Naujienos

*ŪP: Nuo ko saugomos saugomos teritorijos? Kuo didesni draudimai, tuo ilgesnis litas už išimtis.

Aldona SVIRBUTAVIČIŪTĖ ("Ūkininko patarėjas") straipsnyje "Saugomos teritorijos: tarp ,,vsio zakonno“ ir draudimų" 2008-06-14, Nr. 67(2267) rašo:

Sei­mo Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Rin­ke­vi­čių su­jau­di­no ūki­nin­ko Ro­mo Ša­po­kos pa­tir­ta ne­tei­sy­bė.  A.Svirbutavičiūtė

Teismai ėda ūkininką
Anykščių rajono Rubikių kaimo ūkininkas Romas Šapoka tik didžios nevilties apimtas ryžosi išsakyti, kas guli jam ant širdies. Ketvirtos kartos nuo žagrės palikuonis savo šeimai nutaręs sukurti prasmingą gyvenimą tėviškėje, kol kas sulaukia tik įvairių kliūčių. Jo senolių sodybos telikę pamatai, tad jaunas žmogus savo gyvenimą pradėjo kurti iš naujo, nusipirkęs namą netoliese. Atgavęs savo tėvų žemę, ūkininkas jos pirko daugiau. Dar ir išsinuomojo kelias dešimtis hektarų. Viso labo dabar valdo apie 70 ha, kurie yra saugomose teritorijose. Jaunas ūkininkas nė neįtarė, kiek dėl to patirs nuostolių, praras sveikatos ir ne vien savo, bet ir savo šeimos ramybę.

Pernai, kai gimė trečiasis vaikutis, R. Šapoka sužinojo, kad jis nubaustas tūkstančio litų bauda už pažeidimus statant namelį, skirtą kaimo turizmo verslui pradėti. Žmogus pamąstęs nutarė, kad jis nepažeidė jokių įstatymų, tad kvailos baudos nemokėsiąs. Reikalai pakrypo jo nenaudai – dabar jis kviečiamas į teismą kaip nusikaltėlis. Kuo gi įstatymams nusikalto ūkininkas?

Gyvendamas gamtos dosniai apdovanotoje vietovėje, kur sodyba stovi ant kalvos, o jos papėdėje tyvuliuoja ežeras, R. Šapoka sumanė, kad jo laikoma 70 karvių banda tebus tik smulkaus ūkininkavimo galimybė.
Tai neduos daug pelno, tad reikia išnaudoti ir gamtos teikiamas galimybes - imtis kaimo turizmo. Netoli pagrindinės sodybos jis sumanė pastatyti nedidelę vilą - leistiną pagal įstatymus. Pastatė. Tada ir paaiškėjo, kaip siaubingai pažeidė įstatymus jaunas ūkininkas – troba išėjo per didelė! Tuo tarpu saugomose teritorijose šiukštu negalima statyti namuko, didesnio nei 300 kv. m. Baisus pažeidimas, dėl kurio reikia tempti ūkininką į teismą?

Nuo sodybos šlaitu nusileidus žemyn pasitinka ežero platybės. Ūkininkas norėjo pakrantėje pastatyti pirtelę. Negalima. Saugoma teritorija, regioninis parkas. Visur tabu norinčiam prasigyventi žmogui. Kodėl? Peršasi kita mintis. Nuo ko saugomos tos saugomos teritorijos? Kodėl jos Lietuvoje tapo „šventomis karvėmis“, kai paisoma kažkieno keistai diktuojamų įnorių?

Turtuoliams galima viskas. Kitas pavyzdys. Šalia to paties ežero, kur kažkada pakrantėje stovėjo kaimo siurblinė, vienas turtingas žmogus ją sugebėjo privatizuoti. Ne tik. Bet ir gauti leidimus sodybos statybai ir t. t. Taigi tas turtuolis, įsikūręs vos keli kilometrai nuo R. Šapokos, gavo leidimą savo sumanymams ežero pakrantėje. Kodėl jam nebuvo pritaikyti jokie saugomų teritorijų įstatymai?
Pasirodo, tokie sklypai įgyti teisėtai ir niekas neturi teisės tuo net abejoti. „Vsio zakonno“ – taip ir skamba mėgstama buvusio Lietuvos Prezidento frazė. Nepaknisi, jeigu viskas buvo atlikta pagal sau sukurtus ir pritaikytus įstatymus.

Tokias nuostatas pasmerkė Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai išvažiuojamajame posėdyje. Pasak KRK pirmininko Viktoro Rinkevičiaus, griežti draudimai žmonėms, įsikūrusiems gražiausiose teorijose, tampa baisiausia rykštė. „Turėtų būti privalumas gyventi saugomoje teritorijoje, tačiau yra kitaip. Mes regime akivaizdų pavyzdį, kaip ieškoma ir randama galimybių išgyvendinti ūkininką iš jo terpės. Turtuoliai gauna visus leidimus, o paprastam ūkininkui taikoma visa baudų sistema. Ar tai teisinga?“ – iškėlė problemą KRK pirmininkas V. Rinkevičius.

Ūkininkas privalo šienapjūtę pradėti nuo liepos 15 d. Mat dalyvaujant programoje „Natura 2000“ reikia saugoti retus gyvūnus, galinčius perėti laukuose. Sakykime, koks drugelis pasirinko Romo pievas. Bet juk iki to laiko žolė perauga, ji tampa niekam tinkama. Tai vis saugotinų teritorijų įstatymų grimasos, kurios tiesiogiai žlugdo ūkininką.
„Labai keista logika, kai mums sakoma, kad galima ūkininkauti, bet negalima steigti kaimo turizmo sodybos. Kodėl?“ – klausė R. Šapoka. Niekas jam konkrečiai neatsakė į šį klausimą. Tiesa, pagelbėti pataisant įstatymus pažadėjo.

Savo tėvų žemės įkaitai
Pamėginkime surasti ūkine veikla ar smulkiu verslu užsiimantį ūkininką, gyvenantį saugomoje teritorijoje, kuris pasakytų, kad yra dėkingas valstybei už didelę pagalbą bei paramą jam, gyvenančiam ir dirbančiam išskirtinėmis sąlygomis. Anaiptol. Valstybė daro viską, kad tik jį įspraustų į biurokratų sugalvotus rėmus ir beatodairiškai draustų viską iš eilės.
Ne pirmą kartą Seimas užplūdo Anykščius. Čia grupę parlamentarų buvo atvežęs ankstesnės kadencijos Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, dabar Vilniaus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis. Lankėsi ir dabartinis to paties komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas. Anykštėnai aniems buvo išdėstę savo žmonių problemas. Ar jos pasiekė kieno nors ausį?
Niekas nepasikeitė. Siūlyti pakeisti saugomų teritorijų įstatymai liko tokie, kaip buvę, paralyžiuojantys vietos žmonių gyvenimus. Savivaldybė kaip buvo, taip ir liko sprendimų užribyje. Ne jų valioje ir galioje pagelbėti tokiems ūkininkams kaip R. Šapoka. Juk turėtų būti kitaip. Visi pamatė, kad Saugomų teritorijų įstatymo kai kurios nuostatos tapo kliuviniu kaimo verslininkams, kurių sumanymai jau užgriebia rytdieną ir perspektyvą ateičiai. Žemės ūkio ministerijos Infrastruktūros skyriaus vedėjas Jonas Petrašiūnas ir klausė, kodėl tokie ūkininkai tapo įkaitai savo tėvų žemėse. Ar jie džiaugiasi, kad gyvena regioniniuose parkuose? „Verkiant reikia keisti įstatymus, kad gražiausiose vietose gyvenantys ir dirbantys žmonės būtų išlaisvinti nuo įvairiausių draudimų. Keliolikos metų senumo įstatymai paseno. Juos reikia revizuoti ir atnaujinti, pašalinant logikos netekusius draudimus“, – teigė J. Petrašiūnas.

Aplinkos viceministrė Jūratė Juozaitienė pabrėžė, kad pribrendo laikas keisti požiūrius. Reglamentai, ribojantys laisves, buvo sukurti žvelgiant į laikmečio realijas. Pasikeitus padėčiai, juos reikia taisyti. Reglamentas neturi būti visiems vienodas, tačiau visiems suprantamas ir aiškus.

Ar pateks ūkininkas į Raudonąją knygą
Dar vienas ūkininkas Mykolas Šinkūnas atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą. Gamtosaugos nuostatos labai griežtos. Kaip ir baudos. Pasak jo, jei jo laukuose pradėjo perėti žalvarnė, įrašyta į Raudonąją knygą, jis turi mesti viską, kad tik ji išliktų. „Žalvarnė Raudonojoje knygoje, o leiskite paklausti, kokioje esu aš?“ – klausė M. Šinkūnas, susidūręs su dar keistesne problema. Atgavęs tėvų palikimą natūra, niekaip negalėjo pasiimti savo dalies, mat valda, esanti saugomoje teritorijoje, nedaloma. O jei jis nori pasistatyti namą? Prigalvota tiek draudimų, kad geriau ir nepradėti žygių per biurokratinius kemsynus.
Žalvarnę saugo griežti įstatymai, net ir kompensacijos iš Europos Sąjungos fondų numatytos. Bet ar jos kompensuoja ūkininko praradimus?
Jis privalo tipenti apie tą saugotiną paukštį. Negali nei sėti, nei pjauti. O kompensuojama tik mažutė dalelė nuostolių. Bet jei norime puoselėti fauną, gal žmogui duokime tiek, kad jis būtų suinteresuotas net ir ganyti tą savo žalvarnę vietoj žalmargės!
Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bezaras tikino, kad griežti reglamentai taikomi tik draustiniuose, kituose parkuose leidžiama statyti didesnius pastatus - iki 700 kv. m. Jo manymu, laikas įteisinti vasarnamio statusą, kuriam būtų pateikti visai kitokie reikalavimai.

Pasenusių įstatymų pinklės
Seimo nariai, išgirdę ūkininko problemas, suvokė būtinybę „remontuoti“ pasenusius įstatymų kanonus. Pasak KRK Vytauto Kamblevičiaus, galima graudžiai raudoti apie saugotiną gamtą ir nykstančius Lietuvos peizažus. „Bet kodėl mes nepagalvojome apie tai, kad greitai kaimuose nebeliks žmonių, besigrožinčių tais peizažais“, – svarstė parlamentaras.
KRK narius, surengusius išvažiuojamąjį posėdį Anykščių rajone, papiktino grubi neteisybė, kai persekiojamas ūkininkas, dar panūdęs verstis kaimo turizmu, o jokie ribojimai netaikomi turtuoliui, pasistačiusiam sodybą ant ežero kranto. Buvusi kolūkio siurblinė ir buvo tie pamatai, ant kurių iškilo naujalietuvio statiniai prie pat ežero. Tuo tarpu ūkininkui R. Šapokai pasistatyti pirtelę – šimtas tabu, o dabar ir teismai dėl trobos dydžio.
Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka nepalaiko ūkininko ir dėl skirtų baudų jaučiasi esąs teisuolis, apgynęs gamtosaugos interesą. Paklaustas apie kaimynystėje ežero pakrantėje išdygusią naujalietuvio sodybą, nesidrovėdamas paaiškino, kad ten nebuvo nė vieno pažeidimo, gauti visi leidimai, projektas suderintas. Kitaip tariant, „vsio zakonno“. Kas gali paneigti, kad pinigai nekvepia...

Kita vertus, besižvalgant nuo kalnelio į ežero platybes šmėstelėjo mintis. Pribrendo laikas iš pagrindų pakeisti Saugomų teritorijų įstatymą, nes valdininkai jau seniai juo piktnaudžiauja, prisidengdami gynėjų skraiste. Kuo didesni draudimai, tuo ilgesnis litas už išimtis. Naujas įstatymas turėtų atitikti nūdienos realijas. Kam buldozeriais griauti nelegalius statinius, išdygusius tegul ir ežerų pakrantėse. Kur kas veiksmingesnė priemonė būtų protinga mokesčių sistema. Nori gyventi gražiau nei kiti rekreacinėje zonoje, už gyvenimo kokybę susimokėk. Ir daug. Valstybės biudžetas kaip mat atkustų. Tik ar turime nekorumpuotų riterių, kurie išdrįstų pakelti tokių realių sumanymų vėliavą?