Naujienos
* Patarimai grybautojams: miško paslapčių šydą praskleidus
2008-08-06 laikraščio "Ūkininko patarėjas" priede "Šeimininkė" Nr. 31(853) spausdinamas Dalios Savickaitės straipsnis "Miško paslaptys: patarimai".
Verta susipažinti.**************************************
Vitaminų šaltinis 
Grybai – baltymų ir riebalų, vario, kalio, mangano, jodo, geležies, cinko, vitaminų A, B grupės, C, D ir kitų sandėlis. Šviežiai paruošti baravykai naudingesni už svogūnus, morkas, kopūstus, maistingesni už jautieną, vištieną ir kiaušinius. Iš grybų ruošiamos sriubos, padažai, jie kepami, jais gardinama mėsos ir žuvies patiekalai, jie marinuojami, džiovinami, konservuojami. Net maži jų kiekiai suteikia patiekalams būdingą kvapą ir skonį. Prancūzai juokauja, kad su grybų padažu galima suvalgyti net seną puspadį.
Pradedančiajam grybautojui susiruošus į grybų „medžioklę“ vertėtų pasiimti kompasą. Jis pagelbės pasiklydus. Dažnai buvojančiam miške užtenka ir laikrodžio: juo taip pat galima nustatyti pasaulio šalis. Kol Lietuvoje nebuvo keičiamas laikas, drąsiai sakydavome: 6 valandą ryto saulė būna rytuose, 9 – pietryčiuose, 12 – jau pietuose. Nuo 15 valandos saulė „persikrausto“ į pietvakarius, 18 – į vakarus, o 21 – į šiaurės vakarus. Giedrą dieną laikrodis puikiai atstoja kompasą. Prityrusiam grybautojui pats miškas – kompasas. Skruzdėlynai visuomet būna pietinėje medžio ar kelmo pusėje. Šiaurinėje pusėje medžių kamienai visada grubesni, daugiau kerpių ir samanų, pietinėje – daugiau šakų. Uogos pirmiausia parausta pietinėje pusėje, toje pusėje ir medžių šakos tankesnės. Miškas turi ir kitokių paslapčių, kurias įminsite dažniau jame lankydamiesi.
Kad būtų patogiau grybauti, susiraskite ilgėlesnę šakelę dvišaku galu. Ja praskleisite medžių šakas, nubrauksite voratinklius, pajudinsite uogienojus. Tik jokiu būdu neardykite miško paklotės.
Saugoti grybieną 
Surinktus grybus geriausia dėti į pintą krepšį. Maišeliuose ir kuprinėse jie susitrins, o negaudami oro kibiruose tik pradės greičiau šusti. Gal tik voveraitės ir kelmučiai nieko nebijo.
Trapius grybus: ūmėdes, gruzdus, rudmėses ir pan., reikia dėti kepurėlėmis žemyn, nupjauto kotelio ilgis turi būti apie 1,5 cm. Minkštus grybus: baravykus, raudonikius, lepšius, paberžius ir pan., į krepšį reiktų dėti šonu su visa kojele.
Nevalytų grybų ilgai laikyti negalima. Kuo greičiau juos reikia paruošti virti, džiovinti, sūdyti ar kitaip vartoti. Grybus reikia kuo greičiau sutvarkyti pagal numatytą paskirtį.
Labai apytiksliai skaičiuodami mūsų miškuose rasime apie 100 rūšių valgomųjų grybų, grybautojų krepšiuose dažniausiai – apie 25 rūšis. Mūsų kraštuose dėl išvaizdos nelabai mėgstama žvynabudė, o Prancūzijoje ji – delikatesas, Čekijoje mėšlagrybis – vienas populiariausių grybų.
Grybai – keisti ir dar labai mažai pažįstami planetos gyventojai. Šiandien laikome juos augalais, nors jie neturi nei šaknų, nei antžeminės dalies. Pats grybas gyvena pasislėpęs po žeme. Tai – grybiena. Atitinkamos rūšies grybiena „bendrauja“ su tam tikrais, tik jai patinkančiais medžiais. Maža to: grybiena negali gyventi be medžių, o daugelis medžių – be grybienos.
Tai, kas vadinama grybais ir renkama valgyti, yra grybienos vaisiakūniai, organai, skirti sporų išmėtymui. Kiekviena spora – grybo sėkla. Atsidūrusi palankiose sąlygose sukuria naują grybieną: ploniausių siūlelių raizginį, šiek tiek primenantį pelėsių „siūlus“ ant duonos. Kiekvienas grybas turi nuo šimto milijonų iki dešimties milijardų sporų.
Grybiena – labai trapus darinys. Profesionalus grybautojas, tikrasis „tyliosios medžioklės“ mėgėjas, stengiasi jos nepažeisti. Jis niekad neraus grybo su „šaknimis“ lyg buroko, o nupjaus jo kotelį virš grybienos. Baravykų, raudonikių ir kitų minkštų grybų geriau net nepjauti, o pasukinėjus į visas puses lengvai atskirti nuo grybienos. Atsiradusią duobutę reikėtų užpilti žemėmis ir lengvai spustelėti koja. Taip grybaujant grybiena mažiausiai pažeidžiama ir lengviausiai „užgyja“.
Pamažu augdama tvirta grybiena gali gyventi dešimtis, net šimtus metų, dovanoti gausų derlių. Žmones, raunančius grybus su „šaknimis“, drąsiai galima vadinti brakonieriais, barbarais, grobuonimis, nes jie sunaikina kitų ir daugelio ateisiančių metų derlių.
Vertingiausi grybautojų trofėjai
Prityręs grybautojas keliasi anksti, kad prašvitus jau būtų reikiamoje miško vietoje. Neiškritus rasai grybai geriau matomi, o ir saulės blyksniai neklaidina. Rytais grybai būna tvirti ir švieži, nes jau įrodyta, kad aktyviausiai jie auga naktį. Šviesią mėnesienos naktį galima net stebėti grybų augimą. Vakare jis mažutis lyg giliukė, o rytą jau kaip degtukų dėžutė. Išties stebuklinga, tiesa?
Grybų amžius labai trumpas: 10–11 dienų. Manoma, kad tinkamiausi rinkti – septyniadieniai grybai. Subrendus sporoms grybai pradeda senti, minkštėja, glitėja, atsiranda kirmėlių (kirmėlės – grybo musių lervos). Tokių rinkti nepatariama – jie neskanūs, kartais net nuodingi.
Prityręs (ir, sakykim, tikras) grybautojas nepaliks senų grybų vietoje. Jis nepatingės jų nupjauti ir padžiauti ant medžio šakos ar padėti kur aukščiau. Išdžiūvusias sporas vėjas išnešios plačiau, o kitais metais bus galima sulaukti didesnio „derliaus“.
Pradedančiam grybautojui reiktų rinkti tik gerai pažįstamus grybus. Jei labai įdomu, galima pasiimti keletą „nepažįstamųjų“ ir pasitikslinti knygose ar paklausti patyrusio kolegos.
Baravykai – vertingiausi grybautojo trofėjai. Jie dažniausiai auga mišriuose miškuose, šiaurinėje medžio pusėje. Baravykai turi „palydovų“. Šalia jų dažnai auga raudonosios musmirės, įsikuria skruzdėlynai.
Dažnas grybautojas jaučia „malonumą pasityčioti“ iš nuodingų grybų, šungrybių. O be reikalo. Šie grybai taip pat reikalingi miškui: jų grybiena vandeniu ir azotu maitina medžius, su kuriais „sutaria“. Nenaudingų grybų yra nedaug.
