Naujienos

*LŽ: Ežerų savininkai jų "įdarbinti" neskuba

Ar galima Lietuvoje nusipirkti ežerą? Kol kas toks klausimas pralinksmina net nekilnojamojo turto specialistus ir bankininkus. Privačių ežerų savininkai nesugeba, o dažnai net ir nenori "įdarbinti" šio savo nekilnojamojo turto taip, kad jis duotų naudos,- teigia dienraščio "Lietuvos žinios" korespondentė Eglė KAPOČIŪTĖ straipsnyje "Ežerų savininkai jų "įdarbinti" neskuba"

Krintančios nekilnojamojo turto kainos nesusmukdė Lietuvos vandens telkinių rinkos. Jos mūsų šalyje tiesiog nėra. Nors iki šių metų liepos mėnesio Lietuvoje buvo užregistruoti 158 privačių vandens telkinių savininkai. Net 63 Utenos apskrities ežerais rūpinasi privatūs asmenys, tuo metu kitose šalies apskrityse ne valstybei priklausančių ežerų mažiau: Vilniaus - 25; Kauno - 13; Klaipėdos - 12, Panevėžio - 11 ir t.t. Tai rodo Žemės ūkio ministerijos duomenys.

Vykstant žemės reformai, valstybė prarado vienintelės ežerų savininkės statusą, kai paveldėtojams buvo grąžintos nuosavybės teisės į dalį šalies ežerų. Tad šiuo metu vandens telkinius galima skirstyti į tris tipus: valstybinius, kurie yra pagrindiniai ir didžiausi, išnuomotus ir privačius.

Neatrasta rinka, neaiški kaina.

Lietuvoje prekyba ežerais neklesti. Spaudoje ar internete tarp tūkstančių nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų galima rasti vos keletą pavienių pranešimų apie parduodamus ežerus. Už juos prašoma nuo 60 tūkst. iki 4 mln. litų, neatsižvelgiant į tai, ar ežeras švarus, ar parduodamas kartu su žeme ir panašiai.

Ar prašoma kaina realiai atitinka tokio turto vertę, galima tik spėlioti. O potencialus ežero pirkėjas ar pardavėjas turėtų nemažai vargo sumanęs gauti profesionalų šio turto įvertinimą.

UAB korporacijos "Matininkai" turto vertinimo grupės vadovas Alvydas Rukas LŽ prisipažino, kad jau porą metų jam neteko tokio turto vertinti, todėl apie dabartines ežerų kainas duomenų neturįs.

"Mano manymu, prekyba ežerais vyksta itin vangiai, paklausos irgi nėra. Mes ežerus vertiname lygindami. Turime galimybę prieiti prie Registrų centro duomenų bazės, kurioje registruojami visi įvykę sandoriai - kokie vandens telkiniai buvo parduoti ir už kokią kainą. Taikome specialią metodiką. Bet tokių vertinimų atliekama labai mažai", - neslėpė jis.

Paskola už vandens telkinį negarantuota

Jei nesugebama pritaikyti verslui paties ežero teikiamų galimybių ir iš to užsidirbti, galima būtų pasinaudoti juo kaip turtu siekiant gauti paskolą kitokiam verslui. Bet, pasak "Danske" banko atstovo spaudai Rolando Kajoko, per pastaruosius kelerius metus tik keli asmenys, norėdami imti didelę paskolą, kalbėjosi dėl galimybės įkeisti privatų ežerą kaip nekilnojamąjį turtą, tačiau sutartis nebuvo pasirašyta.

"Teoriškai ežerą galima užstatyti, nes jis priskiriamas prie žemės ūkio paskirties turto kategorijos. Norėdami bankui įkeisti privatų ežerą, klientai turėtų atlikti lygiai tokius pat veiksmus kaip ir užstatydami būstą", - aiškino jis.

Kiti bankai šios rūšies turtą kaip užstatą, regis, vertina atsargiau. SEB banko Produktų plėtros departamento direktoriaus Justino Murausko teigimu, privataus ežero, kaip užstato, klausimas galėtų būti svarstomas. "Bankas turėtų išanalizuoti ir įvertinti visas su keitimu susijusias aplinkybes: kokia objekto vertė, ar ežerą norima užstatyti kaip turtą, ar kaip verslo objektą, iš kurio gaunama ekonominė nauda - pavyzdžiui, vandens telkinys naudojamas žuvims veisti ar panašiai veiklai plėtoti", - LŽ dėstė bankininkas. Vis dėlto taip ir liko neaišku, ar pavyktų su šiuo banku susitarti dėl paskolos su užstatu - ežeru, ar ne.

Valstybė nepardavinėja, bet nuomoja

Privačių ežerų savininkų yra tik tiek, kiek žmonių atsikūrė nuosavybės teises į išlikusį tokios rūšies turtą. Taip LŽ aiškino Nacionalinės žemės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Stasys Staliūnas. Pasak jo, privačių ežerų negali padaugėti, nes valstybė jai priklausančių ežerų nepardavinėja - tokį turtą galima įsigyti tik iš privataus savininko.

Tačiau valstybė gali bet kuriam žmogui ežerą išnuomoti. Tik norinčiųjų nuomotis vandens telkinius, pasirodo, nėra daug.

Aplinkos ministerijos duomenis, Lietuvoje iki šių metų kovo verslinei žūklei, kai vandens telkinyje leidžiama žvejoti naudojantis tinklais, iš viso nuomojama iki 100 vandens telkinių, o mėgėjiškai - apie 800. Pradinė nuomos kaina - iki 2 Lt/ha. Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų duomenimis, ežerus išsinuomoti galima labai pigiai - vos už 20 litų per metus.

Ežero nuomininkas turi daug pareigų: jis privalo pakrantėje įrengti poilsiaviečių, pardavinėti mėgėjiškos žūklės korteles, saugoti vandens telkinį nuo brakonierių, prižiūrėti, ar ežere yra užtektinai žuvų ir panašiai. Tai kainuoja didelius pinigus ir atima nemažai laiko, o naudos beveik nėra - turtų iš tokios veiklos tikrai nesusikrausi.

Naudos jokios, pareigų - daugybė

Privačių ežerų savininkų teisės ir pareigos reglamentuojamos Vandens įstatymu ir Civiliniu kodeksu. Valdyti tokį specifinį nekilnojamąjį turtą, pasirodo, nėra paprasta, o išlaidų gali būti daugiau nei naudos.

Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, atgavęs ežerą, jo savininkas į jį neturi šimtaprocentinės teisės.

"Daugelis privačių vandens telkinių savininkų įsitikinę, kad tai yra jų privati valda ir neva jie turi teisę su ežeru elgtis taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tačiau Civiliniame kodekse visiems žmonėms užtikrintas laisvas priėjimas prie vandens telkinių, saugomų gamtos arba kultūros paveldo objektų, o tai reiškia, kad savininkas negali uždrausti savo ežere maudytis ar prie jo poilsiauti kitiems visuomenės nariams," - apie ežerų savininkų pareigas LŽ aiškino departamento direktorius.

Tačiau kasdienybėje dėl privačių ežerų kyla didžiausias nepasitenkinimas. Kai kurie jų šeimininkai apsitvėrę ežerus aukštomis tvoromis, prismaigstę lentelių su grėsmingais užrašais "Privatus turtas - maudytis, žvejoti ir plaukioti valtimis draudžiama", matyt, tik taip supranta savo turto "valdymą". Vietos gyventojai piktinasi, kad visą gyvenimą turėję laisvą priėjimą prie ežero ir galėję maudytis, staiga atsiradus jo savininkui to daryti nebegali.

L.Budrys pasakojo, kad itin dažnai kyla ežerų savininkų ir vietos gyventojų ginčų norint privačiame ežere nutiesti lieptelį, plaukiojimo valtimis ir panašiai.

Anot departamento direktoriaus, žmonės turi teisę daryti lieptus, nes ežerui nepadaro jokios žalos, kaip ir plaukiodami valtimis, tačiau dėl to privalo tartis su vandens telkinio savininku.

"Jei ežero savininkas neleis tiesti lieptelio, gyventojai to daryti negalės, - pripažino jis.- Todėl mes visada skatiname abi puses tartis, juk ežerui nieko blogo neatsitiks nei dėl lieptelio, nei dėl to, kad jame maudysis žmonės. Tačiau yra savininkų, turinčių perdėtą savininkiškumo jausmą. Jie įsivaizduoja, kad turi teisę apskritai neprileisti žmonių prie ežero."

Bauda už ežero pakrantės aptvėrimą siekia nuo 50 iki 1 tūkst. litų. Norėdami išvengti baudų, turto savininkai randa kitų būdų, kaip užtverti privažiavimą prie ežero: primėto akmenų, rąstų, prisodina medžių ar krūmų.

L.Budrys sutinka, kad ežerų ir jų pakrančių savininkai dažnai taip ginasi nuo atvykstančiųjų poilsiauti paliekamos netvarkos. Antraip kiekvieną vakarą jie turi surankioti paliktas šiukšles, nes bus baudžiami už pakrantės nepriežiūrą.

"Tačiau perdėtas savininkiškumas tikrai yra neteisėtas. Su tuo kovojame jau dešimtmetį. Ir ne tik su privačių ežerų savininkais - pasitaiko gyventojų, kurie užtveria priėjimus net prie valstybinių ežerų", - pažymėjo departamento direktorius.

Visuose teisės aktuose draudžiama tverti tvoras prie vandens apsauginės zonos. Kaip žinoma, yra nustatyta, kad turto savininkai privalo leisti žmonėms 5-10 metrų nuo vandens vaikščioti aplink ežerą. Žmonės turi teisę naudotis svetima nuosavybe. Gali ne tik maudytis, bet ir girdyti gyvulius ar žvejoti.

"Ežero savininkas yra neteisus manydamas, kad jei ežeras jo, tai ir žuvys priklauso jam. Pagal įstatymus, visa laukinė gyvūnija priklauso valstybei, kurios pareiga ją saugoti ir racionaliai panaudoti", - sakė specialistas.

Tačiau ežero savininkai turi ne tik daugybę pareigų, bet ir galimybių turėti naudos iš savo turto.

"Ežero savininkas gali organizuoti vadinamąją licencinę žūklę. Jis pagal nustatytas licencinės žūklės žuvinimo normas gali ežerą įžuvinti. Priauginęs žuvų, ežero savininkas įgyja teisę nustatyti licencijos sąlygas ir kainą, kurią taikys išduodamas korteles norintiesiems žvejoti jo ežere", - pasakojo L.Budrys.

Tačiau, pasak Gamtos apsaugos departamento direktoriaus L.Budrio, ežerų savininkai nelinkę užsiimti mėgėjiškos žūklės nuomos verslu. "Toks verslas būtų netgi skatinamas, nes visuomenėje yra nemažai žvejų mėgėjų, kurių tikslas yra ne išsikepti sugautą žuvį, o nusifotografavus paleisti ją atgal į ežerą. Esame gavę daug klausimų net iš užsieniečių, kur būtų galima gražioje, natūralioje aplinkoje pažvejoti. Atvykę į Lietuvą užsieniečiai tokios pramogos pasigenda", - dėstė jis.

L.Budrio nuomone, žvejybos natūralioje aplinkoje paklausa yra, ir ežero savininkai tikrai nepatirtų žalos, o net gautų naudos.

Jo nuomone, savininkai "neįdarbina" ežerų galbūt ir dėl patirties stokos. "Žmonėms trūksta žinių ir apie žvejybos verslo organizavimo galimybes bei sąlygas. Užsiimti valčių, vandens dviračių nuoma taip pat niekas nedraudžia, tačiau privačių ežerų savininkai investuoti į šią veiklą neskuba", - teigė jis.