir Kaune. Turime paruošti atskirą priemonių planą, kuriame aiškiai numatytume būdus, kokiu būdu atsiskaitysime su žemių savininkais Kaune ir Vilniuje.

Kituose miestuose taip pat yra problemų, bet jos yra daugiau lokalinio pobūdžio. Turime nesutarimų dėl terminų, pavyzdžiui, miško parkas ar parkas, nuosavybės atstatymo. Vieniems ji atstatyta, kitiems – neatstatyta.

Konstitucijoje įvardintas lygiateisiškumo principas yra pažeistas – tai yra ta problema, kurią turėsime spręsti artimiausiu metu.

Dabar vyksta konsolidacija. Anksčiau konsolidacija gal ir buvo teigiamas reiškinys, tačiau šiandien tie mūsų konsolidacininkai nuėjo lengviausiu keliu. Paima vieną didelį žemės plotą ir vėliau prie jo jungia mažesnius.

Kokias priemones numato minėtas priemonių planas, kaip tikimasi, padėsiantis žemės grąžinimo procesą užbaigti iki galo?

Viena iš jų – glaudus bendradarbiavimas su Prezidentūra. Taip pat galvojame žengti į dar vieną etapą. Šiuo metu yra nemažai nedirbamos žemės. Svarstome, galbūt sukurti žemės fondą, kuris vykdytų apskaitą, kur ir kiek savo valstybėje mes šiandien dar turime laisvos žemės, kodėl ji nedirbama.

Yra dar kita problema. Bankai dabar turi nemažai žemės, kurią žmonės užstatė nuosmukio metu. Dabar jie irgi nežino, ką daryti. Tai šis fondas galėtų rasti ir panaudoti tokią žemę, įvesti ją į mūsų rinką.

Dar yra kalbama apie žemę, kuri supirkta spekuliaciniais tikslais. Mūsų priemonių plane yra aiški pozicija, kaip šią situaciją sutvarkyti per mokesčių sistemą. Tų, kurie dirba šią žemę, dabar yra pusantro procento. Tiems, kurie šios žemės nedirba ir gadina tiek melioracijos įrenginius, tiek visą Lietuvos visą įvaizdį, mokesčiuose turėtų būti numatytas kur kas didesnis procentas. Gal dešimt, gal penkiolika proc. už tą pačią žemę.

Tai tokios naujovės laukia. Apie jas yra tekę diskutuoti su ūkininkais, jie šių permainų laukia. Tačiau tie, kurie spekuliaciniais tikslais nusipirkę žemę, tikrai bus nepatenkinti.

......

Kokiais būdais ketinate kelti smulkių ir vidutinių ūkininkų gerovę mūsų šalyje?

Stambiesiems lengviau išsilaikyti rinkoje, nes jie jau yra gavę didesnę paramą, todėl didžiausią dėmesį skirsime šeimos ūkių sustiprinimui. Norėčiau akcentuoti, kad ne tik stambus ūkis yra konkurencingas. Vidutinis ūkis taip pat gali būti konkurencingas.

Ta lėšų sklaida, kuri buvo, mūsų netenkina. Paramą gavo tik apie trys tūkstančius subjektų. Jei skaičiuotume šeimomis, tai būtų virš tūkstančio. Pas mus registruota 90 tūkst. ūkininkų ūkių. Kai paramos sklaidos rezultatas bus 20 - 30 tūkst., tada sustiprės ir vidurinis sluoksnis.

Jūsų nuomone, kokios didžiausios klaidos, trukdžiusios sėkmingam žemės ūkio vystymuisi, buvo padarytos Ūkio ministerijai vadovaujant Kazimierai Danutei Prunskienei?

Aš pasakysiu, ką darysime kitaip. Kaip jau minėjau, stambūs ūkiai jau yra sustiprėję, konkurencingi, todėl svarbu sustiprinti vidutinį, šeimos ūkį.

Šiandien kaime gyvena 34 proc. gyventojų , dirba 12 proc. Mūsų tikslas padaryti, kad kaime būtų gera gyventi, kad žmonės sugrįžtų į jį gyventi, kad atsirastų projektai, kurie trauktų žmones į kaimą netgi tuos, kurie išvykę.

Esu kritiškas kaimo turizmo atžvilgiu. Mūsų kaimo turizmo koncepcija lėmė, kad buvo remiamas ne ūkininko turizmas, bet toks daugiau miestietiškas turizmas. Pristatyta daug pirčių, daug banketinių salių, tačiau į vadinamąją kaimo turizmo sodybą atvykęs žmogus nepamato to, ką turėtų pamatyti.

Nepamato karvės, tik kaimo turizmo šeimininkas kaimyno karvės pienu jį pavaišina, bet atvykęs į kaimo sodybą juk turi pajausti kaimo kvapą.

Dabartiniu metu trūksta to kaimo kvapo, nesakau, kad visose sodybos, bet... Į kaimą reikia žiūrėti kaip į visumą, ne tik kaip į ūkininkavimo vietą, bet ir vietą, kur gyventi visiems mums turi būti miela.