Naujienos

* Lrytas: apie pastaruoju metu išplitusį įprotį aklai ginti gamtą nuo žmogaus

Dienraščio "Lietuvos rytas" redakcinėje skiltyje 2008-06-20 rašoma apie pastaruoju metu išplitusį pareigūnų ir politikierių  įprotį aklai ginti gamtą nuo žmogaus. Siūlome susipažinti:

Keistenybių kupinoje Lietuvoje vienas dalykas iki šiol lyg ir buvo visiškai aiškus – jeigu iš teisėto savininko teisėtai įsigijai kokį nors turtą, gali būti ramus – valstybė, įstatymas, teisėtvarkos sistema patikimai saugo, gina ir tave, ir tavo turtą.

Molėtų rajono verslininkui ir vietos politikui R.Grigaliūnui nutikusi istorija tampa įrodymu, kad Lietuvos piliečiai nebeturi net tokios teorinės garantijos.

Prieš porą metų nusipirkęs pusę hektaro pušyno Molėtuose R.Grigaliūnas neseniai sužinojo, kad valdžia, privalanti ginti šventą jo nuosavybės teisę, ėmėsi žygių bandydama ją apskritai atimti.

Tai išgirdus iš karto kyla mintis, kad nedoras verslininkas greičiausiai bus pažeidęs įstatymus. Taip dažnai nutinka, tačiau šįkart taip tikrai nėra. Pirkimo sutartis teisėta, pardavėjas jokių pretenzijų neturi.

Naujasis savininkas netgi neaptvėrė tvora iki Pastovio ežero nusidriekusio miško ir nevaiko iš jo žmonių, kaip elgiasi daugybė verslininkų šalyje. Be to, jis nepastatė neteisėtų statinių.

Priešingai, tvarkė pušyną dar nuo tada, kai tik jis pradėjo želti ir buvo niekieno žemė.

Gresiančios netekties priežastis – klaida. Tiktai ją padarė ne R.Grigaliūnas ir ne žemę jam pardavęs asmuo, o tie, kurie turėtų savininką ir jo nuosavybę ginti, bet dabar bando įvelti į ginčus.

Tiesą sakant, net sunku pasakyti, kada Molėtų rajono politikai ir pareigūnai suklydo – 2003 metais ar dabar.

Prieš 5 metus rajono tarybai priėmus sprendimą suformuoti žemės sklypus rekreacinėje Molėtų teritorijoje ir grąžinti juos savininkams, keli iš jų gavo žemės, kurioje sovietmečiu pradėtas želdinti Molėtų parkas.

R.Grigaliūnas nusipirko vieną tokių sklypų nuogąstaudamas dėl galimų statybų, kirtimų ar netvarkos. Sumokėjo už savo ir savo šeimos ramybę.

Utenos apskritis penkerius metus jokių problemų neįžvelgė. Ir tik šįmet Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pareiškė, kad anuomet buvo pažeisti įstatymai.

Triukšmą sukėlę aplinkosaugos pareigūnai, atrodo, praleido pro ausis ir akis vieną aplinkybę – pušys, kaip ir kiti medžiai, turi savybę augti.

Kol politikai kaitalioja žemės reformos tvarką ir negrąžina žmonėms to, ką neteisėtai iš jų atėmė sovietų okupantai, daugelis bešeimininkių plotų spėjo apaugti miškais ir gali būti pavadinti miško parkais, kuriuos draudžiama privatizuoti.

Vadinasi, visiems, po daugiau nei dešimtmečio atgavusiems medžiais spėjusius apaugti plotus, gresia juos prarasti?

Pradėdami karus su teisėtais savininkais pareigūnai galėtų įvertinti ir tai, kad nė vienas savininkų neprašė sovietų valdžios nei konfiskuoti jų žemės, nei ištremti, nei želdinti sklypus kokiais nors medžiais ar paversti juos kolūkių fermomis.

Keista, kad iki šiol nė vienam dar neatėjo į galvą mintis pasišaipyti iš besiblaškančių valdžios atstovų, pareikalaujant teisme pašalinti iš jų žemės tai, ko jie konfiskavimo metu ant jos nebuvo palikę.

Beje, privatizuojant Molėtų parkus nusvėrė argumentas, kad miškas ten užaugo jau po to, kai žemė buvo nacionalizuota. Kodėl prieš 5 metus šis argumentas buvo teisėtas, o šiandien – ne? Tik todėl, kad dirba kitos kadencijos politikai?

Tarkime, žemės reformos įstatymai, keisti ne dešimtis, o šimtus kartų, buvo pažeisti. Bet tai nereiškia, kad dėl to turėtų nukentėti niekuo dėti žmonės, teisėtai ją atgavę ar pirkę.

Per teismą nutarus atimti jų nuosavybę, vieni prarastų pinigus, kiti turėtų nugriauti savo statinius. Kas jiems padengtų nuostolius? Kadenciją baigusi Molėtų rajono taryba? Rajono mokesčių mokėtojai?

Jei toks stebuklas taptų tikrove, tektų pripažinti, kad sąskaita už valdžios nuodėmes pateikta piliečiams, o kaltininkai ir vėl išsisuko.

Nesunku nuspėti, jog skandalas sukeltas dėl pastaruoju metu išplitusio įpročio aklai ginti gamtą nuo žmogaus, teigiant, kad tai yra daroma dėl viešojo intereso arba visos visuomenės poreikių.

Iš tiesų Lietuvoje tarsi grybai po lietaus dygsta aukštos tvoros, trukdančios pasiekti ežerų ir upių pakrantes. Jų dauginimosi proceso nepajėgia sustabdyti nei griežtinami įstatymai, nei jų vykdytojai.

Tačiau ir dėl to yra kalti pirmiausia pareigūnai, kurie nesumojo, kad būtina sukurti bendrojo naudojimo poilsio vietas.

Jeigu jos būtų, karas dėl paežerių šalyje nebūtų įsiliepsnojęs ir dabar nereikėtų sukti galvos, kaip suderinti sunkiai suderinamus dalykus – privačiomis lėšomis prižiūrimą valdą ir visuomenės atstovus, po triukšmingų savaitgalių pamirštančius išsivežti savo šiukšles.

Verslininkas R.Grigaliūnas ir jo kaimynai daro tai, ko dažnai nepadaro valstybės pareigūnai, – tvarko aplinką ir netrukdo ja mėgautis kitiems. Kam tai trukdo ar kenkia? Pušims, miestui, jo gyventojams?

Nebent tiems, kurie ieško progos pigiai pasireklamuoti kaip veikėjai, ginantys žmones nuo piktų savininkų. Tik bėda, kad jų deklaracijos kertasi su tikruoju visuomenės poreikiu – pagarba įstatymų nelaužančiam, save, valstybę ir savo artimą gerbiančiam piliečiui.

Molėtiškis verslininkas R.Grigaliūnas ryžtingai nusiteikęs ginti savo nuosavybę – teisėtai nusipirktą sklypą.  T.Kontrimavičiaus nuotr.

„Aš neskaičiuosiu, kiek man galėtų kainuoti bylinėtis, bet iš visų jėgų ginsiu šį sklypą, kuris dabar yra teisėtai įgyta mano nuosavybė“, – ryžtingai kalbėjo žinomas Molėtų verslininkas ir šio rajono tarybos narys 47 metų Remigijus Grigaliūnas.