Naujienos

   Skelbdama socialistinę lygiavą ir melsdamasi absoliučiam socialiniam teisingumui, sovietų valdžia vis dėlto buvo perėmusi vos ne nuo viduramžių kilmingųjų bei turtingųjų luomui būdingą ir išskirtinę tradiciją – pirmumo teisę medžioti.

   Suprantama, šią aristokratišką tradiciją sovietinė nomenklatūra taip neatpažįstamai iškraipė, sudarkė ir sukarikatūrino, kad iki šiol ne vienam Lietuvos žmogui medžioklė skamba kaip keiksmažodis. Bet pati medžioklė čia niekuo dėta.

   Sovietmečiu absoliuti ir nevaržoma teisė tapti medžiotoju priklausė tik partinei nomenklatūrai, kuri paprastai buvo suskirstyta į kelių lygių kastas (būrelius). Į aukščiausią – pagrindinių komunistų lyderių medžioklių būrį, šeimininkaujantį valstybės išlaikomuose ir žvėrių gausiuose medžioklės plotuose, būdavo priimami net ne visi ministrai. Tačiau ir šie neverkšlendavo: gal ir skurdesniuose, bet taip pat valstybinį statusą turinčiuose plotuose ne ką mažiau žvėrių nukaudavo. Tuo tarpu paprastas pilietis tegalėdavo pasigirti buvęs nomenklatūros karališkose medžioklėse eilinis varovas ir už pastangas bryzelį skerdienos gavęs.

   Net ir Lietuvai tapus nepriklausoma, senoji gvardija, persikrausčiusi į naujus valdžios kabinetus, nesiskyrė su sovietmečiu įsišaknijusia medžioklės privilegija – valstybės išlaikomi, vyriausybiniai medžioklės plotai pervadinti į reprezentacinius. Čia jau šaudė nebe CK sekretoriai, bet Seimo ir Vyriausybės nariai.

   Įsibėgėjus žemės reformai ir vis daugiau savininkų susigrąžinus sovietų atimtas žemes bei miškus, tapo akivaizdu, jog nomenklatūrinių medžioklių nevaržomam šėlsmui privačioje teritorijoje artėja galas. Premjero A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė suskubo priimti naujus Medžioklės nuostatus, kurie suteikė teisę ūkininkams savo žemėje steigti privačius medžioklės ūkius, jeigu jie įrengiami ne mažesnėse kaip 100 hektarų savo ar nuomojamose žemėse. Per dvejus metus įsteigus bent šimtą panašių ūkių ir nebevaržant teisės tapti medžiotoju, išsigandusi nomenklatūra suprato netrukus neteksianti sovietinės privilegijos. 2000-aisiais išrinktas naujos kadencijos Seimas netruko susigrąžinti privilegijas, priėmęs seniesiems medžiotojams palankų Medžioklės įstatymą.

   Medžioklė – tai ne tik malonumas ar poilsis bei krūva mėsos. Medžioklėje aptariami ir valstybiniai, ir verslo, ir asmeniniai reikalai: nomenklatūrinę politikų grietinėlę gausiai lydi nauji veikėjai, besitikintys per medžioklę padaryti karjerą ar gauti pelningų valstybės užsakymų. Dalijantis dar karštus medžioklės įspūdžius su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu, tuometis Lietuvos vadovas A.Brazauskas buvo pasirašęs ir garsųjį Maišiagalos memorandumą, kuriuo ketino perduoti dalį mūsų šaliai priklausančio jūrinio šelfo.

   Prezidentas prieš nomenklatūrą

   Ką tik išrinktas prezidentu, ne medžiotojas, bet didžiumą gyvenimo atidavęs gamtosaugai Valdas Adamkus vienu iš pirmųjų savo dekretų panaikino vadinamuosius reprezentacinius medžioklės plotus, kuriuose medžiojo nomenklatūros grietinėlė. Ši įtikinėjo, esą tokie medžioklės plotai būtini valstybės įvaizdžiui, ir teisinosi, jog jų reikšmė ir dydis yra išpučiami – neva tai sudaro viso labo apie 5 proc. medžioklei skirtos teritorijos.

   Nomenklatūra nebūtų nomenklatūra, jei nebūtų sumaniusi išeities: reprezentaciniai, kadaise aukščiausiajai komunistų kastai priklausę medžioklės plotai iškart buvo perduoti arba miškininkams ir pavadinti komercinės paskirties medžioklės plotais, arba atiduoti saviems medžiotojams. Tam didelės išminties nereikėjo, nes jau buvo patirties. Antai ilgus metus kovojęs už laisvą Lietuvą ir visų čia gyvenančiųjų lygias teises bei galimybes, iš Amerikos į gimtinę grįžęs vienas paskutinių Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų daktaras Kazys Bobelis su bendraminčiais ekskomunistais suskubo įkurti medžiotojų būrelį „Tauras“ ir perimti per 3,5 tūkst. ha buvusio komunistinio aukščiausiojo elito medžioklės plotų greta Maišiagalos, garsiojoje Žaliojoje girioje. Tuometis ilgametis Ukmergės urėdas A.Hofmanas, ne kartą akį miklinęs nomenklatūrinėse medžioklėse, „Tauro“ būreliui atseikėjo neprastą turtą: briedžių, elnių, stirnų ir šernų šimte hektarų ganėsi daugiau negu po keturis. Kaip sako medžiotojai, šauk užsimerkęs, miško žvėriui nuo kulkos nebus galimybės išsisukti. Milijonieriaus iš Amerikos vadovaujamam būreliui, kurį sudarė senosios gvardijos atstovai A.Brazauskas, A.Macaitis, V.Einoris, B.Bradauskas, dešimčiai metų buvo suteikta teisė faktiškai už ačiū šeimininkauti svetimose valdose, kasmet sumokant simbolinį – viso labo per tūkstantį litų – nuomos mokestį. Sunku pasakyti, kiek įtakos superšant VLIK ekspirmininką su ekskomunistiniais šauliais turėjo K.Bobelio sūnėnas, ilgametis elitinių plotų vadinamasis jėgeris, ilgametis sovietinio Gamtos apsaugos komiteto darbuotojas Gediminas Tursa.

   Teisinės valstybės imitacija

   Tačiau „Tauro“ ir panašiems šiuolaikinių feodalų būreliams atiduotų plotų tikriesiems žemės ir miško savininkams kilo noras ginti savo teises ir steigti savus, tik mažesnius, medžioklės ūkius. Pajutusi pavojų, nomenklatūra pasišovė sugriauti, kas jau nepriklausomybės metais buvo sukurta, ir amžiams įteisinti medžioklę kaip išrinktųjų privilegiją. Tai geriausia padaryti įstatymais, imituojant teisinę valstybę. Būdinga, kad Medžioklės įstatymo projektą ruošė tie patys agrarininkai (B.Bradauskas, V.Ei-noris ir kt.), kurie rengė žemės reformos teisinius aktus, sukėlusius žemės grąžinimo chaosą, tebesitęsiantį iki šiol.

   2002 metų viduryje Seime buvo priimtas naujas Medžioklės įstatymas, kuriame paminamos žemės ir miško savininkų nuosavybės teisės ir pirmenybė į medžioklės plotus suteikiama medžiotojų būreliams, o pasišovusiems steigti privačius medžioklės plotus reikalavimai padidinami dešimt kartų – žemės ar miško savininkas ar jų grupė, pretenduojanti į medžioklės plotus, privalo turėti ne mažiau kaip 1000 ha.

   Nenuostabu, jog prezidentas V.Adamkus nepasirašė Seimo priimto Medžioklės įstatymo ir dekretu pateikė net trijų puslapių pataisas. Vienas tuomečio prezidento prieštaravimo motyvų – įstatyme bandoma įteisinti nuostata, jog privačią žemę mėginta paversti medžioklės plotais be savininkų sutikimo. Prezidentui taip pat užkliuvo, kodėl naujame įstatyme numatytas draudimas naudotis mažesniais negu 1000 ha medžioklės plotais, kas suvaržytų privačią medžioklės iniciatyvą bei padarytų realių nuostolių jau egzistuojantiems privatiems medžioklės ūkiams bei jų savininkų turtui. V.Adamkaus manymu, naujajame įstatyme, atsižvelgiant į gamtosaugos reikalavimus, privalu būtų įteisinti ne mažesnius kaip 200 ha vientisus privačius medžioklės plotus.

   „Įstatymas gali pažeisti konstitucinę teisę į privačią nuosavybę. Jis taip pat neatitinka privačių investicijų skatinimo ir privačios nuosavybės apsaugos principų“, – tokią nuomonę dekrete Seimui dėstė V.Adamkus.

   Neregys veda akluosius

   Į ne pačias svarbiausias V.Adamkaus pastabas Seimas atsižvelgė. Naujajame Medžioklės įstatyme sakoma, jog medžiotojai, jei į jų medžioklės plotus patenka savininkų žemės ir miškai, privalo turėti savininkų sutikimą. Tačiau toks sandėris įteisinamas ne kaip raštiškas savininko sutikimas, o kaip neprieštaravimas. Pakanka viešai paskelbti, kad kažkokiam medžiotojų būreliui atitenka medžioklės plotas. Jeigu per mėnesį nesulaukta savininkų prieštaravimų – šiame plote gali elgtis kaip nori.

   Pasak įstatymo, savininkas, kurio naudmenos be jo sutikimo priskirtos medžioklės plotams, gali net uždrausti medžioklę, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams ar miškui daroma žala. Tai jis turįs raštu pranešti kažkokiai komisijai per kažkokį terminą.

   O štai dėl medžioklės plotų dydžio Seimo medžiotojai mūru stojo. Suprantama: jei bus priimtas prezidento siūlymas leisti steigti privačius iki 200 ha medžioklės ūkius, savininkai vėl susivienys ir šiuolaikiniai feodalai neteks nemažos dalies pelningiausių, žvėrių turtingų miškų. Vargu ar pajėgūs susivienyti tiek savininkų, kurie valdytų ne mažiau kaip 1000 hektarų žemių ir miškų. Panorėjęs įsteigti medžioklės ūkį to negalėtų padaryti net didžiausias Lietuvos žemvaldys, kartu ir Seimo narys Ramūnas Karbauskis, nes pritrūktų bent poros šimtų hektarų.

   Seimo medžiotojai savo pozicijas gynė ir pasitelkdami kaimynų pavyzdį. Antai Latvijoje, Estijoje egzistuoja 3-5 tūkstančių hektarų medžioklės plotai. Pristatydamas Seime galutinį įstatymo projekto variantą, Aplinkos apsaugos komiteto vadovas, palaikantis A.Brazauskui kompaniją ir medžioklėje, A.Macaitis diplomatiškai teigė, jog numatomas minimalus medžioklės plotas – tai medžioklės žinovų „koncepcija“. „Šiandien turime žiūrėti į medžioklę ne kaip į mėsos šaltinį, o žiūrėti, kad gyvūnai būtų kartu ir saugomi“, – gražbyliavo Seimo narys.

   Dar sovietiniais metais įsiliejęs į elitinių medžiotojų gretas – dirbo Valstybiniame gamtos apsaugos komitete, rengusiame medžiokles tuometei aukščiausiajai nomenklatūrai ir prižiūrėjusiame vyriausybinius medžioklės plotus, Seimo narys Bronius Bradauskas sugebėjo atremti ir aršiausių naujojo Medžioklės įstatymo kritikų pasiūlymą atsižvelgti į kitus kaimynus – tarkim, Vokietijoje vyrauja 170-300 ha medžioklės plotai. „Ar jūs įsivaizduojate vokiečių ir mūsų mentalitetą? – gėdijo nesupratingus kolegas B.Bradauskas. – Jeigu 300 hektarų plote vokiečiui leidžiama nušauti jau baigiančią amžių stirną, jis kitaip niekada nepasielgs, jis tikrai tą ir nušaus. Jeigu, neduok Dieve, jis pasielgs kitaip, kaimynai iš karto kels didžiausią triukšmą. Nelyginkime vokiečių mentaliteto su Lietuvoje dabar nusistovėjusia tvarka“.

   Kalbėdamas apie lietuvių mentalitetą, Seimo narys panėšėjo į neregį, vedantį akluosius. Šis vienas pagrindinių naujojo Medžioklės įstatymo iniciatorių pamiršo medžiotojų bendruomenės iki šiol aptarinėjamą dešimtmečio senumo gėdingą įvykį, kurio vienam dalyvių teko būti ir jam. Būdamas vienas šalies aplinkos apsaugos vadovų, ne kas kitas, o jis miklino akį, šaudydamas į taikinį, kuriuo buvo pasirinktas šimtametis ąžuolas.

   Neteisus ir A.Macaitis, kaip teigiamą pavyzdį rodydamas estus ar latvius. Šiose valstybėse, kaip daugumoje posovietinio bloko šalių, madą, tai yra teisę medžioti, paprastai diktuoja buvusi partinė nomenklatūra, propaguojanti labiau žvėrių skerdynes primenančią medžioklę su varovais – kolektyvines išvykas, kurios neišvengiamai baigiasi pirtimi ir išgertuvėmis. Bet yra ir kita civilizuota medžioklė, kurios B.Bradauskas ir jo kompanija niekad nepažino. Tokia, kokia paprastai esti ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Danijoje, Čekijoje.

   Feodalai ir ūkininkai

   Nors naujasis Medžioklės įstatymas monopolizavo medžioklės plotus, privačių miškų savininkai bando kooperuotis ir kurti savus medžioklės būrelius. Jurbarko rajone keli žemės savininkai įsteigė medžioklės būrelį, sujungę savo žemes – per 1000 ha. Tačiau štai ūkininkui S.Nekrašui sekėsi sunkiau – įregistravęs per 1100 ha medžioklės ūkį, atsimušė į savivaldybės klerkus. Šie teigė, jog kai kurios žemės nuomos sutartys yra sudarytos vėliau ir prieštarauja įstatymo nuostatoms. S.Nekrašui buvo paprasčiausiai siūloma jungtis prie 10 tūkstančių hektarų medžioklės plotų valdančio būrelio „Alsa“.

   Mat „Alsai“ priklauso Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos ir apylinkės teisėjai, prokurorai, buvę ministrai. Į „Alsą“ garbingiausio svečio teisėmis užsuka ir premjeras A.Brazauskas. Taigi logiška, kad savivaldybės klerkai negali sutikti leisti dalį feodalų medžioklės plotų skirti paprastam ūkininkui.

   Prieš nomenklatūrą nepapūsi

   Vos įsigaliojus naujajam įstatymui, Seimo kontrolierių įstaigą užplūdo lavina skundų, kuriuose žemės savininkai dėstė jų pažeistas teises. Dauguma šių skundų buvo pripažinti pagrįstais, tačiau jų autoriai taip ir liko nieko nepešę – į Seimo kontrolierių išvadas vietos valdžios karaliukai faktiškai nekreipė dėmesio.

   „Pagrįstais pripažinti medžiotojų ir visuomenės atstovų skundai tik nežymiai atskleidžia netinkamą teisinę situaciją, kuri yra susidariusi ignoruojant teisėtus miškų ir žemių savininkų reikalavimus, nacionaliniuose medžioklę reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinant sovietinius papročių reliktus“, – vienoje savo ataskaitų konstatavo tuometis Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis.

   Pasak K.Milkeraičio, medžioklės europietiško teisinio pertvarkymo siekia pažangių medžiotojų dauguma, tačiau, kaip ir sovietiniais metais, administravimas sutelktas buvusių Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pareigūnų rankose. „Tenkinant partinės nomenklatūros medžioklės poreikį, buvo auginamos didelės kanopinių žvėrių bandos, o vėliau, neatsižvelgiant į visuomenės protestus, suformuotos medžiojimo valdos ir propaguotos varomosios medžioklės, kurioms reikia ne mažiau kaip 1000 hektarų plotų, – teigė K.Milkeraitis. – Po valstybingumo atkūrimo šių įpročių nenorima atsisakyti. Priimtuose teisės aktuose nenorima atsižvelgti į pasikeitusią situacija šalyje, o siekiama išlaikyti iš okupacijos laikotarpio paveldėtą tvarką, atsisakoma privačios nuosavybės ir konkurencijos tarp asmenų, tvarkančių medžioklės plotus“.

   Buvęs medžiotojas K.Milkeraitis profesionaliai nusakė, kodėl, pasak „medžioklės žinovų koncepcijos“, būtina turėti ne mažesnius kaip 1000 ha medžioklės plotus. Tai viso labo kraujo troškimas, kai iš miško varovų išvaryti išsigandę žvėrys neišvengiamai priverčiami tapti šimtaprocenčiais medžioklių taikiniais.

   Beje, Europos šalyse medžioklės su varovais nėra priimtinos, jos įvardijamos kaip dar viduramžių užsilikę netoleruotini ir antihumaniški reliktai.

   Miškas – nemokama skerdykla

   Tirdamas medžiotojų skundus, K.Milkeraitis teigė, jog kai kuriais atvejais įstatymuose aptinkama ir korupcijos elementų.

   Tokią išvadą priėjo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, kuriems mažiausiai keturios Medžioklės įstatymo nuostatos pasirodė įtartinos. „Apibendrinus informaciją, galima daryti išvadą, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme bei kituose medžioklę ir medžioklės plotų naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nuostatų, sudarančių prielaidas korupcijai“, – sakoma STT vadovo Valentino Junoko veik prieš metus pasirašytame rašte.

   Savo rašte V.Junokas kaip vieną iš galimos korupcijos elementų akcentavo galimybę skirti medžioklės plotus „mokslo ir mokymo tikslams“. Kas tai per plotas, visuomenė sužinojo dar 2001 metų pradžioje, kai naujojo Medžioklės įstatymo nuostatos dar buvo kuriamos. Tuomet į Žemaitijos nacionalinį parką buvo pakviestas neseniai žemės ūkio ministru tapęs Kęstutis Kristinaitis, suvažiavo Miškų bei saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos pagrindiniai pareigūnai. Vyrų pasismaginimas su dvivamzdžiais tikrai buvo įspūdingas – krito net 14 šernų. Tikra miško skerdykla, kur mėsa nemokama.

   Mat nomenklatūriniai medžiotojai buvo pakviesti į Miškų institutui priklausančius ir „mokslo ir mokymo medžioklės“ statusą turinčius medžioklės plotus. Kokius „tyrimus“ per vienkartinę, gausiai krauju aplaistytą nemokamą medžioklę galėjo atlikti tuometis ministras ir aukšti aplinkosaugos klerkai, neaišku ligi šiol. Kaip juokauja žemaičiai, nebent tyrė, kiek paplitusi trichineliozė šiame nacionaliniame parke besiganančiose šernų bandose.

   „Mokslo ir mokymo medžioklėse“ dalyvavę vyrai buvo pasmerkti žiniasklaidos, o į nemokamos medžioklės niuansus bandė įsigilinti Valstybės kontrolė. Paaiškėjo, jog Vilniaus universiteto „mokslininkus“, tyrinėjančius veik 8 tūkstančius hektarų medžioklės plotuose Aukštaitijos nacionaliniame parke, remia ir plotų nuomos mokesčius moka „rėmėjai“, tai yra verslininkai medžiotojai. Kad tariamuose mokslo ir mokymo medžioklės plotuose šeimininkauja anaiptol ne mokslininkai, iliustravo ir kitas pavyzdys: iš Lietuvos žemės ūkio universitetui priklausančiuose plotuose per 10 mėnesių surengtų 28 medžioklių tik 9 buvo nurodytos kaip mokomosios. Net jau žinodamas šiuos faktus, Seimas ryžosi Medžioklės įstatyme palikti specialių privilegijų medžiotojams profesoriams, panorusiems sudaryti atskirą medžiotojų nomenklatūrą.

   Gynėsi nuo brakonierių?

   Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio teigimu, vienas pagrindinių akstinų kurti naująjį Medžioklės įstatymą buvo noras medžioklės ūkį sutvarkyti taip, kad jis kuo mažiau kentėtų nuo brakonierių.

   „Įsivaizduokite, tūkstantiniame medžioklės plote atsiranda grupelė savininkų, valdančių kelių šimtų hektarų mišką. Ir būtent tą dalį, kurioje yra žvėrių buveinė. Aišku, pagrindinis medžioklės laimikis teks jiems, o kiti vyrai liks be laimikio, – „Ekstrai“ dėstė L.Budrys. Jo teigimu, tai tik pusė bėdos, nes laukiniam žvėriui namai – visas miškas. – Tačiau įsiteisinę tokius plotus, jų savininkai ėmė brakonieriauti. Visi pajutome, kad medžioklių laimikiai tapo skurdūs, o kai kurių būrelių medžiotojai tokios pramogos net atsisakydavo“.

   Būtent brakonieriavimas, pasak aplinkosaugininkų, tapo viena rimtesnių priežasčių, kodėl šią žiemą uždrausta briedžių bei elnių medžioklė. Tačiau „Ekstra“, paanalizavusi oficialią departamento informaciją, mano, jog tai – viso labo priedanga. Antai 1997 m. Lietuvoje per apskaitą registruota 3830 briedžių, sumedžiota – 200. 2002 metais šios rūšies žvėrių populiacija padidėjo veik iki puspenkto tūkstančio, o oficialiai nušauta veik 500. Praėjusiais metais briedžių suskaičiuota dviem šimtais daugiau negu buvo 1997 m. Galima teigti, jog per šį laikotarpį trečdaliu – nuo 15 tūkstančių iki 10 tūkstančių sumažėjo tik tauriųjų elnių. Bet tai – pačių medžiotojų, šaudžiusių juos oficialiai be atvangos, nuopelnas.

   Tačiau atrodo, jog po brakonierių skraiste norima paslėpti visai kitas problemas ir paties departamento, apskritai Aplinkos ministerijos neveiklumą.

   L.Budrio teigimu, priėmus naująjį Medžioklės įstatymą, per 900 medžioklės klubų dėl medžioklės plotų neturėjo didesnio vargo ir juos įsiteisino nuomodamiesi 10 metų. Tiesa, apie 25 klubų medžiotojai šautuvus pakelti gali nebent svečio teisėmis, mat teisybės dėl medžioklės plotų tenka ieškoti teismų maratone. Medžiokliai nesutaria ir tarpusavyje, nesutariama su miškų bei žemių savininkais.

   „Savininkai be reikalo kelia problemą, kurios nėra. Nori medžioti – junkis prie būrelio. Nenori, kad tavo teritorijoje vyktų medžioklės ir būtų žudomi žvėrys, – kreipkis į seniūną ir šis viską sutvarkys, – L.Budrio manymu, triukšmas dėl neva privilegijuotų medžioklių kilęs todėl, kad savininkai nežino įstatymų ir nesugeba pasinaudoti juose numatytomis teisėmis. – Joks savininkas nėra varu verčiamas įsileisti medžiotojus“.

   Gamtos apsaugos departamento direktoriaus manymu, nepagrįsti yra ir savininkų reikalavimai, kad jų žemėse medžiojantys jiems mokėtų mokesčius. „Pagal galiojančius įstatymus medžioklė nėra siejama su medžioklės plotų nuoma, valstybė suteikia teisę medžiotojams naudotis valstybės turtu – medžiojama fauna. Valstybės nuosavybė nėra siejama su privačia žemės ar miškų nuosavybe. Tai lygiai tas pat, kai žemės paviršius priklauso savininkui, o naudingosios iškasenos – valstybei. Savininkas jomis gali pasinaudoti tik leidus valstybei, o valstybė, esant reikalui, – įstatymo numatyta tvarka išpirkdama iš savininko žemę. Piniginė medžioklės problema šiandien sprendžiama kitaip: 70 procentų iš medžiotojų kasmet surenkamų mokesčių – o tai apie 4 milijonus litų, – įstatymo numatyta tvarka skiriama laukinės faunos daromos žalos prevencijai. Taigi jei ūkininkas mano, kad prie laukų gausu žvėrių ir jie padaro žalos, tegu kreipiasi finansinės paramos į savivaldybę. Iš specialaus fondo ūkininkui padengiama ir žvėrių padaryta žala“, – pasak L.Budrio, viskas paprasta, tereikia žinoti, ką sako ir numato įstatymas.

   L.Budrys įsitikinęs, jog valstybės nuosavybė (medžiojama fauna) negali būti siejama su asmenine nuosavybe (žemė ir miškas) – tokia Medžioklės įstatymo kūrėjų koncepcija. Todėl jau pirmajame straipsnyje teigiama, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti kažkokius visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvoje „esančios medžiojamos gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu panaudojimu“. Akivaizdi papudruota senojo gamtos apsaugos funkcionierių patirtis ir demagogija, pavirtusi „medžioklėtvarkos principais“, kurie atseit turėtų „užtikrinti racionalų medžiojamų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamų gyvūnų apsaugą bei saugų medžiojimą“. Tokia smulkmena kaip miško savininkai užmiršta.

   Tačiau Europos teisėje akcentas dedamas kitur: medžioklės teisė yra žemės teisės dalis, nes medžiojimo teisė negali egzistuoti atskirai nuo nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandenis. Ji turi reguliuoti santykius tarp naudmenų savininkų ar valstybinių miškų valdytojų ir asmenų, norinčių medžioti. Europoje įstatymo nustatyto dydžio ir užregistruotus medžioklės plotus medžiotojai gali išsinuomoti. Savininkai tokiomis nuomos sutartimis yra suinteresuoti, nes jie medžioklę parduoda rinkos kainomis ir ją kontroliuoja. Todėl Europoje tarp savininkų ir medžiotojų nusistovėję pagarbūs santykiai, o iš feodalizmo kilęs siekis uzurpuoti medžiojimo teisę seniai užmirštas. Lietuvoje šią teisę uzurpavusi senoji gvardija, likusi be savininkų kontrolės

   Spręs teismai

   Konstitucinis Teismas ruošiasi nagrinėti grupės Seimo narių prašymą ištirti, ar kai kurios Medžioklės įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Seimūnų nuomone, viena pagrindinių Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių – nuosavybės neliečiamumas – šiurkščiai paminta be ūkininkų leidimo jų valdose šeimininkaujant medžiotojams. Dabar galiojančiam įstatymui prieštaraujantys politikai taip pat mano, jog iš viršaus primesta valia, kokio dydžio turėtų būti medžioklės ploto vienetas, neatitinka Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

   Medžioklės įstatymą sau kurpę šiuolaikiniai feodalai greičiausiai pamiršo, jog šiemet Lietuva taps visateise ES nare. O čia egzistuoja Europos Teisingumo Teismas, prižiūrintis, ar valstybėse galiojantys įstatymai nepamina žmogaus teisių.

   O kol kas Seimo medžiotojai, nebyliai diriguojami Lietuvos medžiotojo Nr.1, faktiškai užblokavo kadaise sovietų pavogtos nuosavybės – miško ir žemės – grąžinimą jos savininkams. Vieninteliai miškų savininkai, net ir atgavę nuosavybę, neturi teisės elgtis su ja kaip jiems atrodo geriausiai, tarkim, steigti privačių medžioklės plotų. Nors ir formaliai atitekusios privatiems savininkams, medžioklės teritorijos iš tikrųjų liko kolektyvinė nuosavybė.

   Prastumtas Medžioklės įstatymas yra Seimo medžiotojų išpuolis prieš privačią nuosavybę. Šis korupcinis įstatymas sugrąžina Lietuvą į tuos laikus, kai valdžia buvo turto šaltinis, vėl suformuoja nekontroliuojamą privilegijuotųjų sluoksnį (medžiotojus) ir beteisę engiamųjų grupę – miškų ir žemės savininkus.