Naujienos

* Aplinkosaugos grimasos: biurokratijos čiuptuvai 75-metį bitininką traiško baisiau negu liga

Situaciją, kai perdėti aplinkosauginiai reikalavimai prasilenkia su sveika logika, o biūrokratai į eilinio piliečio problemas žiūri atsainiai, aprašo "Panevėžio rytas" 2008-07-29 Liminos Kepalaitės straipsnyje "Draustinio riba bitininkui ėjo per širdį".
Kviečiame susipažinti >>>

**********************************************************************

Z.Plėštį prislėgė keletas naštų iš karto, todėl įstatymo aklai įsikibę pareigūnai galėtų jį ir toliau užmėtyti baudomis už tai, kad nurodytu laiku nesulygino savo statinio su žemėmis.  S.Bagdonavičius

Statė ir griovė savo rankomis

Tačiau sunkiausia šiam buvusiam Sąjūdžio aktyvistui, pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo miesto tarybos nariui buvo tai, kad jis pateko į mūsų biurokratijos čiuptuvus. Šie čiuptuvai traiškė kone baisiau negu liga.

Už bitininko namelį - savavališkas statybas Krekenavos regioninio parko draustinyje - Z.Plėštys buvo nubaustas 5 tūkstančių litų bauda. Jam buvo nurodyta kuo skubiau sunaikinti statinį, kad nė žymės neliktų.

Perkėlė už draustinio ribos

Kol kas žymė dar yra likusi, o terminai išsekę - Z.Plėštį, jei tik panorės tie patys baudėjai, vėl bus galima bausti.

Vienas gimtajame žemės kampelyje besidarbuojantis vyras neturi jėgų iš karto visko aprėpti. Dar ir žmona, buvusi vienintelė pagalbininkė, kaip tyčia, pasiligojo.

Namelis irgi likęs, tik jau kitoje vietoje. Jis dabar stovi keliolika metrų toliau nuo beveik išdžiūvusio Liaušės upelio skardžio.

Čia ir visa esmė - dabar namelis yra ne regioninio parko teritorijoje ir jį jau čia pastatyti kur kas paprasčiau. Per Z.Plėščio žemę eina draustinio ribos.

Liaušės slėnyje - jauku

Čia, prie Liaušės upelio slėnio, išties jauku. Ekstrasensai sakytų: gera aura.

Krūmų ir medžių prieglobstyje įkurdinti ypatingi „keliaaukščiai“ bičių aviliai - gal būtent jie ir teikia to jaukumo. Namelyje - jokios poilsiautojui įprastos prabangos - tik čiužinys trumpam poilsiui, keli rakandai ir pagrindinis įtaisas - medsukis.

Šalia namelio - keli vaismedžiai, vaiskrūmiai, mažas daržiukas su retomis vaistingomis daržovėmis. Z.Plėštys vieną po kito vardija jų veisles, vardus, žino kone kiekvienos pievų gėlės pavadinimą, pasakoja, kaip su vokiečiais susirašinėja bitininkystės klausimais.

Panevėžiečio gimtinė nuo čia būtų ranka pasiekiama - ji ten, kur dabar stumbryno teritorija. Bet jos jau nelikę, o šią žemę vyras nupirko iš kaimyno, kito politkalinio, - tas džiaugę-sis ją atidavęs į geras rankas.

Gyvenimo saulėlydyje, po 10 kalinimo ir tremties metų, iškentėtų karcerių, vario kasyklų, Vorkutos šalčio, Z.Plėštys norėjo tik vieno - ramaus ir mielo širdžiai buvimo gimtos gamtos prieglobstyje.

Griebė liga ir baudėjai

Ramybė Z.Plėščiui baigėsi praėjusių metų pabaigoje. Tada vyrą užgriuvo iškart dvi bėdos - liga ir griežti baudėjai.

Vieną lapkričio dieną jį namuose surado parko direkcijos atstovas Juozas Gibas ir paklausė, ką jis darysiąs - ar įteisinsiąs statinį, ar griausiąs.

Z.Plėštys pasvarstė, kad tereikia patraukti tą namelį į draustiniui nepriklausančią žemę, ir viskas.

Bet toliau situacija klostėsi ne jo naudai. Liga visai rimtai sugriebė, o aplinkosaugininkai nieko nelaukdami įsuko bausmių karuselę.

Vieną sausio dieną vyras buvo paguldytas į Vilniaus onkologijos ligoninę operacijai, o kitą Krekenavos regioninio parko direkcijos raštas pasiekė apskrities administracijos Valstybinio teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybą.

Kol panevėžietis gulėjo vietos ir Vilniaus ligoninėse, pareigūnai nedavė ramybės jo žmonai, atrodė, kad jie netiki, jog nelegalaus bitininkų namelio statytojas tikrai serga. Tuomet žmona nebeapsikentusi davė gydytojų telefoną - teskambina, tepasitikrina.

Galop Z.Plėščiui buvo skirta 5 tūkst. litų bauda. Vėliau, kreipusis į teismą, ji buvo sumažinta iki 1 tūkst. litų.

„Įspyriau aš nabagą - tegul pažįsta asilo nagą“, - taip išgyventą pažeminimą apibūdino pašnekovas.

Niekas negalėjęs paaiškinti

Z.Plėštys yra pažįstamas kone visiems regioninio parko direkcijos darbuotojams, o su buvusiu direktoriumi Algimantu Kavaliausku net bendradarbiavo - jam yra pateikęs nemažai istorinės medžiagos apie vietos apylinkes, skaitęs pranešimus.

Panevėžietis sakė ne kartą direkcijoje klausinėjęs ir apie bitininko namelio statybas. Jam niekas dorai negalėjęs paaiškinti, ar tokios statybos galimos, ar ne. Prieš 5-6 metus aiškinta, kad tokie nameliai aplinkosaugai neturi poveikio, todėl galima statyti.

Kažkas dar pataręs geriau tą namelį įteisinti kaip pirtį - tada tikrai niekas nesikabinsiąs. Bet panevėžietis purtėsi: kam jam pirtis, jei reikia bitininko namelio.

Z.Plėštys prisiminė, kad pas jį viešėjęs ir direkcijos darbuotojas Julius Auglys vis žavėję-sis šeimininko puikiu tvarkymusi prie Liaušės slėnio.

„Galėjo pasakyti, įspėti, jei aš ką ne taip dariau“, - stebėjosi Z.Plėštys.

Staiga viskas pasikeitė, kai pasikeitė parko vadovai. Praėjusį rudenį direkcijai stojo vadovauti Alma Kavaliauskienė.

Ribos - valstybinė paslaptis

Dar keisčiau buvo dėl draustinio ribų. Norint perkelti namelį į ne draustinio teritoriją, reikėjo tiksliai žinoti, kurioje Z.Plėščio žemių vietoje ta riba eina.

Tačiau sužinoti parko direkcijoje tai pasirodė neįmanoma. Telefonu informaciją teikti buvo atsisakyta, o į raštišką prašymą atskriejo raštiškas atsakymas - nurodyti negali, nes tokią informaciją direkcijai draudžiama teikti.

Tiesą sakant, atsakymas ne skriejo, o tiesiog šliaužė: iš Upytės paštu 9 kilometrų atstumą įveikė per 9 dienas. Tuo tarpu Z.Plėščiui kybojo kaip Damoklo kardas dar viena bauda - už vėlavimą nu- griauti pastatą.

Tik kai jau projektą rengiantis matininkas paskambino į Aplinkos ministeriją, atsakymas buvo duotas žaibiškai. Regioninio parko ribos, pasirodė, - jokia valstybinė paslaptis.

Dabar Z.Plėštys ribą pažymėjo pats - subedė medžio kuoliukus. Jie - prie pat namelio. Draustinio zonoje liko aviliai. Kol kas raštas dėl baudų už šiuos statinius bitininko nepasiekė.

Prieš įstatymą visi lygūs

Regioninio parko direktorė A.Kavaliauskienė atostogauja, todėl iš pradžių situaciją žurnalistei bandė paaiškinti ją pavaduojantis J.Auglys.

Anot J.Auglio, direkcija padariusi tai, ką ir turėjo padaryti. Tai buvęs savavalis statinys ir visai nesvarbu, ar jis bitininko namelis, ar šiaip vagonėlis - jį reikėję nugriauti.

„Mes nesusirašinėjame su pažeidėjais“, - paaiškino vadovas, atsakydamas į klausimą, kodėl savavalis statybininkas nebuvo įspėtas iš anksto ar bent jau raštu.

J.Auglys teigė, kad Z.Plėštys visus reikalavimus žinojo, tačiau juos ignoravo. Pas jį rudenį apsilankęs dabar jau buvęs parko darbuotojas, bet kaip tas pokalbis baigę-sis, jis nežinąs.

Atostogaujanti A.Kavaliauskienė sutiko kalbėti su žurnaliste, bet labai smalsavo, kas spaudai tą temą pasiūlė - ar ne pats Z.Plėštys.

Pašnekovė priminė, kad prieš įstatymą visi lygūs ir netgi džiaugsmingai pabrėžė, kad nubaudė ne jie, o kita įstaiga. Direktorė sakė, jog ir direkcija gali bausti už saugomų teritorijų režimo pažeidimus, bet, kol ji dirbanti, dar niekas nėra baustas.

Per pirmuosius naujos direktorės darbo metus buvę užregistruoti du statybos pažeidimų atvejai, vienas iš jų - Z.Plėščio.

„Mes siūlėme, kad būtų leista statyti bitininko namelius draustinyje“, - sakė A.Kavaliauskienė, paklausta, ar ji, būdama ekologė, mato bitininkystės žalą gamtai.

Tačiau direktorė patikslino, kad Z.Plėščiui statyti namelio ant upės šlaito vis tiek nebūtų leista - tai darkytų kraštovaizdį.

Gavus raštą privaloma bausti

Apskrities administracijos vyriausiasis inspektorius Marijonas Dambrauskas sakė, kad jie kitaip nei 5 tūkst. litų bauda Z.Plėščio negalėjo bausti - tai mažiausia suma, kokia baudžiami savavaliai statybininkai draustiniuose.

Kadangi ekologų raštas pasiekė inspekciją, anot M.Dambrausko, pažiūrėti į šią problemą žmogiškuoju aspektu nebuvę įmanoma. Tą jau galėjęs padaryti tik teismas.