Naujienos

V.Ribikauskas: miškininkus moko visi, kas tik netingi

Aplinkos ministerija vis dar svarsto siūlymus visus miško kirtimus visuose miškuose pavasario-vasaros laiku, reaguodama į bendraminčių paukščių  mylėtojų G.Varno ir A.Knystauto kategoriškus reikalavimus, spaudoje sukeltą ažiotažą.
Artėjant rinkimams kai kurie politikai linkę priiminėti populistinius sprendimus, kurie nors trumpam sudomintų rinkėjus. O kad toks sprendimas tiesiogiai paliestų apie 70 tūkst. miškų sektoriaus dirbančiųjų ir apie 232 tūkst. privačių miškų savininkų interesus- užmirštama. Juk  ir dabar Lietuvoje yra ribojami miško darbai (kirtimai) saugomose teritorijose nuo kovo 1 d. iki  liepos ar rugpjūčio mėn.(paukščių perėjimo ir žverelių jauniklių vedimo laiku). O tokių plotų priskaičiuojama virš 800 tūkst. ha. Pavasarinio miškasodžio metu kirtimai irgi beveik nevykdomi.
Nesenai tokios iniciatyvos galimas pasekmes portale lietuvosmiskai.lt aptarė LMSA pirmininko pavaduotojas, didelę praktinę patirtį turintis miškininkas, bendrovės „Miško darbai“ vadovas Vidmantas Jusas 

"Valstiečių laikraštis" 2008-08-23 spausdina miškininko Vytauto Ribikausko straipsnį "Miškininkus moko visi, kas tik netingi"
Kviečiame susipažinti.

**********************************************************

Internete platinama visuomeninio judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės peticija „Prieš miškų kirtimą vasarą ir paukščių naikinimą“, renkami gyventojų parašai. Ar tikrai yra pagrindas tokiam visuomenininkų nerimui? Pagrindinis gamtos mylėtojų tikslas – uždrausti miškų kirtimą pavasario-vasaros metu nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d., kad būtų išvengta miškuose perinčių paukščių naikinimo.

Pasirašyčiau tą peticiją ir rankom, ir kojom, jeigu nežinočiau, kad bandelės, dešrelės, įvairiausi mėsos gaminiai ant krūmų ir medžių neauga, o mediniai baldai, apyvokos rakandai, įvairios statybinės medinės konstrukcijos neišdygsta asfaltuotose miesto aikštėse. Neabejoju, kad visi peticijos autoriai ir tūkstančiai ją pasirašiusiųjų pirmenybę teikia daiktams iš medienos ir elgiasi teisingai, nes įvairių plastikų gamyba yra didelis aplinkos teršimo šaltinis.

Lygybės negali būti

Kovotojai už gyvūnų teises skelbia, kad visi gyvi padarai, įskaitant ir žmogų, yra lygūs. Aršiausiai jie puola „begėdiškus, kraujo ištroškusius, žudikus“ medžiotojus, tačiau patys ramia sąžine restoranuose šveičia elnienos ar stirnienos kepsnius, kažkodėl nenorėdami suprasti, kad tas kepsnys ar dešra yra pagaminta iš lygiateisio su žmogumi gražuolio laukinio elnio ar gyvulių augintojų nuglostyto veršelio.
Gamtoje evoliucijos metu nusistovėjo gyvūnų santykiai: žolėdžiai ėda augalus (tarp jų ir retuosius), plėšrūnai ryja žolėdžius ir silpnesnius plėšrūnus. Ir negraužia sąžinė vilko, kad jis surijo grakštuolę stirną ir niekas jam negali priekaištauti, keikti jo, kad jis taip padarė užtat, kad jis yra vilkas ir jam privalu taip elgtis. O kaip į visą šį gamtos procesą įsijungti žmogui su ta gyvūnų teisių gynėjų lygybe?
Išrenk žmogų plikai ir paleisk į gamtą – tada jis bus labiau apgailėtinas, labiau neprisitaikęs išlikti už patį žiopliausią jauniklį žvirblį. Tačiau evoliucijoje žmogus įgijo gerai išvystytą smegeninę ir žmogaus „dantys“ tapo nepalyginamai didesni ir aštresni už vilko ar tigro. Todėl lygybės tarp žmogaus ir gyvūnų nėra ir būti negali. Tai, žinoma, nereškia, kad žmogus visagalis ir gali egzistuoti atitrūkęs nuo gamtos. Tai reškia, kad žmogus, žinodamas, kaip jis gali pakeisti aplinką, padaryti ją visiškai netinkamą visoms gyvybės formoms egzistuoti, ūkininkauti privalo protingai savo egzistavimui eksploatuodamas aplinką. Tačiau ar tas protingas ūkininkavimas gali būti pasiekiamas vien nepamatuotais draudimais, baudomis ir kitokiomis represinėmis priemonėmis?

Uždrausti negalima

Beveik visa žmogaus ūkinė veikla, be kurios jis negali egzistuoti, daro žalą jį supančiai gyvajai gamtai. Žemdirbys, pavasarį įdirbdamas žemę (ypač šlapiose dirvose) įvairiausiais padargais, kad pasėtų grūdus, iš kurių bus kepama duona, traiško jau sudėtus pempių kiaušinius. Šienaujant pievas, sunaikinama griežlių, dirvinių vieversių, pievinių kalviukų, kiauliukių, geltonųjų kielių, kurapkų ir daug kitų pievose perinčių paukštelių dėtys ar jaunikliai, žūsta zuikučiai, stirniukai ir t. t. Gyvūnai žūsta eksploatuojant karjerus, užmušami keliuose, nekalbant apie tai, kad dalį gyvosios gamtos (nors visi lygūs) žmogus yra paskelbęs kenkėjais ir naikina įvairiomis labai nehumaniškomis priemonėmis: graužikai nuodijami, vabzdžiai dar masiškiau žudomi insekticidais, o žmogui netinkami augalai, pavadinti piktžolėmis, – herbicidais. Bet ar visą šitą žmogaus veiklą galima uždrausti? Ar galima žemdirbiui įsakyti, kad vasarinius kviečius jis sėtų po rugpjūčio 1 d., kad pievas šienauti pradėtų antroje vasaros pusėje?
Nėra abejonių, kad dalis gyvūnų žūsta ir pavasario-vasaros laikotarpiu kertant miškus. Tačiau visų pirma, skelbiant peticijas, reikėtų atlikti tiriamuosius darbus, apskaičiuoti, kiek ir kokių gyvūnų vidutiniškai žūsta iškertant 1 ha brandaus miško. Gal pavojaus būgnai tratinami visai be reikalo?

Problema – mentalitetas

Žiniasklaida, gyvūnų teisių puoselėtojai, kaip ir judėjimas „Už gamtą“, „pasigavo“ tik keletą atvejų, kai privačiuose miškuose buvo sunaikinti juodųjų gandrų lizdai ir vienos žvirblinės pelėdos drevė. Žinoma, gaila ir jų. Tai jau eilinis akmuo į miškų savininkų daržą. Tačiau jeigu miško savininkas nepaisė įstatymo, draudžiančio mišką kirsti tam tikru atstumu nuo saugomo paukščio lizdo, tai kas privers jį klausyti kito įstatymo, draudžiančio iš viso mišką kirsti pavasario-vasaros laiku. Juk atsiranda ir tokių miško savininkų, kurie mišką iškerta be jokių leidimų, be jokių derinimų. Tad ar problema ta, kad nėra tinkamų įstatymų, ar tai, kad kai kurie piliečiai tų įstatymų nepaiso? Nesinori kaltinti privačių miškų savininkų, tačiau gamtosauginių pažeidimų daugiausia įvykdoma jų valdose. Iš dalies, tai ir suprantama: miško savininkų jau labai daug, dauguma jų neturi reikiamo išsilavinimo, nesusipažinę su veiklą miškuose reglamentuojančiais teisės aktais. Daugumos privačių savininkų miško plotai labai maži. Galimi atvejai, kad, palikus nenukirstą mišką reikiamu atstumu nuo juodojo gandro lizdo, savininkui iš viso nebelieka ko kirsti. Ir žmogus rizikuoja, dažnai nepiktybiškai, o galvodamas, kad paukštis susikraus lizdą kitur. Naudos siekimas, deja, mūsų visuomenėje dar yra prioritetinis, lyginant su visais kitais jausmais. O kompensacijų už ūkinės veiklos ribojimą saugant gamtą mechanizmas veikia dar toli gražu nepakankamai.

Pavojus yra perdėtas

Peticijos kūrėjai labai dažnai mini Europos Sąjungos direktyvas pabrėždami, kad miškininkai jų visiškai nepaiso. Ar taip yra iš tikrųjų? Pavasarį ir vasarą miškai kertami daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Lietuvos valstybiniuose miškuose retųjų paukščių lizdai yra inventorizuoti, aplink juos miškas nebekertamas nustatytais atstumais. Dar daugiau – yra surasti ir paženklinti (kiek įmanoma) medžiai su drevėmis, uoksais. Jie taip pat paliekami neiškirsti, vadinasi, uoksuose perinčių paukščių kiaušinių dėtys ar jaunikliai miško kirtimo metu nežūsta. Be to, kiekvieną pavasarį miškininkai valstybiniuose miškuose iškelia tūkstančius inkilų. Šis darbas netgi įrašytas į privalomųjų miško darbų sąrašą. Saugomose teritorijose miško kirtimai pavasario-vasaros metu nevykdomi. Lietuvos valstybiniai miškai yra sertifikuoti,o sertifikuotojai, tikrindami urėdijų veiklą, ypač jautriai reaguoja į visus, nors ir menkiausius, gamtosauginius pažeidimus. Taigi žūsta tam tikras skaičius, kurio niekas nežino, medžių lajose perinčių paukščių (gal strazdų, volungių, kikilių ar kt.) kiaušinių dėčių ar jauniklių. Be to, daugelis paukščių prisitaikė prie žmogaus veiklos: beveik visi smulkieji miško giesmininkai puikiausiai jaučiasi miestų, gyvenviečių, sodybų želdiniuose, kur sėkmingai išaugina savo jauniklius. Klasikinis pavyzdys yra juodasis strazdas. Prof. Tado Ivanausko laikais tai buvo baikštus tamsių eglynų ar mišrių eglių-lapuočių miškų slapukas. Dabar juodieji strazdai peri visuose prie pat žmonių būstų esančiuose želdiniuose, yra nepaprastai jaukūs, o didelė jų dalis netgi nesivargina į šiltesnius kraštus išskristi žiemą. Taigi didžiajai miško paukščių daliai tikrai negresia pavojus išnykti dėl miškų kirtimo. Dėl retųjų gyvūnų ir augalų apsaugos yra išskirtos didžiulės vienokios ar kitokios kategorijos saugomos teritorijos, kur miško kirtimai labai ribojami, o kartais visai uždrausti.

Kas belieka miškininkams?

Tačiau nemanau, kad, grasindami ES baubu, judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės nariai nežino, jog kai kuriose ES šalyse smulkieji giesmininkai masiškai medžiojami, netgi prilipinant klijais prie medžių šakų. Vienas dalykas, kai nedidelis paukščių skaičius (kiaušinių ar jauniklių) pražudomas būtinos ūkinės veiklos metu ir visai kitas, kai tie paukščiai masiškai žudomi dėl pramogos. Valstybiniai miškininkai ES įsipareigojimų laikosi, o kad jų laikytųsi ir miškų savininkai, peticijos kūrėjams reikia labiau akcentuoti peticijos etinę ir moralinę dalį. Gamtosauginių įstatymų pakanka, tačiau juos reikia vykdyti. Nėra normalu, kai rašytojai, gydytojai ir įvairių kitų profesijų gamtos mylėtojai bei medienos perdirbėjai manosi geriau išmaną, kaip šeimininkauti miškuose nei miškininkai, turintys tam reikiamą išsilavinimą bei darbo patirtį. Gamtos mylėtojai šaukia, kad baigiami išguldyti visi Lietuvos miškai, o pramonininkai tvirtina, kad kertama per mažai. Tad kas belieka miškininkams? Manau, kad išklausyti abi puses ir ramiai dirbti savo darbą, na ir, kiek leidžia galimybės, paaiškinti plačiajai visuomenei apie savo prasmingą veiklą Lietuvos miškų labui. O gamtos mylėtojai galėtų aktyviau raginti piliečius laikytis esamų įstatymų gamtosaugos srityje, propaguoti įvairias priemones, galinčias sumažinti gyvūnų žūtį įvairios žmogaus ūkinės veiklos metu. Draudimų Lietuvoje jau daugiau negu pakankamai.