Naujienos

*VL: be kirtimų miške neapsieisi

2006 metais, minint Miškininko dieną, Kernavės girininkijoje atidarytas 2600 metro ilgio turistinis poilsinis takas „Ateik, žmogau, tyla priglausiu“.

Dar visai neseniai kovoję su stambiaisiais Lietuvos medienos perdirbėjais dėl medienos kainų ir, panašu, šią kovą pralaimėję, dabar Lietuvos miškininkai susidūrė su dar viena problema – judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės nariai Aplinkos ministerijai įteikė peticiją, kurią pasirašė daugiau nei 8000 žmonių, siekiančių, kad miškai Lietuvoje būtų nekertami ne tik paukščių perėjimo metu, bet ir visą vasarą,- aktualią temą 2008-10-11 nagrinėja "Valstiečių laikraštis" žurnalistės Astos Kuznecovaitės straipsnyje "Į siekius pusmečiui uždrausti kirtimus, miškininkai atsako savais argumentais".
******************************************

Be kirtimų miške neapsieisi

„Jei taip įvyktų, kam būtų geriau? Kam būtų naudinga? Niekam. Ar mes esame tokie turtingi, kad galime sau leisti supūdyti tai, ką mums duoda gamta? Kada medžiui geriau – kai jis gyvena ar kai pūva?“ – tokiu visuomenininkų pasiryžimu neatsistebi Ukmergės miškų urėdas Kazys Grybauskas.

Pasak Siesikų girininkijos girininko Jono Dutkaus, draudimai kirsti pusę metų, turėtų sunkių ekonominių padarinių.

Pasak jo, Lietuvos krašto gamta yra unikali tuo, kad ji greitai atsigauna, mūsų miškų atsikūrimo galia labai stipri, medžių įvairovė didelė, daug nedirbamų plotų mišku apauga patys. Be to, ir miškininkai per daug nekerta – per metus viename hektare priauga apie 6 kub. metrus medienos, tačiau kertama jos daug mažiau. „Paliekame ir gamtai, miško nenaikiname. Tačiau nereikia pamiršti, kad medis – mūsų didžiulis turtas. Jei laikysime medžius, pasiekusius gamtinę brandą, jie jokios naudos žmogui neduos, tik užims vietą miške. Kodėl, kai žmogus numiršta, skubame jį palaidoti? Palikime gatvėje, tegul voliojasi. O su medžiu galime daryti viską, ką norime? Ar jis negyvena?“ – svarstė urėdas.
K.Grybausko teigimu, užaugusį mišką reikia nukirsti lygiai taip pat, kaip pasodintus ir užaugusius burokus. Kaip kirsti – plynai ar paliekant kažkiek medžių, jau kitas klausimas. Urėdo nuomone, kelių medžių palikimas biržėje biologinės įvairovės nepagausins. Reikia atsižvelgti į miško struktūrą, konkrečios vietovės ypatybes. „Kaip aš sakau, devynis brolius nužudė, o dešimtą paliko kentėti. Kyla natūralus klausimas, o kodėl jis turi kentėti? Kai pažiūri, nieko iš jo nėra, visas ūgliais apaugęs, per audras nuvirsta“, – kalbėjo K.Grybauskas.

Pusmetį liktų be darbo

Pasak urėdo, jei visuomenininkai kalbėtų, kad nereikia kirsti miškų du mėnesius, kai paukščiai peri, kai miškas sodinamas, taip pat niekas neprieštarautų, nes du mėnesiai pertraukos įtakos nei miškui, nei miškininkams neturėtų. „Žmonės, dirbantys miškuose, yra užimti kitais darbais, ir pasaulio pabaigos nebūtų. Vieną mėnesį jie atostogautų, kitą – mišką sodintų. Bet kai kalbama apie pusę metų, trūksta žodžių“, – teigia K.Grybauskas.

Poilsiautojų patogumui Ukmergės urėdijos miškuose įrengtos jaukios stvyklavietės.

Šiuos pusę metų darbo neturėtų ne tik miškininkai, bet ir rangovai, medienos perdirbėjai. „Ką rangovams veikti pusę metų, kaip pasirašyti sutartis, kaip išdėlioti darbus? O ką daryti su sanitariniais kirtimais, ką daryti, jei miškas išdžiūvo? Dabar galiojančios taisyklės reikalauja, kad būtų įsikišta su kirviu. Kam mums pūdyti medieną? Nudžiūvus eglei, turėsime pusę metų laukti, kol ją galėsime iš miško ištempti“, – piktinasi urėdas.
K.Grybauskas sako nesuprantąs, kas mūsų visuomenėje dabar turi privalumų – paukštis ar žmogus. To paties jis klausė ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus. Šio atsakymas buvo paprastas – Dievas sukūrė žmogų, ir jis privalo išmokti tvarkytis. „Mes neturime blaškytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Esame protingos būtybės ir turime mokėti susitarti. Dabar Lietuvoje paukščiai tampa svarbesni už bet ką kita, bet ar mes pamąstome, kad paukščiai daug laisvesni už mus, jie skrenda kur nori, lizdus suka kur nori. Juk ir šiuo metu retųjų paukščių lizdai valstybiniuose miškuose yra saugomi, aplink juos išskirtos apsaugos zonos“, – sakė urėdas.
Jo nuomone, žmogaus veikla nekenkia paukščiams, atvirkščiai – jiems padeda. Štai, pavyzdžiui, gervės mėgsta plynumas ir vandenį. Kuo daugiau bus plynųjų kirtimų, tuo daugiau bus gervių. Paklausite kodėl? „Jei yra nukirsta biržė, medžiai negarina vandens, jo padaugėja. Tokiose vietose gervės gali patogiai nusileisti ir saugiai išperėti vaikus“, – paaiškino urėdas. Paukščių padaugėja ir dėl medžiotojų pastangų. Šiems šeriant gyvūnus, tais pačiais pašarais pasivaišina ir paukščiai.

Perlenkta lazda

Panašios nuomonės apie draudimus kirsti miškus nuo balandžio iki spalio mėnesio yra ir Siesikų girininkijos girininkas Jonas Dutkus, girininkaujantis jau beveik 50 metų. „Smetonos laikais vasaromis buvo praktiškai nekertami miškai, tačiau dabar mums dar nuo sovietinių laikų yra privalomi tam tikri miško ruošos rodikliai, kuriuos turime vykdyti, vartotojai irgi to paties reikalauja, todėl nekirsti miško tokį ilgą laiką tiesiog negalime“, – kalbėjo girininkas.

Jei norime turėti gražius miškus, juos reikia kirsti ir prižiūrėti.

Jo teigimu, nevykdant kirtimų tik balandžio – gegužės mėnesiais, nuostolių neturėtų nei miškininkai, nei pramoninkai, o paukščiams ir visai kitai faunai tai būtų tik į naudą. „Pagrindinis paukščių perėjimas ir lizdaviečių paieška vyksta tik balandžio–gegužės mėnesiais. Vėliau, kai jaunikliai išsiperi, vados išeina. Biržės neužima daug ploto, jei nukerti porą ar keletą hektarų, paukščiams tai nekenkia“, – įsitikinęs J.Dutkus.
Siesikų girininkijos plotas – beveik 4 tūkst. ha, 3014 ha iš jų užima valstybiniai miškai. Kasmet čia kertama apie 17 tūkst. kub. metrų medienos, tačiau atkuriama apie 30 ha miško. „Visi mūsų miškai – ketvirtos grupės, ūkiniai, todėl mums ši funkcija – kirsti, vežti ir parduoti – labai svarbi. Nekirsti, ypač rugsėjį, nėra tikslo, nes jau beveik visi paukščiai būna išskridę. Gamtos mylėtojai perlenkė lazdą. Patriotiniai dalykai yra gerai, bet reikia galvoti, ką darai“, – sakė girininkas.
Jo nuomone, uždraudus pusę metų kirsti, reikėtų uždrausti ir pusę metų eiti į miškus. Be to, J.Dutkaus teigimu, toks draudimas būtų blogas ir ekonomine prasme – rinkoje susidarys medienos stygius, o visiems pradėjus vienu metu kirsti – perteklius. „Perdirbėjai irgi negali pusę metų sėdėti be medienos, o ką tuo metu veiks rangovai? Daugybė žmonių liks be darbo“, – svarstė girininkas.
J.Dutkus mano, kad šios idėjos tikslas vienas – sužlugdyti urėdijas ir privatizuoti visus miškus.

Ar kaina priimtina?

„Pati idėja išsaugoti kažkokius gamtos kampelius skamba gerai. Bet kokia būtų to kaina? Ar ji būtų priimtina mūsų visuomenei? Jei taip, pirmyn, valio!“ – paklaustas apie judėjimo „Už gamtą“ planus, atsakė Užulėnio girininkijos girininkas Giedrius Ražanas.
Šios girininkijos teritorijoje net 90 proc. augaviečių yra perteklinio drėgnumo. Tai ekologiškai vertingi miškai, kuriuose aptinkama retųjų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių lizdaviečių ir perimviečių, retųjų augalų. Todėl ir ūkininkavimo sąlygos joje labai specifinės, miškai čia nekertami ne tik balandį – gegužę, bet dažniausiai ir visą birželį. Tačiau idėją nevykdyti kirtimų šešis mėnesius G.Ražanas vadina nevykusia. „Idėja graži, bet labai brangi. Gamtai galbūt tai būtų naudinga, bet tai kainuotų visuomenei. Ir nepaprastai brangiai kainuotų, nes reikėtų išlaikyti tuos žmones, kurie šešis mėnesius nedirbtų“, – kalbėjo girininkas.
Pasak G.Ražano, pakeitus kirtimų taisykles taip, kaip pageidauja visuomenininkai, be darbo liktų miškininkai, įmonės, perdirbančios medieną, negalėtų organizuotis darbo ir pagaminti konkurencingo produkto. „Idėja graži, bet ji labai brangi ir praktiškai neįgyvendinama, pagaliau, visuose miškuose tai daryti nėra prasmės. Kokie galimi nuostoliai, įmanoma suskaičiuoti, bet ar kas nors turi galimybę juos kompensuoti? Miškui būtų geriausia, jei mes iš viso jame nieko nedarytume. Jam tai nekenktų, bet viskam yra keliami kažkokie tikslai. Būtų labai gerai, jei mes nestatytume kelių, o skraidytume oru. Pažiūrėkite, kokį mes plotą užasfaltuojame. Bet žmogus be to gyventi negali, taip pat yra ir su mišku. Mūsų tikslas yra užauginti mišką, pagaminti medieną, uždirbti pinigus ir vėl atkurti mišką“, – sakė G.Ražanas.
Girininko nuomone, suinteresuoti tokiu projektu gali būti tik medienos importuotojai, kuriems nebus uždrausta medieną įvežti pavasarį ir vasarą ir pasipelnyti parduodant ją pramonininkams.

Reikia reformų

Ukmergės miškų urėdo K.Grybausko nuomone, reformų reikia tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose. „Aš turiu savo nuomonę ir ji galbūt skiriasi nuo kitų“, – sakė urėdas.

Ukmergės miškų urėdas Kazys Grybauskas teigia, jog subrendusį mišką reikia nukirsti, taip pat kaip išrauti pasodintus ir užaugusius burokus.

Anot jo, tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė turi būti vieno lygmens, ir tarp jų turi vykti normali konkurencija. „Mums Viešųjų pirkimų įstatymas galioja, visi kiti – taip pat, mes gaištame aibę laiko, švaistome pinigus pirkdami. Nupirkę pigiausią daiktą, dėl jo prastos kokybės tuojau pat turime pirkti kitą. „Šykštuolis moka du kartus. O miškininkai išsilaiko patys ir dar moka į biudžetą 5 proc. visų pajamų“, – kalbėjo K.Grybauskas.
Urėdo teigimu, mums reikėtų imti pavyzdį iš Suomijos ar Vokietijos, kur miškų sektorius idealiai sutvarkytas. Vakarų Europoje yra daug privačių miškų, bet juos tvarko tam tikros tarnybos. Kartais savininkas net nežino, kurioje tiksliai vietoje jo plotas yra. „Ir Lietuvoje galėtų būti įkurtos privačių miškų tarnybos, kurios ūkininkautų ūkiskaitiniu pagrindu, neimdamos iš valstybės nė cento. Bet mes buvome tiek prigąsdinti anų laikų kooperatyvų, kad ir dabar dar bijome“, – svarstė urėdas.
Miškininkas nepatenkintas ir politikų pageidavimu perimti savo valdžion 50 tūkst. ha brandžių miškų. Miškas – ne laukas, vienur jis brandus, kitur ne, juose yra kirtaviečių, jaunuolynų, pelkių ir t. t., tokiu būdu tektų atiduoti apie 200 tūkst. ha miškų. „Ką tai reikštų? Valstybinis sektorius būtų sužlugdytas ir atiduotas savininkui“, – pats paklausė, pats atsakė. Urėdas stebisi, kodėl iki šiol nebaigiama grąžinti miškų, juk nuosavybės teisių atkūrimui rezervuotų miškų plotas yra panašus. Praradimai dėl to yra milžiniški. K.Grybauskas teigia, kad šiuo metu miškininkai išgyvena sunkų laiką, todėl būtina kažką keisti ir ieškoti naujų sprendimų. Bet tik ne tokių, kurie buvo siūlyti – stambinti urėdijas, medieną pardavinėti „iš vienų rankų“. „Mūsų urėdija kerta 38,4 tūkst. kub. metrų drebulės medienos, kurios didžioji dalis tinka tik malkoms. Tai nemažas skaičius, nes iš viso per metus kertame apie 154 tūkst. kietmetrių. Ir kai dabar mums sako, kad turėsime medieną pardavinėti po 50 litų už kietmetrį, kai jos savikaina yra 52 litai, man jau darosi neramu“, – teigė Ukmergės miškų urėdas.