Naujienos

"Visus pašventintus žolynus iki kitų metų laikau, o paskui sumalu ir išgeriu", - ruošdamasi šiai ypatingai šventei pasakojo ji. Žolynus šventinti per Žolinę reikia, kad teisingai žmogaus sveikatai tarnautų, gydytų. O.Zakarauskienės sodo sklypelis netoli Druskininkų, Vieciūnų kaime, nusėtas visokiausių žolynų - tarsi visos Lietuvos pieva. "Iš visur aš jų čia prisinešiau, - rodo augalus, kurie gamtoje šalia ir neaugtų. - Kai jaunesnė buvau, daug keliaudavau, užsimetu, būdavo, kuprinę ir išeinu žolių ieškoti." Taip ir susikaupė jos sode įspūdinga kolekcija. Tačiau iki Žolinės jau visi suskinti ir padžiauti, vienas kitas paliktas sėklas brandinti.

Mokytoja negalėjo neturėti

Gydyti žolelėmis O.Zakarauskienė pradėjo seniai, dar kaime dirbo mokytoja. "Žinot, buvo pokaris, 1947-ieji, visko trūko - teko imtis žolelių. O kai mokytoja vienam kitam padėjo, ir kiti ėmė kreiptis. Taip ir pradėjau gydyti žmones, neatsakysi juk, kai prašo, - pasakojo ji. - Ėmiau darže vieną po kito vaistinguosius augalus veisti - juk mokytoja negali jų neturėti. Jei kas paprašys, turi būti. Paskui kai kėliausi į kitą kaimą, žmonės manęs klausė: "Mokytoja, o kas dabar mus gydys?"

Žolininkė nesigarsina, nesireklamuoja, bet žinia savaime apie ją sklinda. "Kartą skambina man viena ponia iš Kauno, klausia, ar galinti atvažiuoti pasikalbėti. Atvažiavo, klausiu, iš kur apie mane sužinojo, sako - "iš interneto". Tai aš savo vaikaičio, kuris yra didelis kompiuterių specialistas, paprašiau pažiūrėti tame internete. Paspaudė, paspaudė, žiūriu - iš tikrųjų boba sėdi", - šmaikščiai pasakojo O.Zakarauskienė. Apie ją jau ne kartą spauda rašė. Tik Henrikui Vaitiekūnui nepavyksta televizijos laidai prikalbinti. "Aš jam pasakiau, kad esu jau per sena susitikti su vyrais", - šmaikštavo aštuoniasdešimtmetė.

Visi receptai pačios išbandyti

Žolynų specialistė linksmai apibūdina savo vaikaičio darbą kompiuteriu: "Sėdi Druskininkuose, dirba Šiauliuose, o jo viršininkas - Amerikoj". Jos darbas kitoks - viskas tame pačiame sklypelyje: čia kiekviena žolė apžiūrėta, užauginta, nuskinta, sudžiovinta ir pagal įvairius receptus į maišelius suberta. "Kiekvieną receptą pervariau per savo organizmą, visus išbandžiau - jei būtų blogi, būčiau kojas pakračiusi, o dabar, kaip matote, gyva", - šypsodamasi pasakojo. Kai jai neseniai kasa sustreikavo, žolininkė pas gydytoją nuėjo. "Tačiau man jis pasakė: "Zakarauskiene, pati žolelėm gydykis. Medicina kasos negydo." Man labiausiai padėjo avižos", - tikina ji. Kelis receptus iš avižų grūdų ji aprašė prieš keletą metų išleistoje savo knygoje "Burokaraistis" - gal kam prireiks. Dviejų dalių knygoje buvusi lietuvių kalbos mokytoja, vaizdingai aprašiusi gimtojo Burokaraisčio kaimo (Varėnos r.) istoriją, buitį, papročius, pateikė ir daugybę patarimų, kaip gydytis vaistingaisiais augalais. Neseniai pabaigė ir leidyklai įteikė trečią knygelę "Dzūkijos žolelės gydo". "Tik kol kas nežinau, koks jos likimas, - pridūrė ji. - Man labiausiai norisi, kad visos liaudies medicinos žinios, mano pačios išbandyti receptai nenueitų užmarštin. Todėl ir rašau."

Kai žmonės į ją kreipiasi dėl kokio nors negalavimo, žolininkė pirmiausia siunčia pasidaryti tyrimą, "analizus", anot jos pristatyti, o tada ji jau žino, kaip ir nuo ko gydyti.

Žolynėliai vyrams

Guviai po savo sodelį vedžiodama vardija kiekvieno augaliuko pavadinimą. Paklausus, nuo ko vienas ar kitas nematytas žolynėlis, atsako: "Visi žmogaus sveikatai, visi. Tik žinojimo reikia. Svarbiausia - nepadauginti. Pavyzdžiui, kaulažolės - kuri padeda sugyti kaulams, vidiniams audiniams, opoms - daug prigėrus, kaip E.Šimkūnaitė sakydavo, tai ir žarnos sulips. Nepadauginkit", - patarė žolininkė.

Auga jos sklypelyje ir šalavijai, bazilikai, rozmarinai, kurie dedami į sveikatos eliksyrą. Turi ji ir augalėlių vyriškoms potencijos problemoms įveikti - sukatžolių, valerijono, alavijo. O prostatos ligas gydantį mišinį ji vadina princo arbatėle. Jai reikia įvairių komponentų: šaltalankio lapų, stumbražolės, ežiuolės, lazdynų, aviečių, liepų, beržų lapų, juozažolės, šalavijo. Be to, toks mišinys stiprina ir imunitetą. Jeigu šeima negali susilaukti vaikų, žolininkė moka paruošti veiksmingų, liaudies nuo seno išbandytų mišinių. Dar ji savo knygoje yra aprašiusi ir maldelę, kurią reikėtų skaityti kiekvieną penktadienį atidarius langą.

Žolininkė giria vaistingąjį augalų poveikį, tačiau pataria atsargiai su jais elgtis. "Kad nebūtų kaip tam vyrui, kuris vaikų negalėjo turėti, - linksmai nusiteikusi papasakojo anekdotinę istoriją. - Nelaimingasis paklausė vieno išminčiaus, ką jam daryti, kad vaikų susilauktų. Išminčius patarė į Romą nuvažiuoti ir ten gražiausioj bažnyčioj žvakę uždegti. Vyriškis taip ir padarė. Po kelerių metų į jo namus užsukęs išminčius žiūri, kieme penki vaikučiai laksto. Klausia, kur tėvai. O vaikai atsako: "Mama tai gimdo, o tėtė nuvažiavo žvakės užpūsti."

Mirties nuosprendžiui

Sodo pakrašty - nuodingoji mauda. "Senovės Graikijoje mirtimi nuteistiesiems stiklinę jos nuoviro duodavo išgerti - ir nuosprendis įvykdytas", - pasakojo žolininkė. "O jūs kam jį auginate?" "Po lašelį dozuojamas nuoviras gydo vėžį, ypač - smegenų. Tai onkologinis augalas", - sako žolininkė. Dažniausiai į ją žmonės ir kreipiasi dėl tokių ligų. Nuo jų, pasak O.Zakarauskienės, geriausiai saugo beržo grybo ir rūgties gyvatžolės mišinio antpilas. Iš onkologinių augalų ji dar vardija ugniažolę, bitkrėslę, kadaise dėl spalvingų žiedų kaimo darželiuose augintą.

Dėl meilės ar nemeilės reikalų retai kas užsuka. "Žinot, ne kiekvienam drąsu tokias bėdas atskleisti. Tik kartą vienas vyras kreipėsi dėl savo žento. Daviau žolelių, o ar padėjo, nežinau, nes daugiau neatėjo. Tai gal, matyt, padėjo", - pasakoja žolininkė, naudojanti ne tik savo, bet ir Jadvygos Balvočiūtės, Adelės Karaliūnaitės, Eugenijos Šimkūnaitės, su kuria buvo asmeniškai pažįstamos, receptus.

Durnaropės paslaptingumas

Sode išsikerojusi sėklas brandina durnaropė. "Jeigu nori būti durnas, tai gerk, - šmaikštavo O.Zakarauskienė. - Labai svarbu, ką veikdamas vaistą iš jos ruoši. Mano kaimynas sirgo Parkinsono liga, jam kažkas patarė durnaropių nuovirą gerti. Prisirinko didelį puodą ir verda žmona. O virdama vis po virtuvę sukiojasi, bėgioja tai šen, tai ten. Kai išvirė, sako: "Antanulia, gerk." Antanulis kai išgėrė, po valandos visus su kačerga iš namų pradėjo vaikyti. Žmona ėmė šauktis kaimynų, kad vyrą sugautų ir surištų. Norit tikėkit, norit ne, bet užvirus durnaropes negalima blaškytis, reikia ramiai sėdėti, nes tai, ką darysi virdama jas, taip ligonis elgsis išgėręs. Kai Antanuliui durnaropių išvirė pagal tokį nurodymą, padėjo, ne taip jam rankos drebėjo - o, būdavo, kelnių negali užsisegti."

Kad degtinės nenorėtų

Žolininkė žino būdų, kaip vyrus nuo piktnaudžiavimo degtine atpratinti. "Iš vaikystės atsimenu, kaip kaimo moterys girtuoklius vyrus gydydavo. Kai ganydavom karves, tai laukuose po akmenimis pelių lizdų pavasarį daug būdavo. Moterys mūsų prašydavo parnešti mažų peliukų. Juos degtine užpildavo, ir vaistas - garantuotas. Arba užtenka pelės kraujo į degtinę prilašinti. Pastatykit tokį butelį tam, kurį norite nuo gėrimo atpratinti, pamatysit, kaip bloga jam pasidarys - daugiau į butelį nė žiūrėti nenorės", - išbandytus liaudiškus metodus pasakojo O.Zakarauskienė. Pasibjaurėjimą alkoholiu sukelia ir į degtinę įmaišytas europinės pipirlapės arba raugės šaknų nuoviras.

Jei žmogus pats nori nuo degtinės atprasti, o ne slapta kas bandytų jį atpratinti, savo knygelėje žolininkė yra aprašiusi daugybę žolelių nuovirų receptų, kuriuos reikėtų reguliariai gerti. O tiems, kas saikingai ragauja, yra sudariusi savo "Trejų devynerių" mišinį. "Esu girdėjusi, kad dar Smetonos laikais vaistinėse buvo galima "Trejų devynerių" nusipirkti. Vienas ponas vaistininko klausė, ko dėti, kad degtinė tokia skani būtų. Vaistininkas pasiūlė pačiam išbandyti, kokios jam žolelės skaniausios", - pasakojo O.Zakarauskienė, į savo sukurtą receptą sumaišiusi net 27 augalus.

Rupūžės užkalbėjimas

O.Zakarauskienė prisimena, kaip kaime ne vienas žmogus rupūže nuo difterito buvo išgydytas. Dabar ši liga beveik nepasitaiko, nes skiepai nuo jos išrasti, o anksčiau kriokšliu vadinama liga galėjo ir į kapus nuvaryti - sutinimas gerklėje ima taip smaugti, kad žmogus uždūsta. "Mūsų kaime rupūžės užpiltinė buvo pirmas vaistas nuo difterito. Geriausia pasigauti gegužinę rupūžę, kol dar būna perkūnas neužgriaudėjęs, - prisiminimais dalijosi žolininkė. - Užpiltinė tinka ir nuo įvairiausių uždegimų."

Paklausta, ar negaila gyvūnėlio žudyti, O.Zakarauskienė išdėstė, kaip ji elgiasi: "Pirmiausia reikia maldelę sukalbėti ir paprašyti, kad rupūžė sutiktų būti vaistams paaukota. Aš vienai tokiai kalbėjau, kalbėjau, prašiau, prašiau, o ji man kad spjovė į akis, vos spėjau paleist. Su tokia jau geriau nieko nedaryti, vaistai bus blogi. O ta, kuri ramiai maldelės klauso, tarsi žodžių užliūliuota aprimsta, tokią galima degtine užpilti. Bet šiemet nepyliau, neturiu."

Vaikystėje su tėvu Onutė ir gyvates yra gaudžiusi. "Sako, patelės nuodai geresni, bet kas ten atskirs - patelė ar patinas. Abudu tikdavo. Būdavo, ilgos, riebios kaip botagai prie kukurūzų guli, šildosi saulėje, tai mes pagaudavom, pašiūrėj pakorę išdžiovindavom, "šnapsu" butely užmerkdavom ir gerdavom nuo visokios "kvarabos", ypač, kai pilvą sopėdavo. O dabar jau nieko nėr - nei tėvo, nei kukurūzų, nei gyvačių", - šmaikštavo žolininkė. Gyvatę jai seniai teko matyti, po sodus vien žalčiai šliaužioja.

Geriau už vaistus

Tačiau svarbiausia, kaip pataria augalų žinovė, - nuotaika. "Kuo žmogus geriau nusiteikęs, tuo mažiau jis serga, nes imuninė sistema labai priklauso nuo psichikos. Atsparumą stiprina viltis, gyvenimo džiaugsmas, mokėjimas atsipalaiduoti, o abejonės ir neviltis - silpnina. Kai imuninė sistema nusilpsta, apninka visokios ligos", - patarimus, kuriais kiekvienas galime pasinaudoti, dalijo O.Zakarauskienė. Anot jos, svarbu nesinervinti, nepykti, vengti stresų, kurie naikina visas teigiamas ląsteles. "Kai gyvenimas neglosto, reikia pačiam kovot, pasispardyt", - sako vyrą ir du sūnus palaidojusi moteris.