Naujienos

* Baltijos šalių privačių miško savininkų nacionalinių asociacijų susitikimas Latvijoje

Latvijos miško savininkų asociacija, vadovaujama valdybos pirmininko Arnis Muižnieks birželio 30-liepos 1 dienomis pakvietė Estijos ir Lietuvos nacionalines miško savininkų asociacijas į konferenciją “Privati miškininkystė Baltijos šalyse – dabartinė padėtis ir vystymasis ateityje”. Seminare dalyvavo ne tik asociacijų bei ministerijų atstovai, bet ir spaudos bei radijo žurnalistai.

Pirmą dieną buvo apsikeičiama informacija bei patirtimi: kiekvienos šalies atstovai pristatė savo šalies miško išteklius, jų pasiskirstymą pagal nuosavybės formas, miškų administravimo tvarką, privačių miško savininkų asocijavimosi istoriją ir dabartinę situaciją, valstybės ir Europos Bendrijos paramą privačiam miškų ūkiui. Taip pat pristatytos šios dienos skaudžiausios problemos.

Nors visose šalyse dar taip neseniai buvo sovietinė santvarka ir valstybinė miškų nuosavybė, tačiau atgavus nepriklausomybę kiekviena šalis pasuko kiek kitokiu keliu. Latvijoje ir Estijoje nuosavybė buvo gražinama natūra, arba, nesant galimybės (žemė dabar naudojama keliams, užstatyta visuomeniniais pastatais ir pan.) ar savininkui pageidaujant, buvo galima įsigyti kitą privatizuojamą turtą, privatizuojamą žemę bei mišką. Jokių žemės perkėlimų, kurie tokie populiarūs Lietuvoje, ten nebuvo leista. Estijoje valstybiniais palikta apie 50 proc. visų miškų. Įmonės valdo apie 20 proc. Estijos miškų. Gal todėl ir parama privačiam miškų ūkiui yra milžiniška, atitinka maždaug milioną litų.

Miško savininkams kompensuojama miško atkūrimo ir įveisimo, jaunuolynų priežiūros, miškotvarkos projekto (kuris nėra privalomas) rengimo išlaidos ir dar daug kitų su miškininkystės sritimi siejamų išlaidų. Viso 21 pozicija. Finansiškai remiamas  ir miško savininkų asocijavimasis. Nuo 2008 šių lėšų skirstymui įkurtas Privačių miškų centras, kuris išlaikomas valstybės.

Estijoje vidutinė valda didesnė nei Lietuvoje -  apie 10 ha. Tačiau ir ten yra daugybė mažų valdų, kurių savininkams trūksta miškininystės žinių ir patirties. Todėl yra įsikūrę 45 regioninės asociacijos-kooperatyvai, kurios moko ir informuoja savininkus, padeda atlikti miškininkystės darbus ir parduoti medieną. Šias asociacijas jungia Privačių Miškų Sąjunga. Ji politiškai atstovauja miško savininkų interesus. Šios sąjungos šiandienos aktualijos yra kuriamas naujas miškų įstatymas, dideli mokesčiai ir mažos miško savininkų pajamos iš savo miško.

Europos Bendrijos paramos miškų ūkiui Estija neišnaudojo, todėl 2007-2013 metais gaus mažesnę paramą. Pagrindinę lėšų neįsisavinimo priežastį estai nurodo tą pačią kaip ir  Lietuvoje – savininkams nesuprantama biurokratija. Tačiau jų mažą aktyvumą, be abejo, skatina milžiniška valstybės parama, kurios gavimo procedūros labai paprastos.

Tiek Estijos, tiek Latvijos kaimo plėtros planas 2007-2013 metais panašus į lietuvišką, panašios priemonės ir lėšos joms. Estai negavo lėšų miškų įveisimui dėl neįsisavintų praeito laikotarpio lėšų. Todėl mes turėtume džiaugtis, kad mūsų neįsisavinti apie pusė šimto milijonų miškų įveisimui skirtų lėšų buvo perskirstyti žemės ūkiui, ir sankcijų iš Briuselio nesulaukėme. Tuo tarpu estai, ES lėšas skirstydami per Privačių miškų centrą, negalėjo nepanaudotų lėšų “paslėpti”.

Latvijoje prieš dešimtmetį buvo sukurta vienintelė privačių miškų asociacija, paremta medienos pardavimų kooperacija. Tačiau išaugusi ji suskilo, regionai išsiskirstė kas sau. Šiuo metu yra apie 40 regioninių asociacijų, tačiau aktyviai veikia mažiau kaip 10. Valstybiniu mastu miško savinikus atstovauti pradeda naujai įsikūrusi Latvijos miško savininkų asociacija. Ji turi regioninių asociacijų palaikymą, glaudžiai bendradarbiauja su valstybinius miškus valdančia akcine bendrove “Latvijas valsts meži” (Latvijos valstybiniai miškai).  Visos asociacijos bando periodiškai rinktis už apskrito stalo ir ieškoti sprendimo būdų bendroms problemoms. Problemos kiek kitokios nei Lietuvoje, nes tradiciškai susiklostė geros bendradarbiavimo su valstybiniais miškais tradicijos. Todėl Latvijos miško savininkai gauna visakeriopą, nors ir mokamą, pagalbą iš valstybinių miškų. Dėl to visos naujovės, diegiamos valstybiniuose miškuose, tiesiogiai paliečia ir privačių miškų savininkus. Valstybinių miškų valdymas per akcinę bendrovę yra daug mažiau biurokratinis, nei Lietuvos valstybinių įmonių modelis. Todėl Latvijos miškuose lengviau diegiamos naujovės.

Antroji diena buvo skirta pažangių technologijų demonstravimui. Latvių kolegos parodė Strenči medelyną, kuriame pušies daigai auginami konteineriuose. Dauguma procesų mechanizuoti. Daigai pirmais metais auga šiltnamyje. Išauginti daigai iki pardavimo laikomi šaldytuvuose. Daigų užtenka valstybiniams ir privatiems miškams atkurti, likusius eksportuoja, daugiausia į Švediją. Tiesa, investicijų atsipirkimą planuoja tik per 20 metų. Tačiau, nepaisant to, šalia matėme ką tik iškirstą plotą apie 10 ha, kuriame daigai bus auginami tik eksportui. Latvijos medelynai tėra akcinės bendrovės padaliniai ir jie yra specializuoti: kai kurie augina tik spygliuočius, kiti lapuočius. Kalsnava medelynas augiana hibridinę drebulę. Iš viso yra devyni AB “Latvijas valsts meži” medelynai. Šešiuose auginami ir dekoratyviniai medžiai bei krūmai, tačiau specialiai miškui jokių krūmų neaugina.

Vėliau aplankėme privačią bendrovę, kuri diegia miškų ūkyje tikrai šiuolaikines technologijas. Ji adaptuoja Pabaltijo miškų sąlygomis žemės paviršiaus skenavimo technologiją. Į krūvą apjungta iš principo karinei pramonei skirti įrenginiai ir kompiuterinės programos, labai tiksliai nustatančios judančio objekto buvimo vietą ardvėje (buvo naudojama balistinių raketų valdymui), žemės paviršiaus skenavimas lazeriu, kartu atliekant spektrinę analizę, ir miškų dendrometrijos žinios apie medžio aukščio, lajos formos, skersmens ir kt. tarpusavio ryšius. To pasekoje  lėktuvu skrendant virš miško centimetrų tikslumu ne tik nubraižomas reljefas, nustatomos miško ribos, kitų objektų vieta ir dydis (trijų matavimų), bet ir duomenys apie kiekvieną (!!!) medį: jo lajos ir kamieno vietą erdvėje. Naudojant dendrometrijos mokslo  žinias apie medžio aukščio, lajos formos ir skersmens tarpusavio ryšį, programiškai nustatomi taksaciniai rodikliai. Todėl, vieno užskridimo metu, kurio kaina apie 25 Lt/ha (skenuojant didesnį plotą), surenkama informacija ne tik kirtimų projektavimui, bet ir sausinimo sistemų, kelių ir net  net valksmų projektavimui. Naudojant medynų augimo lentelių duomenis galima modeliuoti nuskenuoto miško augimą. Programos galimybės nepamainomos projektuojant kraštovaizdžio formavimo kirtimus, nes bet kurį medį galima “apžiūrėti” kompiuterio ekrane iš visų pusių, jį “nupjauti”. Tačiau didžiausias šios programos privalumas- jos objektyvumas. Ji nedaro atsitiktinių klaidų, kas būdinga taksatoriui, ji iš principo atlieka ištisinį medžių perskaičiavimą ir to pasekoje formuoja sklypus bei nustato jų taksacinius duomenis. Todėl, kai šiuo metu Lietuvoje reikalinga pertaksuoti beveik visus privačius miškus rengiant vidinės miškotvarkos projektus jau kartą valstybės lėšomis inventorizuotuose miškuose, šių technologijų panaudojimas labai greitai atsipirktų, nes projekto rengimui būtų naudojami objektyvūs duomenys apie miško sklypus. Į mišką būtų einama tik biržes rėžti arba įvertinti pakitimus po kirtimų ar stichinių nelaimių.

Po svetingo Latvių kolegų priėmimo sutarėme ir toliau keistis informacija, nes nepaisant skirtumų yra ir daug bendro. Daug tų pačių neišspręstų problemų, kurios vienose valstybėse sprendžiamos sėkmingiau, kitur mažiau sėkmingai.

Vidmantas Jusas,

LMSA valdybos pirmininko pavaduotojas