Naujienos

* Biurokratijos ypatumai: valdininkų padaromų klaidų įrodinėjimas paliekamas paprastam žmogui.

	Kelmės rajono Kareivų kaime gyvenantis Saulius Bogušas, savo žemėje ūkininkaujantis  jau beveik du dešimtmečius, staiga sužinojo, kad per jo žemes teka ten neegzistuojanti valstybinė upė,- paradoksalią situaciją aprašo žurnalistė Nijolė Petrašiūtė 2008-08-16 "Valstiečių laikraštyje" publikuojamajame straipsnyje "Visagaliai valdininkai sukeitė vietomis upes".
Ūkininkas Saulius Bogušas kryžiaus kelius nuėjo įrodinėdamas, kad jo žemėje nėra jokios valstybinės upės. Nijolės Petrošiūtės nuotrauka

Beveik du dešimtmečius ūkininkaujantis kaimietis staiga sužinojo, kad per jo žemes teka ten neegzistuojanti valstybinė upė. Kelmės rajono Kareivų kaime gyvenantis Saulius Bogušas buvo pats pirmasis Pakražančio seniūnijos ūkininkas, gavęs šių laikų Lietuvos žemės nuosavybės dokumentus. Žemė jam buvo sugrąžinta labai lengvai, be jokių trukdžių, nes žmogus turėjo visus dar anos Lietuvos savo senelio ir net prosenelio nuosavybę įrodančius dokumentus.

Jam žemę matavusieji net šiandien prisimena, kad pirmojo Pakražančio seniūnijos ūkininko nuosavybę įrodantys dokumentai buvę tokie, lyg būtų ką tik išrašyti, be mažiausios raukšlelės ir laiko pėdsakų. Tačiau net tai neapsaugojo kaimo žmogaus nuo biurokratinių pinklių.

Tvenkinio seniai neliko

Lietuvos savanorio, kariuomenės kūrėjo Mykolo Bogušo anūkas Saulius Bogušas, tapęs pirmuoju seniūnijos žemės savininku, netapo milijonieriumi. Žemė pelkėta, nelabai lygi. O per ją dar ir Žalpikė teka, labiau melioracijos griovį nei upelį primenanti. Kolūkių metais toji Žalpikė buvo užtvenkta ir kurį laiką ten teliūškavo tvenkiniukas, kuriame Saulius, būdamas vaikas, žvejojo, ant ledo čiuožinėjo.
Vėliau tvenkinys buvo išleistas ir S.Bogušas jį atgavo kaip paprastą žemę. Tuomet žmonės kalbėjo, kad taip padaryta tyčia, kad nors kiek vertingesnis daiktas savininkui neatitektų. O kadangi tas tvenkinys buvo neinventorizuotas, t. y. jis viso labo buvo tik savavališkai kolūkio valdžios iškastas, tai tuo viskas ir pasibaigė. Saulius sakė dėl to niekam nė nemanęs jokių pretenzijų reikšti, nes jo senelio žemėje tvenkinio niekada nebuvo. Per ją tekėjo tik Žalpikė, kuri miške įsiliejo į Žalpę, ofi cialiai turinčią valstybinės upės statusą.

Žalpikė virto Žalpe

Viskas buvo gerai, kol ilgus metus sėkmingai ūkininkavęs ir jau atkutęs S.Bogušas nesumanė atkurti buvusio tvenkinio, į kurį anksčiau savo vandenis plukdė Žalpikė. Ūkininkas kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybę ir paprašė išduoti projektavimo sąlygas užtvankai rekonstruoti.
Tačiau gavęs administracijos direktoriaus pasirašytą atsakymą, apstulbo: „Vadovaudamasi LR Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų ploto patvirtinimo“, Kelmės rajono savivaldybės administracija negali išduoti projektavimo sąlygų sąvado užtvankos rekonstrukcijai Kareivų kaime, nes Žalpės upė yra įrašyta į valstybinės reikšmės vandens telkinių ir jų plotų sąrašą. Jūsų pateiktuose nuosavybės dokumentuose nėra nurodyta, kad jūs esate statinio – žemės užtvankos savininkas“.
„Pirmiausia aš nesupratau, kuo čia dėta Žalpė. Ji teka per Žalpius ir į Kareivų kaimą neužsuka. Su Žalpe aš nieko ir neketinau daryti. Mano žemėje yra tik mažutė Žalpikė, prieš man atgaunant nuosavybę buvusi savavališku tvenkiniu“, – piktinosi S.Bogušas. Ilgai negaišdamas jis puolė aiškintis, tikėdamasis greitos pabaigos. Tačiau kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo ilgiau ūkininkas susirašinėjo su valdininkais, tuo labiau viskas jaukėsi, kol galop tapo aišku, kad sukeisti upių pavadinimai. Pasirodo, per S.Bogušo žemę juridiškai teka Žalpė, o per Žalpius – Žalpikė. Pagrindinė upė, pasirodo, įteka į šalutinę.

Ūkininkas rausėsi po archyvus

Nebematydamas kitos išeities ir norėdamas įrodyti, kad per jo žemę niekada nėra tekėjusi Žalpė, ūkininkas leidosi į „ekspediciją“. Iš archyvų susirankiojo daugybę dokumentų, kuriuose matėsi nenuginčijama jo tiesa. Jis netgi surado „Lietuvos žemės vardyną“, parengtą Švietimo ministerijos, kuriame jo močiutė Michalina Bogušienė, pirmoji to krašto pradžios mokyklos mokytoja, 1937 m. žemės vardų surašymo metu užfi ksavo per Kareivų kaimą tekančią Žalpikę. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve ūkininkas aptiko 1869 metų žemėlapį bei gavo jo patvirtintą kopiją – per Kareivų kaimą teka Žalpikė. Ūkininkas iškapstė net karo laikų žemėlapį, kuriame pažymėta kiekviena troba, kiekvienas didesnis akmuo ar medis. Daugelis trobų ir šiandien čia tebestovi, bet Žalpės Kareivose nebūta. Galop ūkininkas išsiaiškino, kad apmaudžioji klaida buvo padaryta 1963 m., kai vyko upių surašymas. Tuomet kažkas supainiojo kairę su dešine ir parašė, kad Žalpikė į Žalpę įteka iš kairės pusės. Ir taip toji klaida velkasi iki šiol. „Aš Aplinkos apsaugos agentūroje mėginau aiškinti, kad pagrindinė upė negali įtekėti į upeliūkštį, išeitų, kad į Žalpikę suteka ir kiti upeliai. Tačiau čia niekas manęs neklausė“.

Privatizavo valstybinę upę?

Kelmės rajono Žemėtvarkos skyriuje S.Bogušo bėda žinoma. Šio skyriaus vedėja Raimonda Parnarauskienė traukia iš lentynos žemėlapius, planus ir rodo: „Mes Kareivų kaime Žalpės nerandame. Nuosavybę S.Bogušui grąžinome pagal savo planinę medžiagą, pagal vandens apsauginių teritorijų juostas ir zonas, ir aš nė kiek neabejoju, kad padarėme teisingai. Žalpės vaga didelė, tai normali upė, kuri matosi bet kokiame plane ar žemėlapyje. Ji turi tik vieną vagą ir yra be jokių „ataugų“. Tuo tarpu S.Bogušo žemėje yra tik Žalpikė – mažas, grioviuką primenantis upeliukas, dėl kurio grąžinimo negalėjo kilti jokių abejonių. O pagal šiandienę situaciją išeitų, kad privatizavome valstybinę upę. Tai būtų skandalas. Jei Žalpikė staiga virto Žalpe, jos plotą privalėjome išbraukti iš grąžintinos žemės, privalėjome palikti apsaugines zonas. Taip privalėjome pasielgti su kiekvienu žemės savininku, per kurio žemes teka ši upė. Manau, kad klaida yra padaryta upių pavadinimuose ir toji institucija, kuri sukeitė upes vietomis, turėtų kuo skubiau jas atkeisti. Kam tą ūkininką be reikalo piktinti, tarsi jis kitų rūpesčių neturėtų“.

Keistas leidimas

Kol S.Bogušas su savo teisybės paieškomis plakėsi it žuvis ant ledo, valdininkai, panašu, vis tik ėmė gailėtis į kvailą situaciją patekusio ūkininko ir Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotojas Alfredas Vaišnoras atsiuntė raštą „Dėl pasiūlymų projektavimo sąlygoms“, kuriuo leidžia užtvenkti valstybinę upę Žalpę ir nurodo, kokių sąlygų tvenkėjas turėtų laikytis. Bet S.Bogušas valstybinės upės tvenkti nenori. Jis tik nori vėl turėti savo buvusio upeliūkščio, Žalpikės, tvenkinį. „Jei aš Žalpikę užtvenksiu kaip valstybinę upę, tuomet ji turės būti prieinama visiems. Aš privalėsiu palikti apsauginę juostą ir net surankioti poilsiautojų paliktas šiukšles. Ir tai vyks mano nuosavybės viduryje. Kita vertus, kodėl reikėtų tą nesąmonę tęsti? Suklysti visiems pasitaiko. Na, supainiojo kažkas kairę su dešine, kažkas nepasižiūrėjęs tai įteisino. Bet kai išaiškėjo tiesa, klaidas reikėtų ištaisyti, o ne jas pridengti naujomis“. Ūkininką skaudina ir tai, kad valdininkai, užuot ėmęsi taisyti savo klaidas, stengiasi žmogų pasiųsti kuo toliau nuo savęs. „Man liepia kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą. Bet ką aš ten turėčiau sakyti? Šiai tarnybai aš neturiu jokių pretenzijų. Man žemė grąžinta idealiai: ir pagal dokumentus, ir pagal ribas“.

Suklysti lengva, pataisyti sunku

Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas, iš VL išgirdęs apie ūkininko bėdą, pažadėjo šį klausimą išsiaiškinti nedelsdamas. Sakė, klaidos yra taisomos, o ne sluoksniuojamos, kraunamos viena ant kitos, kol pirmosios nebesimatys ir viskas dar labiau susijauks. Aplinkos apsaugos agentūros vyr. specialistas Gediminas Dūdėnas, su kuriuo bene ilgiausiai susirašinėjo ūkininkas ir kuris netgi pataręs jam logikos nebeieškoti, VL prisipažino, jog teisybė iš tiesų yra ūkininko pusėje. Valstybinė kalbos komisija, iš naujo išnagrinėjusi ūkininko pretenzijas, pareiškė, S.Bogušas yra teisus, ir kad jis tikrai neieško to, ko nepametęs. Valdininkas sakė, kad bus parengtas naujos redakcijos projektas dėl Lietuvos upių ir tvenkinių klasifi katoriaus patvirtinimo. Paskui jį patvirtins aplinkos ministras ir reikalai pajudės. Kada tai bus? „Projektą parengsime šiemet, o patvirtins kitų metų pradžioje. Tokie dalykai greitai nesutvarkomi“, – sakė Gediminas Dūdėnas. Tą mes jau patyrėme. Greitai padaromos yra tik klaidos, kurių įrodinėjimas paliekamas paprastam žmogui. Ar ne agentūros valdininkų pareiga buvo, gavus ūkininko laišką, išsiaiškinti, pagrįstos jo pretenzijos ar ne? Kodėl žmogus buvo vaikomas po archyvus ir po kruopelytę pats rankiojo tai, kas buvo akivaizdu šimtmečiais? Kodėl taip ilgai ūkininkui reikėjo susirašinėti su Aplinkos apsaugos agentūra, o toji jį tik toliau siuntinėjo? O gal tai buvo daryta tyčia, kad kažkas suspėtų parengti projektą tikrajai Žalpei, srauniajai valstybinei upei, kuri šiandien upės statuso dar neturi, užtvenkti?