Naujienos

* Algimantas Šindeikis: Medžioklė – pigi pramoga?

Žurnalas "Veidas"
2008.09.29 - Nr. 39

Nors praėjo daugiau nei treji metai, kai Konstitucinis Teismas pripažino kelis Medžioklės įstatymo straipsnius prieštaraujant Konstitucijai, Seimui niekaip nepavyksta prastumti šio įstatymų pataisų. Niekaip nesutariama, kas pas ką turi eiti: ar medžiotojas pas miško ar žemės savininką ir paprašyti jo leidimo medžioti, ar savininkas, nenorintis, kad jo nuosavybėje būtų medžiojama, turi raštu kreiptis į savivaldybę ir uždrausti ar apriboti medžioklę.

Lietuvos medžiotojo Nr. 1 Algirdo Brazausko "karaliavimo" laikais buvo priimtas toks Medžioklės įstatymas, kuris tiesiog pratęsė sovietmečiu įtvirtintą medžioklės tvarką: medžiotojas medžioja ten, kur ir medžiojo visą sovietmetį, o savininkui žvėrys nepriklauso, todėl jis už medžioklę neturi gauti jokio atlygio. Jis gali uždrausti medžioti savo žemėje, bet tam reikia eiti į savivaldybę ir raštu pareikalauti išbraukti savo nuosavybę iš medžioklės plotų. Medžiotojams nereikia vesti derybų su šimtais tūkstančių savininkų ir sudarinėti sutarčių. Tai būtų labai sudėtinga, nes informaciją apie nuosavybę ir savininkų adresus saugo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

 Kas tikrai pavyko per pastarąją Seimo kadenciją dviem Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkams (ar dar kur Europoje galėtų tokiam Seimo komitetui vadovauti viešai savo nesuskaičiuojamais medžioklės trofėjais besipuikuojantys politikai?) Antanui Bosui ir Broniui Bradauskui, tai tiesiog išsaugoti medžioklės tvarką status qua. Įstatymo pataisos leistų raštu informuoti savininkus apie jų nuosavybės įtraukimą į medžiokėlės plotus ir duotų daugiau laiko pranešti apie nesutikimą leisti medžioti. Tokia tvarka jau neprieštarautų Konstitucijai (apie tai pasakyta KT nutarime).

Seimas du kartus pataisas priėmė, bet prezidentas Valdas Adamkus jas vetavo, griežtai pasisakydamas už rašytinių sutarčių sudarymą su savininkais. Likus iki Seimo rinkimų dviem savaitėms bandoma jas priimti trečią kartą. Medžioklė tik pirmykštėje bendruomenėje buvo būtinybė. Šiandien tai pramoga, laisvalaikio leidimo būdas, galimybė išsaugoti tradicijas ir turtingą medžioklės kultūrinį paveldą (Lietuvoje juo beveik nesirūpinama).

Bet už medžioklės išteklių naudojimą mokama juokingai mažai. Vieno hektaro naudojimo kaina svyruoja nuo vieno iki dviejų litų per metus priklausomai nuo medžioklės plotų turtingumo. Į 900 medžiotojų būrelių susivieniję 30 tūkst. Lietuvos medžiotojų per metus į biudžetą sumoka tik apie 3 mln. litų. T.y. tik apie šimtą litų vienas medžiotojas.

Įklimpus ginče, kas svarbesnis – savininkas ar medžiotojas, pamiršti kiti svarbūs klausimai. Ar tikrai tokie pigūs Lietuvos medžioklės ištekliai? Ar teisinga nieko nemokėti savininkui už medžioklę jo nuosavybėje? Ar medžiotojai neturėtų turėti daugiau įstatymu įtvirtintų pareigų. Kodėl nemokami mokesčiai už organizuojamas komercines medžiokles?