Giedriaus Kadziausko, LLRI vyresniojo eksperto Ką galvotumėte, jeigu galiotų taisyklė, jog važiuojant iš Vilniaus į Kauną reikėtų užsukti į Kėdainius užsiregistruoti. O Pravieniškėse sustoti ir telefonu pranešti, jog artėjate prie tikslo. Jums paaiškintų, jog pirmoji priemonė reikalinga regioninės politikos tikslams, o antroji šiaip – statistikai, kad būtų žinoma, koks žmonių judėjimas tarp dviejų didžiausių miestų.
Valstybinio reguliavimo draudimais ir įpareigojimais siekiami tikslai pateikiami sofistikuotai ir neapibrėžtai, todėl jų neįmanoma pamatuoti ir dėl paties tikslo neapibrėžtumo ir dėl sunkumo išmatuoti pokytį. Draudimų ir įpareigojimų sistema yra sudėtinga, todėl kvestionuoti atskirą iš konteksto ištrauktą nuostatą paprastam žmogui nepriimta – karaliaus nuogumą skelbti gali tik vaikai ir juokdariai. Pavyzdžiui, ko vertas ir ar reikalingas draudimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose iki 3 metų nerodyti ir nenaudoti kompiuterių ar televizorių. Nuomonės pasidalintų į dvi stovyklas, bet bendras įpareigojimas išlieka.
Valstybinis reguliavimas labai gausus. Dekalogas sudėtas iš 10 taisyklių, Hamurabio kodeksas buvo iškaltas vos ant vieno akmens apie 1700 m prieš Kristų, tai ES teisė užima apie 80 000 puslapių, o Lietuvos Seimas priima per 3000 įstatymų ir jų pakeitimų per metus. Kuo daugiau priimamų taisyklių, tuo mažiau laisvės pasirinkti maršrutus turime mes.
Į Seimą pretenduojančių partijų programos kupinos noro reguliuoti. Tačiau viešumoje pagrindinė kalba sukosi apie mokesčius ir biudžeto pinigų dalybas. Skaičių kalba paprastesnė ir santykiai tarp skaičių aiškesni, nei santykiai tarp tikslų, priemonė ir sąnaudų.
Reguliavimas panašus į privalomą maršrutą, kitokį negu pats žmogus būtų pasirinkęs. Važiuojant iš Vilniaus į Kauną, Kėdainių aplankymas prideda 100 kilometrų, pusantros valandos ir 10 litrų degalų. Tokios yra tiesioginės išlaidos. Netiesiogiai prie reguliavimo atnešamų sąnaudų prisideda nenudirbti darbai bei negautas malonumas, tuomet kai privalomus darbus reikia įgyvendinti. Pildydami statistines ataskaitas, pranešinėdami Sodrai ar darbo inspekcijai, eidami į privalomus apmokymus Lietuvos darbuotojai praranda laiką. Ir vienintelis to pateisinimas būtų, kad visa visuomenė gauna kažką daugiau.
Tam, kad reguliavimas būtų kuriamas bent šiek tiek įvertinus galimas pasekmes taikomi įvairūs metodai, kaip parodyti, pagrįsti ir maksimizuoti bendrą naudą. Tačiau Lietuvoje net ir įdiegus privalomą teisės aktų poveikio vertinimą, iš ministerijų pareigūnų ir Seimo narių ateina formalūs vertinimai „neigiamos įtakos neturės“. Ir čia ne pareigūnų, o jų vadovų problema – „jaučiama“ jog toks reguliavimas reikalingas, todėl pagrindimas popieriuje yra tik formalumas.
Elgesio reguliavimas yra visiškai natūrali ir būtina bendruomenės bendragyvenimo sąlyga. Moralės, etikos ir teisės normos reguliuoja įvairiausius asmens ir grupės gyvenimo aspektus. Katalikybė skatina apsiriboti ir sekmadienį nedirbti, tradicija - prisiimti tėvų ar artimųjų išlaikymo senatvės ar nelaimės atveju naštą. Kiekviena iš taisyklių turi numanomą ar aiškiai išreikštą tikslą, kuriam ji sukurta, o bendras taisyklės pripažintumas ir laikymasis leidžia, teigti, kad tokia priemonė yra priimtina ir proporcinga siekiamam tikslui. Taisyklių laikymosi sąnaudos prisiimamos savanoriškai ir nuolat konkuruoja su rizika ir pagunda taisyklės nesilaikyti. Tokia yra savanoriškai pasirinktų taisyklių dilema.
Valdžios sukurtos taisyklės turi prievartos aparatą joms užtikrinti. Todėl ir pagrįstumu, logiškumu ir proporcingumu rūpinamasi tik iš primesto „gero reglamentavimo“ pareigos, o ne dėl to, kad būtų patogu jų laikytis, ar efektyviai pasiekiami tikslai.
Dažnai reguliavimo naštą kritikai ir analitikai bando iliustruoti pateikdami absurdiškus ir marginalius reguliavimo pavyzdžius. Cituojama ES direktyva dėl agurkų kreivumo nustatanti, kokio ilgio ir kreivumo agurkai turėtų patekti į bendrąją ES rinką.
Arba kaimo turizmo verslu užsiimančių sodybų namų spalvų ar išsidėstymo kieme reglamentavimas. Tačiau orientacija tik į plika akimi pastebimus tikslų ir priemonių neatitikimus ir reguliavimo absurdiškumą numuša taikiklį nuo esminės problemos – ne tik absurdiški, bet ir konvenciniai, iš pirmo žvilgsnio reikalingi įpareigojimai arba draudimai trukdo ir riboja, didina sąnaudas ir palieka mažiau laiko „naudingiems darbams“.
