Naujienos

Sunkiose politinėse kovose priiminėjant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą, teko daryti kai kurių išlygų. Taip pat dėl žemės: kadangi ne visur ją galima tiesiogiai grąžinti savininkui arba paveldėtojams, numatyta kompensacijų pinigais arba natūra galimybė. Tačiau grąžinimas vyko lėtai, su trukdžiais, jį lydėjo kolūkių, kurie nebeturėjo sovietinių valstybės subsidijų, byrėjimas ir išgrobstymai. Atkuriamajame Seime formavosi permainoms nepalanki kairioji dauguma, jau 1991 m. balsavimu neleidusi užkirsti kelio grobstymams. Paankstintus rinkimus laimėjo senieji kairieji, kurie tuoj pradėjo stabdyti restituciją - žemės grąžinimą teisėtiems savininkams - daugybe dirbtinių sąlygų. Ar turi diplomą, ar gyveni toje pačioje vietoje ir t.t. Naudota net argumentas, neva 1940 m. okupantų sudaryto „liaudies Seimo“ paskelbta žemės nacionalizacija (kiekvieno Lietuvos ūkininko žemę paskelbė SSRS žeme) tebegalioja! Taip atsakinėjo net ministerijų valdininkai. Nuo tokių užmačių išgelbėjo vien Konstitucinis Teismas, nenuėjęs visos Nepriklausomybės išdavimo keliu. Bet naujose LDDP „agrarininkų“ sukurptose žemės reformos „gairėse“ ir Seimo aktuose teisėti savininkai pavirto tik „pretendentais“ į savo turtą, kurį naguose laikė naujoji senoji valdžia. Galiu atiduoti, o galiu neatiduoti, ir pašvilpk man, Sibiruose labai praturtėjęs tremtiny (ir taip aiškindavo), nedirbęs čia kolūkinės žemės!..

Ši klasinė neapykanta reiškėsi kaip papildomas impulsas negrąžinti, bet paaiškėjo, kad ir partiečių nomenklatūra susijusi su kaimu, turi ten materialinių interesų. Todėl įstatymų visiškai neatšaukė, tik savanaudiškai iškreipė jų vykdymą. Iš tikrųjų, kam viršininkui ar kylančiam turtuoliui žemė kur nors užkampy, buvusioj tėviškėj? Taip gimė idėja pasidaryti įstatymo pataisą ir imti žemę kitur, atseit, „persikeliant“ ją.

Štai 1993 m. liepos 15 d. LDDP kontroliuojamo Seimo priimtas ankstesniojo restitucijos įstatymo pataisų įstatymas, kurį pasirašė prezidentas A. Brazauskas, dėl žemės, „kurios asmenys nepageidauja susigrąžinti turėtoje vietoje“, tad „vietoj jos suteikiamas lygiavertis žemės sklypas iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės“. Paskui jau buvo technikos dalykas, imami pajūriai paežeriai, ir taip toliau.

Dalyką lėmė tuokart karštai diskutuotas 4 straipsnis: valdžios siūlomas tekstas buvo priimtas 38 balsais prieš 12, trims susilaikius. Iš Seimo debatų pacituosiu dvi pozicijas – kairiosios daugumos ir dešiniosios opozicijos, kurios vadovu tada buvau.

„A. Nesteckis. Aš manau, kad šitas 4 straipsnis tikrai buvo principinis mūsų straipsnis. Įvyko apsisprendimas. Kaip gerbiamasis M. Pronckus sakė, kad tikrai po kurio laiko galėsim pamatyti, ką tai duos. Jeigu manome, kad dabar mūsų priimto įstatymo pataisos išgelbės mūsų Lietuvą, prašom balsuoti.“

„A. Baležentis. Gerbiamieji Seimo nariai, šitas įstatymas, kuris yra dabar priimamas, tai yra žemės nacionalizacijos tęsinys ir praktiškas įteisinimas. Aš noriu priminti, kad nuosavybė tai toks dalykas, kuris įgyjamas ne parlamente, ne Seime, bet perkant, dovanojant, paveldint žemę. /.../ Kadangi yra daug straipsnių, kurie prieštarauja mūsų Konstitucijai, aš atsiriboju nuo šio įstatymo ir visą atsakomybę už pasekmes prisiima autoriai...“

Po 15 metų gerai matom, kaip LDDP įsiūbuotas žemės perkėlinėjimas išgelbėjo Lietuvą.

LDDP įvedė ir spalvotas „zonas“, kuriose žemės esą negalima grąžinti saugant ją ateities interesams, tuo pačiu skatinant kuo daugiau kompensacijų natūra kitose vietose. Prioritetas buvo maišatis.

Praėjo penkiolika metų, artėja itin svarbūs rinkimai, ir štai skaitome: „Nekilnojamojo turto kilnojimą išmąstė konservatoriai“! Tai šis „konservatorių inicijuotas įstatymas“ per 15 metų „valstybei ir jos žmonėms“ kainavęs penkis milijardus litų – tokia mat žala – ir bus amžiais primenamas prakeiktiems konservatoriams kaip vienas jų gėdingiausių darbų. Paskvilis su ašaromis „Kilnojamas nekilnojamas turtas“ paskelbtas „Veido“ žurnale kaip vedamasis (2008-09-01, Nr. 35), o toliau ten ir didelė dviejų žurnalisčių studija su nusikaltėlių portretais (ne LDDP) bei išties įdomiais faktais kaip senoji ir naujoji nomenklatūra pelnėsi iš pirminio „agrarininkų“ išradimo. Atkuriamojo Seimo 1991 m. priimtame įstatyme buvo numatyta viena lengvata tiems, kurie atgaudami žemę gali jos prašyti, jeigu yra laisvos, savo gyvenamoje vietoje. LDDP pataisa panaikino šią sąlygą dėl vietos, leido pasitvarkyti bet kur.

Apie grobstomų kolūkių sunykimą galima pasiskaityti knygelėse „Kolūkius sugriovė naujos kainos“, V., 1996 ir „Iš kolūkio – į ūkį“, V., 1997. Apie prasidėjusį ankstyvą žemių kilnojimą, pavyzdžiui, iš Kaišiadorių į Švenčionių ežerynus – žr. V. Vasiliausko kn. „Amžinasis nomenklatūros pavasaris“, V., 1992.

Dar vertėtų suvokti, kad per tuos 15 metų, kai buvo kaitaliojami ir jaukiami žemės įstatymai, nelemtieji „konservatoriai“ kartu su krikščionimis demokratais ir liberalų teisingumo ministru galėjo ką nors veikti iš viso tik ketverius metus. Kiti turėjo 11 metų taisyti savo pačių ar kieno nors klaidas. Galiojančiame Žemės įstatyme ligi šiol įrašyta, kad „Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso“ įvairi, bet ir „kita ... privačion nuosavybėn neįgyta žemė“. Suprask, negrąžinta, nes iš ko gi būtų „neįgyta“? O dalis jos dar ir „laisva valstybinė žemė“, tarsi kita valstybės nuosavybė būtų nelaisva.

Dvi žurnalistės tame pačiame žurnale rašo apie Vilių Penčių iš Karklės, kuris į savo tėvų ir senelių žemę, negrąžintą jam, gali žvelgti tik pro aukštą tvorą. Už tvoros ganosi elniai. Matyt, kurio nors konservatoriaus, o aš manau, kad to konservatoriaus inicialai - A. B. Straipsnyje minima ir pavardžių, kas kaip susiveikė žemės pajūryje ar nacionaliniuose parkuose, bet konservatorių tarp jų neatpažinau. Amžinatilsį Stasys Mikelis trumpai pabuvo TS-LK, bet ilgiau – kitose partijose. Užtat įdomu, ką paliudijo žurnalistėms buvusi Seimo kontrolierė (rekomenduota Č. Juršėno) R. Šalaševičiūtė: išaiškinę šimtus asmenų, kurie nurodytais būdais susiveikę daugiau kaip po penkis sklypus; perdavusi sąrašus premjerui A. Brazauskui. Tuo ir baigėsi. Matyt, saviškiai. Nūnai prieš tris savaites, gal vėl rinkimams artėjant, ji tą visą darbo grupės surinktą faktinę medžiagą ... sudegino.

Tikrai ne konservatorė. Atsiprašau žurnalo, padirbėjusio rinkimams. Žurnalistai, profesionaliai siekiantys tiesos, galėjo bent įstatymus atsiversti. Dar viena 1993 m. arba LDDP žemės grąžinimo įstatymo pataisa kalba apie „buvusius turto savininkus“ (o kas būtų esamas savininkas?), kurie galį „nuosavybės teisės atstatymą“ (kodėl ne teisę?) perleisti giminaičiams.

Atskira epopėja, tai savininkui dar negrąžintos jo žemės apvertimas „valstybine“ ir pardavinėjimas interesantams - - naujiems savininkams, kartais ir politiniams valdžiukės klientams bei rėmėjams. Tikrasis savininkas po dešimtmečius trukusių kančių išgirsta: „matai, tavo žemė jau parduota, ją papigintai pirko sąžiningas įgijėjas, tad neatsiteisi, bet gali prašyti valstybės kompensacijos. Gausi po 60 Lt ar kiek už arą.“

Žemės turėtų būti dvi nuosavybės kategorijos: privati ir valstybinė. Tačiau einant įstatymų tekstų neskaidrumais ir įstaigų praktikoje atsirado trečioji kategorija. Tai privati, sovietų atimta, o nepriklausomos Lietuvos negrąžinta žemė, lyg nesutvarkius popierių ji vis dar „valstybės“, matyt, SSRS. Ir valstybė, laikinai nepriklausoma Lietuvos Respublika, pardavinėja ją kaip savo.

Kitaip šios velniavos nė neišsiaiškinsi. Daug kas mėgino jai priešintis, net su korupcija kariaujanti STT, bet Žemės ūkio ministerija laimi administracinius teismus ir toliau varo savo politiką. Paskutinis barjeras šiam svetimo turto išpardavinėjimui buvo nukeltas 2006 m. vasarą, paskutinę Seimo darbo dieną vos keliolikai tautos atstovų tedirbant mygtukais ir, žinoma, ypatingos skubos tvarka. Kas nori, gali palyginti ano žemės perkėlimo įstatymo paskutinę prieš atostogas 1993 m. liepos 15 dienos datą. Rankų miklumas, jokių suktybių. 38 balsai, ir žemė važiuoja.

"Veidas", 2008 09 21