Naujienos

Ministras ir ambasadorius
 
Iš  prisiminimų knygos
Vaidotas Antanaitis 

Po nepavykusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio mėn., prasidėjo staigus ir masinis tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas. Tapo aktualu organizuoti Lietuvos diplomatines atstovybes bent pagrindinėse Vakarų šalyse. Viena tokių šalių buvo Vokietija, kuri gana greitai pripažino Lietuvos Respubliką. Užsienio reikalų ministras A.Saudargas pasiūlė man vykti į Boną ir organizuoti ambasados darbą. Tai minčiai pritarė AT vadovybė. Jau pirmojo Vokietijos užsienio reikalų ministro Genšerio vizito į Lietuvą metu (1991 m. rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia) buvau jam pristatytas kaip kandidatas į ambasadoriaus pareigas. Gana greitai buvo gautas VFR užsienio reikalų tarnybos atsakymas, kad mano kandidatūra jiems priimtina.

Mano apsisprendimą ministro darbą keisti į ambasadoriaus postą lėmė dar viena aplinkybė. Tai – miškų komplekso reikalai ir dėl to prasidėję nesutarimai su premjeru G.Vagnoriumi. Trumpai apie tą kompleksą.

1990-1991 m. įsitikinome, kad norint racionaliai naudoti miškus ir medienos išteklius, būtina sukurti naują, su mišku susijusių įmonių valdymo ir koordinavimo, sistemą. Tuo metu miškai Lietuvoje užėmė 27,9% teritorijos, o turėtų užimti (to meto paskaičiavimais) 30-33%. Brandžių medynų turėjome tik 7,5%, optimaliai jų turėtų būti 17%. Žemės ūkio įmonių miškų būklė buvo žymiai blogesnė už valstybinių. Šių miškų medienos resursai buvo pilnai nepanaudojami, mediena naudojama nepakankamai racionaliai, nebuvo deramos apskaitos. Medienos apdorojimo ir perdirbimo pramonė buvo vystoma neatsižvelgiant į vietinius resursus. Kasmet į Lietuvą buvo atvežama apie 2 mln.m3 medienos. Medienos importas, žemos medienos kainos neskatino naudoti smulkią ir minkštųjų lapuočių medieną. Popieriaus-celiuliozės įmonių technologijos nepritaikytos naudoti lapuočių medieną. Daug medienos buvo pjaunama mažose, techniškai ir morališkai pasenusiose žemės ūkio ir kitų įmonių lentpjūvėse, dėl to buvo netenkama apie 10% produkcijos.

Tuo metu medienos apdorojimo ir perdirbimo įmonės buvo Ekonomikos bei Statybos ir urbanistikos ministerijų reguliavimo sferose. Medienos ruošos valstybinius užsakymus ir užduotis formavo Ekonomikos ministerija, o medieną skirstė Materialinių išteklių ministerija. Todėl tuo metu nebuvo patikimo medienos paruošų ir panaudojimo balanso. 1991 m. Lietuva buvo nepajėgi importuoti medieną. Priešingai, turinti paklausą ir vertę pasaulinėje rinkoje mediena ir gaminiai iš jos privalėjo tapti viena iš pagrindinių eksporto prekių. Miškininkų apskaičiavimais, medienos (pirmoje eilėje smulkios) paruošų apimtis buvo galima didinti. Tačiau tam reikalinga šiuolaikinė techninė bazė ir atitinkamos ekonominės sąlygos. Medienos apdorojimo bei perdirbimo pramonėje įdiegus šiuolaikinę importinę techniką bei technologijas, galima iki 20% padidinti pjautos medienos išeigą, panaudoti smulkią medieną, popieriaus gamyboje naudoti lapuočių medieną.

Atsižvelgiant į išdėstytas mintis, miškininkų pasitarimuose 1991 m. pradžioje susiformavo nuomonė, kad miško auginimo, medienos paruošos, jos apdorojimo bei perdirbimo problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai. Buvo manoma, kad miškų ūkis, medienos ruoša, medienos apdorojimo ir perdirbimo pramonė, būdami viename miškų komplekse, galėtų greičiau ir geriau spręsti apsirūpinimo mediena klausimus, racionaliau ją naudoti, didinti gaminių eksportą, greičiau apsirūpinti importine technika ir technologijomis.

Miškininkai tokioms mintims pritarė. Pradėjome tartis su medienos perdirbimo atstovais, baldininkais ir kitais specialistais. Dauguma jų sutiko, kad miškų kompleksas reikalingas, svarbu tik parengti deramą organizacinę formą. Miškų ūkio ministerija, turėdama tik miškininkų ir pramonininkų pritarimą, pradėjo derybas su Vyriausybe. Kelis kartus tariausi su G.Vagnoriumi. Jis sutiko su mūsų teiginiais ir paprašė paruošti Vyriausybės nutarimo projektą, kurį paruošėme iki 1991 m. vasaros. Pasvėrėme visus motyvus – “už” ir “prieš”.

Motyvai už kompleksą pasirodė svaresni. Todėl 1991 m. birželio mėn. paruošėme LR Vyriausybės nutarimo projektą “Dėl miškų ūkio ir medienos apdorojimo bei perdirbimo pramonės kompleksinio vystymo”. Tikėjomės išdėstytas nuostatas įgyvendinti nuo 1991 m. rudens arba nuo 1992 m. sausio 1 d. Tačiau po 1991 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje įvykusio pučo mūsų sumanymai pradėjo verstis aukštyn kojomis. Sparčiai besivystantys įvykiai rodė, kad Lietuvos politiniame ir ekonominiame gyvenime prasideda naujas valstybės vystymosi etapas. Prasidėjo Lietuvos Respublikos pripažinimas.

Pasikeitęs laikmetis keitė ir žmonių mąstyseną. Pirmoje eilėje pasikeitė G.Vagnoriaus mąstysena. Jeigu iki pučo jis pritarė miškų komplekso formavimui, tai po pučo jo nuomonė radikaliai pasikeitė. Mane jis pradėjo įtikinėti, kad susidariusiomis sąlygomis toks kompleksas visai nereikalingas ir reikia eiti priešinga linkme. Reikia pasikliauti rinkos ekonomikos dėsniais, mažinti valstybės reguliavimą ir pradėti intensyvų privatizacijos procesą. Pirmiausia jis reikalavo, kad miško ruoša būtų atskirta nuo miško auginimo. Jo nuomone, mišką auginti privalėjo urėdijos, o miško ruošą reikėjo skubiai privatizuoti. Apie medienos apdirbimą ir perdirbimo pramonės reikalų koordinavimą su miškų ūkiu jis nebenorėjo ir kalbėti. Mūsų argumentai, kad staigi privatizacija sugriautų visą susiformavusią miškų ūkio ir miško pramonės sistemą, kad prasidėtų dideli grobstymai, jo neįtikino. Mes gi puikiai matėme, koks chaosas prasideda žemės ūkyje, ir nenorėjome, kad į tokią padėtį pakliūtų ir miškų ūkis. Supratome, kad jeigu žemės ūkyje padarytas klaidas galima ištaisyti per kelis ar keliolika metų, tai miškų ūkyje tokių klaidų ištaisymui gali prireikti dešimtmečių ar net šimtmečių. Žemės ūkyje gamybos proceso vieno ciklo trukmė 1 metai augalininkystėje ir keli metai – gyvulininkystėje. Tuo tarpu miškų ūkyje gamybos proceso trukmė sudaro 60-100 metų. Todėl nutarėme priešintis ir kiekviena proga įrodinėjome savo nuostatas.

Tačiau jutau pastovų G.Vagnoriaus spaudimą. Tuo metu mes, Vyriausybės nariai, jau buvome perpratę G.Vagnoriaus charakterį. Nesulaukdamas kabineto narių pritarimo, jis dažnai priimdavo vienasmeninius sprendimus, apiformindamas juos premjero potvarkiais. Maniau, kad panašų triuką jis gali padaryti ir su miškais. Todėl nutariau diplomatiškai pasitraukti iš Miškų ūkio ministro posto.

Taigi, miškų komplekso problema neišspręsta iki šių dienų. Štai keli skaičiai, rodantys, kad, suformavus valstybės koordinuojamą miškų kompleksą, galima ženkliai padidinti jo indėlį bendrame šalies vidaus produkte. 1997-1998 m. miško sektoriaus dalis bendrame vidaus produkte (BVP) sudarė apie 2,7%. Iš jų miškų ūkiui teko 1,2%, medienos apdorojimo pramonei 0,6%, popieriaus ir celiuliozės pramonei 0,3%, baldų pramonei 0,6%. Miškininkų paskaičiavimais, valstybei deramai reguliuojant miškų komplekso reikalus, jo indėlis į BVP pasiektų 6-7%. Tai patvirtina ir užsienio šalių, turinčių panašius medienos išteklius, patirtis.

1991 m. spalio 23 d. LR AT prezidiumo nutarimais man buvo suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas, buvau paskirtas ambasadoriumi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Taigi, dar būdamas Miškų ūkio ministru, lygiagrečiai pradėjau ambasadoriaus veiklą. Pirmiausiai reikalus derinau su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje G.Albrechtu. Jis man pranešė, kad įgaliojimų įteikimo Vokietijos Prezidentui Richardui von Weizsackeriui data paskirta 1991 m. lapkričio 28 d. Į Boną išvykome lapkričio 24 d. Kartu su manimi vyko Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos skyriaus pirmasis sekretorius Antanas Nesavas, ambasadų skyriaus vedėjas Arūnas Gruzdys, protokolo skyriaus pirmasis sekretorius Gediminas Šiaudvytis, Vakarų Europos skyriaus trečiasis sekretorius Antanas Gailius.

Bonoje neturėjome nieko. Viską reikėjo pradėti nuo pradžios. Apsistojome viešbutyje. Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Bundestago deputatai, ypatingai prof.dr. Wolfgang von Stetten, mus priėmė labai nuoširdžiai, negailėjo patarimų. Po įgaliojimo raštų įteikimo pagal veikiantį protokolą uždarame rate turėjau gana atvirą pokalbį su prezidentu von Weizsackeriu. Jis domėjosi ne tiek Lietuvos reikalais, kurie vokiečiams buvo pakankamai žinomi ir aiškūs, kiek Ukrainos problemomis. Iš pokalbio sužinojęs, kad daktarinę disertaciją aš apsigyniau Kijeve ir turiu ten nemažai pažįstamų, jis ypatingai daug klausinėjo apie Ukrainą. Aš jam paaiškinau, kad Ukraina po kelių šimtų metų vėl turi istorinį šansą tapti nepriklausoma valstybe ir to šanso tikrai nepraleis. Jis gi baiminosi, kad Ukrainos atsiskyrimas nuo TSRS bei Rusijos gali labai sukomplikuoti padėtį tame regione. Prezidentas užtikrino visų savos valstybės struktūrų paramą Lietuvos ambasadai ir kvietė kuo greičiau atvykti nuolatiniam darbui.

Greitai grįžome į Vilnių, Bonoje liko tik Antanas Gailius. Bundestagas Bonoje jau buvo įsteigęs Pabaltijo informacijos biurą, kuriame dirbo po vieną Baltijos šalių atstovą. Lietuvą atstovavo p.O.Meiglienė. Taigi ambasada, tiksliau p. Gailius, savo darbą Bonoje pradėjo glausdamasi prie minėto informacijos biuro. Tas biuras buvo įkurtas bute miesto centre. Kiekviena šalis turėjo po vieną kambarį su atskiru telefonu.

Vilniuje tvarkiau paskutinius reikalus Miškų ūkio ministerijoje ir atsiskaičiau už kelionę į Vokietiją. Šiandien juokinga prisiminti, kad teko įrodinėti kai kurių padarytų išlaidų prasmingumą. Pvz., į priėmimą pas Prezidentą, pagal protokolo reikalavimus, privalėjome vykti apsivilkę frakais. Aišku, tų frakų mes neturėjome. Vokiečiai tai suprato ir patarė frakus išsinuomoti specialioje firmoje. Parašius Vilniuje finansinę ataskaitą, revizoriams užkliuvo tie frakai. Jie aiškino, kad veikiantys įstatymai tokių dalykų nenumato. Aš gi įrodinėjau, kad veikiančiuose tarybiniuose įstatymuose nenumatyta Lietuvos ambasadų veikla ir su ja susijusios specifinės išlaidos. Revizorių neįtikinau. Reikalavo pačiam apmokėti išlaidas. Teko rašyti raštą A.Saudargui ir AT.

Pradėjau rūpintis atleidimo iš ministro pareigų ir paskyrimo ambasadoriumi reikalais. Per gruodžio mėn. tų reikalų sutvarkyti nespėjau. Vokiečiai gi pranešė, kad sausio mėn. pradžioje privalau dalyvauti Bonoje akredituotų ambasadorių susitikime su Vokietijos Prezidentu. Taigi pirmomis sausio dienomis išskridau vėl į Boną, dar formaliai būdamas ir Miškų ūkio ministru. Tiek pirma, tiek ir ši kelionė buvo malonios tuo, kad vykome turėdami Lietuvos Respublikos diplomatinius pasus. Iki tol naudojome dar turimus tarybinius diplomatinius pasus. Šį kartą su manimi vyko žmona ir G.Šiaudvytis. Vykome į savotišką nežinią, nes atlyginimai buvo nepaskirti, išmokėjo mums tik komandiruotpinigius, aš tada dar nežinojau, kad ir žmona turi teisę juos gauti. Pradžioje dviese vertėmės iš manųjų. Kiek džiugino, kad vežiausi LR Vyriausybės įgaliojimą nupirkti ambasadai pastatą ir garantuojantį apmokėjimą iki 1 250 000 DM. Nuvažiavę apsistojome tame pačiame viešbutyje ir, be oficialių reikalų, pradėjome tvarkyti buitinius. Nusprendėme išsinuomoti privačius butus. Nuoma kainavo žymiai pigiau negu viešbutis. Vienas kambarys informaciniame biure deramų sąlygų darbui nesudarė. Todėl visą laisvalaikį skyrėme patalpų paieškai. Įsitikinome, kad nupirkti bent nedidelį namuką už Vyriausybės skirtas lėšas neįmanoma. Vokiečiai mums patarė ambasadai patalpas išsinuomoti. Po ilgų ir sudėtingų pastangų suradome patalpas netoli Bonos centro Argelanderrstr. 108a. Tai buvo gana neblogas pasirinkimas. Ambasada tame kukliame pastate išbuvo iki pat jos perkėlimo į Berlyną 1999 m.

Nenoromis lyginau mūsų darbo pradžią Bonoje su užsienio ambasadų reikalavimais ir joms suteikiamomis galimybėmis Vilniuje. Vilniuje Vyriausybė pati ieško ir skiria ambasadoms geriausius pastatus arba duoda statytis pastatus pageidaujamuose sklypuose. Bonoje gi viską teko daryti patiems, neišvengiant ir klaidų.

Sausio mėn. pabaigoje sužinojau, kad Užsienio reikalų ministro įsakymu ambasadoriaus pareigoms esu skiriamas nuo 1992 m. sausio 24 d. Mat tą dieną AT atleido mane iš ministro pareigų. Tik 1992 m. kovo 9 d. buvo patvirtinti visi ambasados pareigūnų etatai (ambasadorius, patarėjas politikos klausimais, patarėjas ekonomikos klausimais, atašė, konsulas, kanceliarijos vadovas). Nuo 1992 m. balandžio 1 d. ambasados patarėju ekonomikos klausimais paskirtas J.Rudalevičius, o konsulu G.Šiaudvytis. Kiti numatyti etatai pradžioje buvo laisvi. Todėl kanceliarijos reikalus kelis mėnesius tvarkė Pabaltijo informacijos biuro darbuotoja O.Meiglienė, o nuo birželio 1 d. ambasadai pagal darbo sutartis talkino I.Brundzienė, R.Savickienė ir Vokietijoje gyvenantis lietuvis J.Vaicekauskas. Taigi, su tokiu kukliu kolektyvu pradėjome darbą didžiulėje Vokietijoje.

Šioje knygoje nėra galimybės patalpinti detalių darbo Vokietijoje įspūdžių. Todėl pateikiu tik apibendrinimus.

Ekonominis bendradarbiavimas

Bene svarbiausia, ko tuo metu Lietuva laukė iš Vokietijos, tai ekonominė parama. VFR, viena iš ekonomiškai pajėgiausių valstybių, suvienijus Vokietijos Rytų ir Vakarų žemes, turėjo ir turi papildomų rūpesčių. Tačiau ypatingai 1992-1993 m. laikotarpyje ji buvo pasiryžusi padėti ir Pabaltijo respublikoms. Tačiau tam reikėjo atitinkamo organizuotumo ir gero pasiruošimo. Tuo metu Lietuvoje norėta greitos ir pastebimos paramos. Tuo tarpu vokiečiai buvo pasiryžę tą paramą teikti palaipsniui, pradedant nuo mažų apimčių. Tačiau jau 1992-1993 m. buvo įmanoma iš Vokietijos gauti žymiai didesnę paramą, jeigu Lietuvoje būtų tinkamai dirbta. Ambasada, pasitarusi su Vokietijos ministerijomis, Bundestago komisijomis, bankais, koncernais, firmomis, siūlė tokią bendradarbiavimo tvarką:

1. Investicijoms ir kreditams gauti būtina skubiai parengti konkrečius projektus su jų techniniu ir ekonominiu pagrindimu, nurodant reikiamų lėšų paskirtį ir jų dydį bei panaudojimo adresatus, projektų finansavimo ir įgyvendinimo terminus.

2.  Projektų parengimui sudaryti nedideles darbo grupes, kuriose dirbtų mūsų specialistai ir vokiečiai ekspertai. Svarbiausiems klausimams (energetikos, transporto, žemės ūkio, ryšių ir kt.) rekomendavome suburti nuolatines tarybas.

3. LR ministerijos, departamentai, bankai, firmos ir kiti padaliniai, suinteresuoti bendradarbiavimu, ryšių palaikymui ir darbo organizavimui nuolatiniam darbui skyrė po vieną žmogų.

Tokius pasiūlymus daugelį kartų teikėme LR Vyriausybei, AT, visiems ministrams. Tačiau iš Lietuvos pasiūlymų gavome nedaug, o ir tie gautieji stokojo reikiamos informacijos. Bendradarbiavimui kenkė jau tada tradiciniu tapęs Lietuvos pareigūnų nerangumas, vilkinimas, nereagavimas į Vokietijos ministrų laiškus. Ne kartą važiavau į Vilnių, kalbėjau su premjeru, ministrais, paruošėme detalius reikalavimus, kuriuos įvykdžius, galima tikėtis iš VFR bankų, ministerijų, firmų kreditų bei investicijų. Tačiau ir tai beveik nepadėjo. Tada vokiečiai man pareiškė, kad jie labiau suinteresuoti bendradarbiavimu su privačiomis organizacijomis, o ne su  valstybinėmis institucijomis. Tačiau tuo metu privačios struktūros Lietuvoje buvo dar silpnos ir, nežiūrint ambasados bei vokiečių privačių firmų bei jų susivienijimų (pvz., DEG – Deutsche Investitions und Endtwicklungsgesellschaft – Vokietijos investicijų ir vystymo draugija, kurios metinė investicijų apimtis užsienyje sudarė apie 25 milijardus DM, stengėsi tuo metu ateiti į Lietuvą) pastangų, reikalai judėjo labai lėtai. Viena iš priežasčių, atstumiančių vokiečius – jų nepatenkino LR įstatymas, leidžiantis naudotis žeme iki 99 metų. Dauguma jų pageidavo įsigyti žemę, esančią jų finansuojamų įmonių teritorijoje. Juos patenkintų teisė įsigyti žemę po pastatais. Pokalbiuose buvo pabrėžiama, kad jeigu nebus priimti įstatymai, leidžiantys užsieniečiams įsigyti žemę, stambesnių investicijų tikėtis sunku: “Turėsite žemę, bet būsite vieniši”.

Dera priminti, kad metinės Vokietijos investicijos užsienio šalyse 1992 m. sudarė 259 milijardus DM, be to, Rytų Vokietijos stiprinimui kasmet skiriama apie 170 milijardų DM. Lietuva tokių lėšų tuo metu negavo nė 0,1%.

Bonoje neturėjome nieko. Viską reikėjo pradėti nuo pradžios. Apsistojome viešbutyje. Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Bundestago deputatai, ypatingai prof.dr. Wolfgang von Stetten, mus priėmė labai nuoširdžiai, negailėjo patarimų. Po įgaliojimo raštų įteikimo pagal veikiantį protokolą uždarame rate turėjau gana atvirą pokalbį su prezidentu von Weizsackeriu. Jis domėjosi ne tiek Lietuvos reikalais, kurie vokiečiams buvo pakankamai žinomi ir aiškūs, kiek Ukrainos problemomis. Iš pokalbio sužinojęs, kad daktarinę disertaciją aš apsigyniau Kijeve ir turiu ten nemažai pažįstamų, jis ypatingai daug klausinėjo apie Ukrainą. Aš jam paaiškinau, kad Ukraina po kelių šimtų metų vėl turi istorinį šansą tapti nepriklausoma valstybe ir to šanso tikrai nepraleis. Jis gi baiminosi, kad Ukrainos atsiskyrimas nuo TSRS bei Rusijos gali labai sukomplikuoti padėtį tame regione. Prezidentas užtikrino visų savos valstybės struktūrų paramą Lietuvos ambasadai ir kvietė kuo greičiau atvykti nuolatiniam darbui.

Greitai grįžome į Vilnių, Bonoje liko tik Antanas Gailius. Bundestagas Bonoje jau buvo įsteigęs Pabaltijo informacijos biurą, kuriame dirbo po vieną Baltijos šalių atstovą. Lietuvą atstovavo p.O.Meiglienė. Taigi ambasada, tiksliau p. Gailius, savo darbą Bonoje pradėjo glausdamasi prie minėto informacijos biuro. Tas biuras buvo įkurtas bute miesto centre. Kiekviena šalis turėjo po vieną kambarį su atskiru telefonu.

Vilniuje tvarkiau paskutinius reikalus Miškų ūkio ministerijoje ir atsiskaičiau už kelionę į Vokietiją. Šiandien juokinga prisiminti, kad teko įrodinėti kai kurių padarytų išlaidų prasmingumą. Pvz., į priėmimą pas Prezidentą, pagal protokolo reikalavimus, privalėjome vykti apsivilkę frakais. Aišku, tų frakų mes neturėjome. Vokiečiai tai suprato ir patarė frakus išsinuomoti specialioje firmoje. Parašius Vilniuje finansinę ataskaitą, revizoriams užkliuvo tie frakai. Jie aiškino, kad veikiantys įstatymai tokių dalykų nenumato. Aš gi įrodinėjau, kad veikiančiuose tarybiniuose įstatymuose nenumatyta Lietuvos ambasadų veikla ir su ja susijusios specifinės išlaidos. Revizorių neįtikinau. Reikalavo pačiam apmokėti išlaidas. Teko rašyti raštą A.Saudargui ir AT.

Pradėjau rūpintis atleidimo iš ministro pareigų ir paskyrimo ambasadoriumi reikalais. Per gruodžio mėn. tų reikalų sutvarkyti nespėjau. Vokiečiai gi pranešė, kad sausio mėn. pradžioje privalau dalyvauti Bonoje akredituotų ambasadorių susitikime su Vokietijos Prezidentu. Taigi pirmomis sausio dienomis išskridau vėl į Boną, dar formaliai būdamas ir Miškų ūkio ministru. Tiek pirma, tiek ir ši kelionė buvo malonios tuo, kad vykome turėdami Lietuvos Respublikos diplomatinius pasus. Iki tol naudojome dar turimus tarybinius diplomatinius pasus. Šį kartą su manimi vyko žmona ir G.Šiaudvytis. Vykome į savotišką nežinią, nes atlyginimai buvo nepaskirti, išmokėjo mums tik komandiruotpinigius, aš tada dar nežinojau, kad ir žmona turi teisę juos gauti. Pradžioje dviese vertėmės iš manųjų. Kiek džiugino, kad vežiausi LR Vyriausybės įgaliojimą nupirkti ambasadai pastatą ir garantuojantį apmokėjimą iki 1 250 000 DM. Nuvažiavę apsistojome tame pačiame viešbutyje ir, be oficialių reikalų, pradėjome tvarkyti buitinius. Nusprendėme išsinuomoti privačius butus. Nuoma kainavo žymiai pigiau negu viešbutis. Vienas kambarys informaciniame biure deramų sąlygų darbui nesudarė. Todėl visą laisvalaikį skyrėme patalpų paieškai. Įsitikinome, kad nupirkti bent nedidelį namuką už Vyriausybės skirtas lėšas neįmanoma. Vokiečiai mums patarė ambasadai patalpas išsinuomoti. Po ilgų ir sudėtingų pastangų suradome patalpas netoli Bonos centro Argelanderrstr. 108a. Tai buvo gana neblogas pasirinkimas. Ambasada tame kukliame pastate išbuvo iki pat jos perkėlimo į Berlyną 1999 m.

Nenoromis lyginau mūsų darbo pradžią Bonoje su užsienio ambasadų reikalavimais ir joms suteikiamomis galimybėmis Vilniuje. Vilniuje Vyriausybė pati ieško ir skiria ambasadoms geriausius pastatus arba duoda statytis pastatus pageidaujamuose sklypuose. Bonoje gi viską teko daryti patiems, neišvengiant ir klaidų.

Sausio mėn. pabaigoje sužinojau, kad Užsienio reikalų ministro įsakymu ambasadoriaus pareigoms esu skiriamas nuo 1992 m. sausio 24 d. Mat tą dieną AT atleido mane iš ministro pareigų. Tik 1992 m. kovo 9 d. buvo patvirtinti visi ambasados pareigūnų etatai (ambasadorius, patarėjas politikos klausimais, patarėjas ekonomikos klausimais, atašė, konsulas, kanceliarijos vadovas). Nuo 1992 m. balandžio 1 d. ambasados patarėju ekonomikos klausimais paskirtas J.Rudalevičius, o konsulu G.Šiaudvytis. Kiti numatyti etatai pradžioje buvo laisvi. Todėl kanceliarijos reikalus kelis mėnesius tvarkė Pabaltijo informacijos biuro darbuotoja O.Meiglienė, o nuo birželio 1 d. ambasadai pagal darbo sutartis talkino I.Brundzienė, R.Savickienė ir Vokietijoje gyvenantis lietuvis J.Vaicekauskas. Taigi, su tokiu kukliu kolektyvu pradėjome darbą didžiulėje Vokietijoje.

Šioje knygoje nėra galimybės patalpinti detalių darbo Vokietijoje įspūdžių. Todėl pateikiu tik apibendrinimus.

Ekonominis bendradarbiavimas

Bene svarbiausia, ko tuo metu Lietuva laukė iš Vokietijos, tai ekonominė parama. VFR, viena iš ekonomiškai pajėgiausių valstybių, suvienijus Vokietijos Rytų ir Vakarų žemes, turėjo ir turi papildomų rūpesčių. Tačiau ypatingai 1992-1993 m. laikotarpyje ji buvo pasiryžusi padėti ir Pabaltijo respublikoms. Tačiau tam reikėjo atitinkamo organizuotumo ir gero pasiruošimo. Tuo metu Lietuvoje norėta greitos ir pastebimos paramos. Tuo tarpu vokiečiai buvo pasiryžę tą paramą teikti palaipsniui, pradedant nuo mažų apimčių. Tačiau jau 1992-1993 m. buvo įmanoma iš Vokietijos gauti žymiai didesnę paramą, jeigu Lietuvoje būtų tinkamai dirbta. Ambasada, pasitarusi su Vokietijos ministerijomis, Bundestago komisijomis, bankais, koncernais, firmomis, siūlė tokią bendradarbiavimo tvarką:

1. Investicijoms ir kreditams gauti būtina skubiai parengti konkrečius projektus su jų techniniu ir ekonominiu pagrindimu, nurodant reikiamų lėšų paskirtį ir jų dydį bei panaudojimo adresatus, projektų finansavimo ir įgyvendinimo terminus.

2. Projektų parengimui sudaryti nedideles darbo grupes, kuriose dirbtų mūsų specialistai ir vokiečiai ekspertai. Svarbiausiems klausimams (energetikos, transporto, žemės ūkio, ryšių ir kt.) rekomendavome suburti nuolatines tarybas.

3. LR ministerijos, departamentai, bankai, firmos ir kiti padaliniai, suinteresuoti bendradarbiavimu, ryšių palaikymui ir darbo organizavimui nuolatiniam darbui skyrė po vieną žmogų.

Tokius pasiūlymus daugelį kartų teikėme LR Vyriausybei, AT, visiems ministrams. Tačiau iš Lietuvos pasiūlymų gavome nedaug, o ir tie gautieji stokojo reikiamos informacijos. Bendradarbiavimui kenkė jau tada tradiciniu tapęs Lietuvos pareigūnų nerangumas, vilkinimas, nereagavimas į Vokietijos ministrų laiškus. Ne kartą važiavau į Vilnių, kalbėjau su premjeru, ministrais, paruošėme detalius reikalavimus, kuriuos įvykdžius, galima tikėtis iš VFR bankų, ministerijų, firmų kreditų bei investicijų. Tačiau ir tai beveik nepadėjo. Tada vokiečiai man pareiškė, kad jie labiau suinteresuoti bendradarbiavimu su privačiomis organizacijomis, o ne su valstybinėmis institucijomis. Tačiau tuo metu privačios struktūros Lietuvoje buvo dar silpnos ir, nežiūrint ambasados bei vokiečių privačių firmų bei jų susivienijimų (pvz., DEG – Deutsche Investitions und Endtwicklungsgesellschaft – Vokietijos investicijų ir vystymo draugija, kurios metinė investicijų apimtis užsienyje sudarė apie 25 milijardus DM, stengėsi tuo metu ateiti į Lietuvą) pastangų, reikalai judėjo labai lėtai. Viena iš priežasčių, atstumiančių vokiečius – jų nepatenkino LR įstatymas, leidžiantis naudotis žeme iki 99 metų. Dauguma jų pageidavo įsigyti žemę, esančią jų finansuojamų įmonių teritorijoje. Juos patenkintų teisė įsigyti žemę po pastatais. Pokalbiuose buvo pabrėžiama, kad jeigu nebus priimti įstatymai, leidžiantys užsieniečiams įsigyti žemę, stambesnių investicijų tikėtis sunku: “Turėsite žemę, bet būsite vieniši”.

Dera priminti, kad metinės Vokietijos investicijos užsienio šalyse 1992 m. sudarė 259 milijardus DM, be to, Rytų Vokietijos stiprinimui kasmet skiriama apie 170 milijardų DM. Lietuva tokių lėšų tuo metu negavo nė 0,1%.

Tačiau ypatingai 1992-1993 m. laikotarpyje ji buvo pasiryžusi padėti ir Pabaltijo respublikoms. Tačiau tam reikėjo atitinkamo organizuotumo ir gero pasiruošimo. Tuo metu Lietuvoje norėta greitos ir pastebimos paramos. Tuo tarpu vokiečiai buvo pasiryžę tą paramą teikti palaipsniui, pradedant nuo mažų apimčių. Tačiau jau 1992-1993 m. buvo įmanoma iš Vokietijos gauti žymiai didesnę paramą, jeigu Lietuvoje būtų tinkamai dirbta. Ambasada, pasitarusi su Vokietijos ministerijomis, Bundestago komisijomis, bankais, koncernais, firmomis, siūlė tokią bendradarbiavimo tvarką:

1. Investicijoms ir kreditams gauti būtina skubiai parengti konkrečius projektus su jų techniniu ir ekonominiu pagrindimu, nurodant reikiamų lėšų paskirtį ir jų dydį bei panaudojimo adresatus, projektų finansavimo ir įgyvendinimo terminus.

2. Projektų parengimui sudaryti nedideles darbo grupes, kuriose dirbtų mūsų specialistai ir vokiečiai ekspertai. Svarbiausiems klausimams (energetikos, transporto, žemės ūkio, ryšių ir kt.) rekomendavome suburti nuolatines tarybas.

3. LR ministerijos, departamentai, bankai, firmos ir kiti padaliniai, suinteresuoti bendradarbiavimu, ryšių palaikymui ir darbo organizavimui nuolatiniam darbui skyrė po vieną žmogų.

Tokius pasiūlymus daugelį kartų teikėme LR Vyriausybei, AT, visiems ministrams. Tačiau iš Lietuvos pasiūlymų gavome nedaug, o ir tie gautieji stokojo reikiamos informacijos. Bendradarbiavimui kenkė jau tada tradiciniu tapęs Lietuvos pareigūnų nerangumas, vilkinimas, nereagavimas į Vokietijos ministrų laiškus. Ne kartą važiavau į Vilnių, kalbėjau su premjeru, ministrais, paruošėme detalius reikalavimus, kuriuos įvykdžius, galima tikėtis iš VFR bankų, ministerijų, firmų kreditų bei investicijų. Tačiau ir tai beveik nepadėjo. Tada vokiečiai man pareiškė, kad jie labiau suinteresuoti bendradarbiavimu su privačiomis organizacijomis, o ne su valstybinėmis institucijomis. Tačiau tuo metu privačios struktūros Lietuvoje buvo dar silpnos ir, nežiūrint ambasados bei vokiečių privačių firmų bei jų susivienijimų (pvz., DEG – Deutsche Investitions und Endtwicklungsgesellschaft – Vokietijos investicijų ir vystymo draugija, kurios metinė investicijų apimtis užsienyje sudarė apie 25 milijardus DM, stengėsi tuo metu ateiti į Lietuvą) pastangų, reikalai judėjo labai lėtai. Viena iš priežasčių, atstumiančių vokiečius – jų nepatenkino LR įstatymas, leidžiantis naudotis žeme iki 99 metų. Dauguma jų pageidavo įsigyti žemę, esančią jų finansuojamų įmonių teritorijoje. Juos patenkintų teisė įsigyti žemę po pastatais. Pokalbiuose buvo pabrėžiama, kad jeigu nebus priimti įstatymai, leidžiantys užsieniečiams įsigyti žemę, stambesnių investicijų tikėtis sunku: “Turėsite žemę, bet būsite vieniši”.

Dera priminti, kad metinės Vokietijos investicijos užsienio šalyse 1992 m. sudarė 259 milijardus DM, be to, Rytų Vokietijos stiprinimui kasmet skiriama apie 170 milijardų DM. Lietuva tokių lėšų tuo metu negavo nė 0,1%.

Privačiuose pokalbiuose bankų, firmų ir koncernų vadovai teigė, kad su rimtomis investicijomis į Baltijos šalis jie ateis tik tada, kai bus deramai sutvarkyta Rytų Vokietija. Jų nuomone, ne anksčiau kaip po 10-20 metų. Tokiai ateičiai jau 1992 m. Vokietijoje veikė kelios organizacijos. Minėtinas susivienijimas “Pro Baltica Forum”, kuris jungė pagrindinius Vokietijos koncernus, bankus, geležinkelius ir aerolinijas. Dirbdamas to susivienijimo konsultantu, įsitikinau, kad jie su Baltijos šalimis ateityje pasiryžę bendrauti visose pagrindinėse gyvenimo srityse. Tačiau jų sumanymai ir veikla buvo nukreipti į tolimą perspektyvą. Tuo tarpu Lietuvoje buvo laukiama šiandieninės paramos. Toks interesų nesutapimas buvo viena iš priežasčių, kad stambios ekonominės paramos ir investicijų tais metais negavome. Dar viena, ko ne tik Vokietija, bet ir kitos Vakarų šalys laukė iš Baltijos šalių. Juos labai domino ir domina Rusijos bei kitų Rytų rinka ir ten esantys gamtos ištekliai. Primygtinai rekomendavo, kad Baltijos šalys taptų transporto, ekonomikos ir politikos tiltu tarp Vakarų Europos ir Rytų šalių. Pasitarimuose buvo pabrėžiama, kad Lietuva, deramai panaudojus savo gerą geopolitinę padėtį ir sukūrus reikiamą infrastruktūrą, galėtų tapti savotišku europiniu Honkongu ir gerai ekonomiškai tvarkytis, panaudodama tilto galimybes: “Jeigu jūs to nesuprasite ir taip nepasielgsite, tai būsite apeiti arba peršokti”. Deja, dalis politikų Lietuvoje ir šiandien tų elementarių dalykų nesuvokia.

Politikų parama

Būdamas Vokietijoje, visą laiką jutau draugišką VFR Prezidento, Kanclerio, ministrų nusiteikimą Lietuvai. Tačiau bene daugiausia tos šilumos rodė VFR Bundestagas. Dar 1991 m. Bundestage įsisteigė Baltijos draugų grupė, kuri 1992 m. vasario mėn. peraugo į Vokietijos-Pabaltijo parlamentinę grupę. Ši parlamentinė grupė Bundestage buvo didžiausia ir turėjo 102 narius. Grupės pirmininkas prof.dr. Wolfgang von Stetten, kuris asmeniškai Lietuvai padėjo ir padeda labai daug.

Kreditai ir humanitarinė parama

Tuo metu VFR Vyriausybė skyrė kelis beprocentinius kreditus Lietuvos žemės ūkio technikai įsigyti. Tie kreditai nebuvo dideli, bet kiekvienas iš jų sudarė po kelis milijonus DM.

Įvairios Vokietijos organizacijos, miestai bei firmos tuo metu humanitarinės pagalbos kartu su negrąžinamais kreditais Lietuvai kasmet teikė maždaug už 30 mln.DM. Ta parama buvo tiekiama decentralizuotai ir ją gavo tiesiogiai miestai, įmonės, ligoninės, savivaldybės, nes vokiečiai valstybinėmis institucijomis nepasitikėjo. Pateiksiu kelis pavyzdžius. Duisburgo miesto savivaldybė Vilniui davė medikamentų, medicininės technikos, plataus vartojimo reikmenų už 3 mln.DM. Analogišką paramą už 1 mln.DM Mendeno miestas suteikė Plungei. Tokių pavyzdžių buvo dešimtys. Tačiau paramos didinimui kliudė lietuviškas nerangumas.

Pvz., Antakalnio universitetinė ligoninė paprašė padėti jiems gauti dializės ir kraujo apytakos aparatūros. Parašiau raštus visų Vokietijos žemių sveikatos apsaugos organams. Jau kitą dieną pasipylė skambučiai, prašydami didesnės medicininės informacijos. Su dideliu vargu tokią informaciją iš Vilniaus gavome. Po kelių dienų vokiečiai pranešė, kad į Berlyną suvežta prašomos aparatūros už kelis milijonus markių. Prašė ją kuo greičiau atsiimti. Veltui Vilniaus institucijas ir ligonines apie dvi savaites raginome atsiimti. Viskas veltui. Aiškinosi benzino stoka. Užsigavę ir nusivylę vokiečiai aparatūrą persiuntė į Bosniją. Tokių pavyzdžių galėčiau vardinti dešimtimis. Kiek sėkmingiau buvo priimama katalikiškų organizacijų teikiama pagalba Lietuvai. Tam reikalui į Boną buvome pakvietę vyskupą Sigitą Tamkevičių ir kunigą Robertą Grigą.

Pasienio problemos

Ne kartą vokiečiai reiškė nepasitenkinimą mūsų pasieniečių ir muitinės darbu. Gąsdino, kad jeigu mes nesutvarkysime tų reikalų, tai tas gali pakenkti ekonominiams bei kitokiems Vokietijos ir Lietuvos  reikalams. Analogiška situacija klostėsi su kitomis Vakarų šalimis. Pvz., ambasadorius V.Kūris pranešė, jog Belgijos valstybinės institucijos jį įspėjo apie galimas neigiamas pasekmes Lietuvos-Belgijos dalykiniams santykiams. Vokiečiai gi pranešė, jog į VFR užsienio reikalų tarnybą nuolat plaukia Vokietijos piliečių skundai dėl Lietuvos pasieniečių ir muitinės pareigūnų aplaidumo: žmonėms, gabenantiems į Lietuvą humanitarinės pagalbos krovinius, tenka laukti eilėse iki 40 valandų. Įvairiausiais pretekstais ieškoma priekabių. Jų tikslas – išspausti iš Vokietijos piliečių “mokestį”. Tuo metu pervažiavimo per sieną pagreitinimas kainavo apie 200 JAV dolerių. Apie tokią padėtį nuolat informuodavau LR Vyriausybę. Kartu pateikiau Vokietijos užsienio reikalų tarnybos norą padėti mums, formuojant pasienio tarnybą ir muitines. Jie sutiko padėti parengti šios srities specialistus, išmokyti elgesio kultūros, paruošti psichologiškai. Vokietija tuo metu buvo pasiruošusi padėti įrengti pasienyje poilsio zonas, medicinos punktus, sutvarkyti ryšius. Asmeniškai jie man sakė, kad galėtų laikinam darbui į Lietuvą nusiųsti 2-3 pavyzdines grupes, kurios parodytų, kaip reikia įvesti tvarką. Pvz., pagavus pareigūną, imantį kyšį, jis atleidžiamas iš darbo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nustoja teisės ateityje dirbti valstybinėse institucijose. Kartu su juo iš darbo atleidžiama visa tuo metu dirbanti pamaina. Kai tuos vokiečių pasiūlymus perdaviau ne vienai mūsų Vyriausybei, man buvo atsakyta, kad tokios priemonės yra per griežtos, vokiečių parama mums nereikalinga, o aš privalau jiems aiškinti, kad netvarką sukelia Lenkijos pusė. Šiandien padėtis pasienyje geresnė, tačiau vokiečių pasiūlymai tebelieka aktualūs.

Bendravimas su kitomis ambasadomis

Vokietijoje 1992-1993 m. buvo akredituotos maždaug 130 šalių diplomatinės atstovybės. Tuo metu visos jos dirbo Bonoje. Su visais ambasadoriais tekdavo susitikti arba vyriausybiniuose priėmimuose, arba ambasadose. Tačiau su keliomis iš jų buvo tamprūs santykiai. Daugiausia bendravome su latviais ir estais. Susitikdavome kas mėnesį, keisdavomės informacija, planavome bendrus reikalus. Pvz., galvojome, kad Garbės konsulai galėtų būti bendri. Esant Vokietijos nustatytiems limitams vienos valstybės konsulų skaičiui, tokiu būdu manėme aprėpti visas Vokietijos žemes. Tačiau mūsų šalių sostinės tą mintį ignoravo. Kartu dalyvavome Pro Baltica Forum veikloje, bendravome su Bundestago deputatais. Didelę paramą mums, naujokams Bonoje, teikė švedų ambasada. Ji negailėjo patarimų, padėjo užmegzti ryšius su naudingomis organizacijomis ir asmenimis.

Bonoje jau veikė nuolatinė ES atstovybė. Ji organizuodavo reguliarius ES šalių ir galimų kandidatų susitikimus-diskusijas. Jų tema dažnai buvo Baltijos šalių reikalai. Palengva susiformavo nuomonė, kad Baltijos šalims tapti visavertėmis ES narėmis prireiks apie 15-20 metų. Tačiau kai tą nuomonę perdaviau Vilniui, išgirdau įnirtingus prieštaravimus. Labiausiai prieštaravo Prezidento A.Brazausko patarėjas J.Paleckis. Gyvenimas parodė, kad ES šalių ambasadoriai 1992-1993 m. buvo teisūs. ES narėmis Baltijos šalys taps jų prognozuojamu laikotarpiu. Jau mano buvimo Bonoje laikotarpiu buvo galvojama, kaip padėti Baltijos šalims PHARE programų rėmuose. Teikėme pirmuosius pasiūlymus.

Su didžiųjų valstybių ambasadomis bendravome mažiau, nes labai jau skirtingas turėjome darbo galimybes ir skirtingą užnugarį savo šalyse. Su Rusijos ambasada santykiai buvo labai santūrūs, nes visas jos aparatas buvo likęs iš tarybinių laikų. Labai draugiški buvo ukrainiečiai, nes ir jie pradėjo nuo nulio. Mus stebino JAV ambasada keliais požiūriais. Pirmiausia mastais. Bonoje turėjo visą miestelį su tūkstančiais žmonių. Savi jūrų pėstininkai, įvairios tarnybos, klubai, restoranai ir t.t. Oficialiomis progomis jų ambasadorius aplankydavo mus, mes gi retkarčiais susitikdavome su kitais ambasadoriais jų klube. Tačiau palengva pastebėjau, kad amerikiečiai kitų šalių, įskaitant Vokietiją, nėra labai mėgiami. Gerus santykius su jais visi palaikė dėl pagarbos galingai šaliai. Tačiau ne kartą atviriau įsikalbėjus su Vakarų Europos šalių atstovais, jie pripažindavo, kad JAV hegemonija, ypatingai kultūros srityse, jiems yra visai nepriimtina. Teko dalyvauti keliuose pasitarimuose, kur buvo galvojama, kaip Europos šalys gali pasipriešinti JAV pseudokultūrai, ypatingai kine ir televizijoje. Jau tada buvo galvojama apie Europos šalių kultūrinį susijungimą prieš JAV invaziją. Tačiau visa tai liko tik pokalbiuose. Dėl konkrečių priemonių nesutarta. Man liko įspūdis, kad lietuviams buvo nepriimtina tarybinė propagandinė kultūra, nepriimtinas ir JAV tariamos kultūros masinis veržimasis. Savaime aišku, kad ir JAV yra gerų dalykų bei reiškinių. Tačiau jie mus pasiekia lėčiau ir mažiau.

Ginkluotė

1992-1993 m. Lietuvai buvo aktualu gauti įvairią ginkluotę. Tikėjomės, kad vokiečiai padės. 1992 m. pradžioje atvyko Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius su savo pavaduotoju. Turėjome kelis susitikimus su Vokietijos gynybos ministru ir kitais kariškiais. Vokiečiai maloniai kalbėjo, demonstravo poligonuose įvairią ginkluotę, daugiausia skirtą partizaniniam karui. Tačiau A.Butkevičiaus vizito metu nieko konkretaus nežadėjo. Mane supažindino su admirolu Franku, kuris, jų žodžiais, kuravo karinius Lietuvos reikalus. Su juo turėjau kelis susitikimus, tačiau praktiškai visi jie buvo bevaisiai. Savo atsisakymą teikti ginkluotę Lietuvai jie motyvavo tuo, kad tiekti ginklus užsienio šalims vokiečiams draudžia pokariniai Potsdamo susitarimai. Tačiau ne vienas žemesnio rango kariškis kalbėjo, kad pagrindinė priežastis glūdi tame, jog Rusijos kariuomenė dar yra ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Tikrai, Vokietija šiandien jau telkia ginkluotę dėka pasikeitusių sąlygų. Šis faktas patvirtina, kad Lietuvos ambasada darbą Vokietijoje pradėjo ne visai palankiomis sąlygomis. Prisimenu, kad A.Butkevičius, sužinojęs, jog vokiečiai nieko nežada, man pasakė: “Nieko tokio. Neduoda vokiečiai, duos rusai”. Taip jis ir padarė.

Karaliaučiaus srities problemos

Karaliaučiaus srities problemos domino ir domina tiek lietuvius, tiek ir vokiečius. Neoficialiuose pokalbiuose apie tai teko dažnai kalbėti. Vokiečiai atvirai išsakydavo savo poziciją. Iš jų gaudavome informaciją apie Rusijos karinių pajėgų sudėtį ir struktūrą Karaliaučiaus srityje. Jie pripažino, kad tai yra parako statinė Europos viduryje. Tačiau sakydavo, kad būti iniciatoriais dėl Karaliaučiaus srities demilitarizavimo ir tolimesnės ateities jie negali, nes tai draudžia minėti Potsdamo susitarimai. Primygtinai rekomendavo, kad tuos reikalus iškeltų apie Baltijos jūrą esančios šalys. Labiausiai, jų nuomone, tam vaidmeniui tiktų Lenkija ir Lietuva. Ne kartą teko kalbėti apie Rytprūsiuose tarybinės armijos vykdytą lietuvių ir vokiečių genocidą. Su dėkingumu prisimindavo lietuvių teiktą paramą vokiečių moterims ir vaikams pokario metais, kai tie klaidžiodavo po Lietuvą. Tokias neoficialias padėkas gavau iš Prezidento, Socialinių reikalų ministro ir kitų neoficialių asmenų. Tačiau įdomiausia buvo kalbėtis apie tos srities ateitį. Jau tais metais vokiečiai neneigė, kad į Karaliaučiaus sritį, kaip ir į tolimesnius Rytus, jie eis ekonomiškai. Šiandien matome, kad jie taip ir elgiasi. Vieno koncerno vadovas išsakė mintį, kad ateityje svarstytina galimybė Karaliaučiaus sritį nupirkti iš Rusijos. Jo nuomone, tai kainuotų mažiau, negu buvusios Rytų Vokietijos sutvarkymas.

Kultūriniai ir moksliniai ryšiai

1992-1993 m. kultūriniai ir moksliniai ryšiai buvo spontaniški, be deramos sistemos. Tačiau jau tada Vokietijoje lankėsi įvairūs meno kolektyvai, buvo ruošiamos įvairios parodos. Visi šie renginiai turėjo didelį pasisekimą. Susidarė įspūdis, kad ir tada, ir dabar Lietuvą užsienyje geriausiai reprezentuoja muzika, dailė ir teatras.

Tuo metu buvo akivaizdus daugelio Vokietijos mokslo įstaigų noras bendrauti su Lietuvos mokslo-mokymo įstaigomis. Čia ambasada mėgino atlikti tarpininko vaidmenį, tačiau pradžioje reikalas ėjosi sunkiai.

Vokietijos lietuviai

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo apie 75 000 lietuvių. Vėliau dauguma jų išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas šalis. Spėjama, kad suvienytoje Vokietijoje liko apie 10 000 lietuvių. Lietuvių bendruomenė turi apie 1000 narių (su šeimos nariais – apie 3000). Bendruomenės centras įsikūręs Hiutenfelde prie Vasario 16-osios gimnazijos. Mano darbo metu bendruomenės pirmininku buvo p. Arminas Lipšys, gimnazijos direktorius - p. Andrius Šmitas.

Gimnazija ir bendruomenė daug dirba kultūrinėje srityje. Tačiau visumoje Vokietijos lietuvių bendruomenė yra silpnesnė, negu manėme Lietuvoje. Viena iš priežasčių – išsiskaidymas, kuris apsunkina bet kokią veiklą. Aktyvesnių lietuvių pastebėjome tik kelias dešimtis. Tačiau manau, kad ir ateityje Hiutelfeldas turėtų likti lietuvių kultūriniu centru. O gal ir Lietuvos kultūrine atstovybe. Man nesuprantama, kaip JAV steigiama Lietuvos kultūros atašė pareigybė, kai JAV lietuviai yra daug pajėgesni už Vokietijos lietuvius ir gali atstovauti Lietuvos kultūrą geriau už Lietuvos atsiunčiamą merginą.

Darbo Vokietijoje pabaiga

LDDP laimėjus rinkimus, prasidėjo pirmieji nesutarimai su nauja Užsienio reikalų ministerijos vadovybe. Nesutariau ir su Seimo LDDP frakcija. Prasidėjo įvairių priekabių ieškojimai. Ypatingai negalėjau rasti bendros kalbos su ministru P.Gyliu. LDDP frakcijos pirmininkas Seime J.Karosas “Respublikoje” (1993 m. vasario 11 d.) paskelbė straipsnį “Vakarų fronte nieko naujo…”, kuriame apie ambasadą pateikė melagingus duomenis. Teko visose užsienio leituvių ir Lietuvos laikraščiuose paskelbti patikslinimą. “Lietuvos aide” tas patikslinimas buvo paskelbtas pavadinimu “Išryškėjo Karoso melai” (1993 m. kovo 5 d.). Vėliau man J.Karosas prisipažino, jog šis atvejis jam buvo gera pamoka, kad nereikia naudotis nepatikrina šmeižikiška “informacija”. Supratau, kad su LDDP man nepakeliui, todėl 1993 m. vasario 22 d. parašiau pareiškimą Prezidentui A.Brazauskui, prašydamas atleisti mane iš darbo.

Į Lietuvą grįžau 1993 m. gegužės 14 d.

Šiandien įdomu palyginti ministro ir ambasadoriaus darbą. Skirtingos pareigybės, skirtingas darbas. Manau, kad ministro darbas yra žymiai efektyvesnis ir įdomesnis už ambasadoriaus darbą. Ministras gali bent savo sferoje įtakoti įvykius. Ambasadorius tos galimybės neturi. Maža to, ambasadorius yra valdančiosios daugumos ir Vyriausybės tarnas. Savarankiškai spręsti jis negali nieko, privalo laikytis Seimo ir Vyriausybės nustatytos krypties. Didžiųjų valstybių ambasadorių padėtis ir galimybės yra kitokios. Jie gali įtakoti įvykius, o mažųjų valstybių ambasadoriai dažniausiai lieka stebėtojais ir savo Vyriausybės valios vykdytojais. Tačiau esu dėkingas likimui, kad teko paragauti ir ambasadoriaus, ir ministro duonos. Savotišką pasitenkinimą jaučiu, kad buvau pirmuoju Lietuvos Respublikos Miškų ūkio ministru ir pirmuoju LR ambasadoriumi Vokietijoje.

Prof. Vaidotas Antanaitis
LTS valdybos narys, http://www.lts.lt/archyvas/zinios_archyvas_01.htm
(tęsinys kitame numeryje)