Naujienos

„Miško žemės pasiskirstymas pasiekė optimalų balansą. Pusė miškų - valstybės rankose, per 30 proc. priklauso privatininkams. Dar yra nedirbamos žemės plotų, kuriuos reikia priskirti miškams. Tada galėsime sėkmingai planuoti perspektyvas“, – teigė akademikas Leonardas Kairiūkštis, aptardamas Lietuvos miškus ir jo sektorių istoriniu rakursu. Pademonstravęs laiko pablukintų spalvų skaidres, kuriose sudėliota prieškario, karo, pokario miško kirtimo istorija, pranešėjas atskleidė, kaip atsakingai buvo tausojamas miškas. Pasak jo, buvo metas, kai kirsta net ir po 7 mln. kub. m medienos, tačiau ilgus tris dešimtmečius apsiribota 3,2 mln. kub. m. Dabar vėl artėjama prie pavojingos kirtimų ribos – iki 7 mln. kub. m. „Reikia mąstyti, kokios galimybės, kiek galima optimaliai kirsti. Turime du pasirinkimo kelius – minimalų ir maksimalų variantą. Istorijoje teko atsispirti Maskvos reikalavimams padidinti kirtimus bent 1 mln. kub. m daugiau. Priešinomės tam. Todėl ir pavyko išsaugoti miškus. Dabar iškilo klausimų klausimas dėl miško plėtimo perspektyvos. Mišku apaugusios žemės plotas didėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Bet mes turime galimybių padidinti miško išteklius. Pirmiausia turime užsiimti želdinimu. Karui praūžus želdinta kasmet po 14-15 tūkst. ha. Dabar pavyksta atželdinti 7–8 tūkst. ha miško. Netikėkime pranašais, kurie sako, kad mišką atželdyti galima per trejus ketverius metus. Istorija rodo, kad tam prireikė bent trijų dešimtmečių“, – problemas kėlė profesorius L. Kairiūkštis.
Akademiko įsitikinimu, atskirų regionų analizė rodo, kad turime nemažai rajonų, kuriuose prastos žemės niekada nebus naudojamos žemės ūkiui, nes neatlaikys konkurencijos reikalavimų. „Pagal rajonus atrastume net 610 tūkst. ha tokių žemių. Štai ir rezervas miškui“, – teigė profesorius, paraginęs atkreipti dėmesį ir į klimato pokyčius. Pranešėjo nuomone, reikalinga adaptyvi miškų politika. Siekiant integralaus ir visapusiško ūkininkavimo, kompleksinis ūkis turi valdyti pusę visų miškų. Privačiam ūkiui valdyti reikalinga adekvati struktūra, kokia dabar veikia valstybiniame sektoriuje. L. Kairiūkščio manymu, kol kas nėra jokių prielaidų miškų valdymą perduoti kitos ministerijos žinion.

Pūdomi milijonai – mitas ar tikrovė
Tausojant ir darniai naudojant miško išteklius keblioje padėtyje atsiduria medienos pramonė, kuriai nepakanka žaliavos. Diskusijos dalyviai „pasigavo“ vieną skaičių ir įvairiai jį interpretavo. Paaiškėjo, kad kasmet supūna net 3,2 mln. kub. m medienos. Kodėl šie nuostoliai padidėjo kone trigubai? Niekas nesiryžo komentuoti.
Lietuvos medienos pramonės plėtros tendencijas aptarė Ūkio ministerijos Pramonės strategijos skyriaus vyriausiasis specialistas Česlovas Švetkauskas. Medienos pramonės sektoriuje sėkmingiausiai dirbo baldų gamintojai. Medienos pramonė sukuria 10,6 proc. apdirbimo pramonės sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės. Europos Sąjungos rodiklis – 10 proc. Per tris 2007 m. ketvirčius baldų pramonės sukuriama pridėtinė vertė augo lėčiau palyginti su kitomis apdirbamosios pramonės šakomis ir padidėjo 9 proc. lyginant su 2006 m. „Koks šakos eksporto potencialas? Eksportuojamos produkcijos dalis sudarė 59 proc. Medienos ir jos dirbinių bei baldų pramonės augimas iki 2006 m. rėmėsi nuolatiniu eksporto augimu. Medienos produkcijos eksportas sudarė 10 proc. viso šalies eksporto, importas – 4,6 proc. Baldų pramonės eksportuojama dalis nuo 2003 m. nuolat mažėjo. Tai rodo, kad padidėjo šalies gyventojų perkamoji galia ir augo poreikiai vidaus rinkoje. Medienos pramonė dabar yra viena sėkmingiausiai dirbančių Lietuvos pramonės šakų“, – sakė Č. Švetkauskas.
Pranešėjas aptarė žaliavos perspektyvos klausimą. Leistini ilgalaikiai potencialūs kirtimai prognozuojami nuo 6,5 iki 8 mln. kub. m per metus. „Tokie prognozuojami medienos kiekiai turėtų užtikrinti stabilų medienos pramonės darbą. Nors žaliavos pasiūla medienos pramonei plėtoti ateityje turėtų didėti, tačiau dėl medienos perdirbėjų, eksportuotojų ir kitų interesų buvo neįmanoma pritraukti tiesioginių užsienio investicijų valstybinės svarbos celiuliozės fabriko statybai“, – komentavo problemą pranešėjas.

Miškų ūkio politika
Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktorius prof. Andrius Kuliešis aptarė darnų miško išteklių naudojimą ES politikos kontekste. Lietuvos miškų ūkio politika ir strategija patvirtinta prieš keletą metų. Jos strateginiai tikslai – išsaugoti ir gausinti miško išteklius bei juos naudoti racionaliai, tolygiai, nepertraukiamai, nuolat didinant miškų produktyvumą. Kaip atrodo Lietuvos miškai Europoje? Pagal miškų ploto, medienos tūrio ir anglies masės pokyčius Lietuva įsitvirtinusi pirmajame dešimtuke. „Esame tarp pažangiai besitvarkančių šalių. Visi rodikliai didėja ekstensyviai, o tai stabilios veiklos atspindys. Dabar mėgstama sakyti, kad miškotvarkos projektai yra atgyvenęs reikalas, tačiau neskubėkime. Net 98 proc. Europos miškų ūkininkaujama pagal miškotvarkos projektus. Visos šalys ir ataskaitas rengia pagal šį rodiklį“, – tikino A. Kuliešis. Lietuva įrašyta tarp 20 Europos šalių, turinčių didžiausius natūralių, žmogaus nepaveiktų miškų plotus.
Pasak profesoriaus A. Kuliešio, Lietuvos miško ištekliai naudojami tolygiai: kiek iškertama, tiek ir atkuriama. Paprastai vidutinis medynų kirtimo amžius – 86 metai. Pranešėjo įsitikinimu, dar galima padidinti kirtimus ir 21 tūkst. ha galima kirsti plynai. Privačiuose miškuose tie procesai irgi stebimi, o dar esama rezervuoto miško. „Labai svarbu skaidriai suderinti miškininkų ir pramonininkų pozicijas“, – teigė pranešėjas.
Paprašytas pakomentuoti, ar tikslinga būtų miškų ūkį perduoti Žemės ūkio ministerijos žinion, profesorius sakė, kad toks kilnojimas nieko gero nežadėtų. Pasak jo, dabartinė struktūra tvarkosi neblogai, o reforma būtų stabdys plėtrai, pareikalautų daug lėšų ir laiko.

Interesai ir galimybės juos derinti
Atidžiai pranešimus išklausęs ir keletą klausimų pateikęs, bet į juos negavęs atsakymų Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas išjudino auditoriją paragindamas kalbėti apie tai, kas dabar svarbiausia ir visiems rūpi. „Juk mes čia susirinkome ne vien sužinoti, kad miške auga beržai, pušys ir net liepos. Visi puikiai žinome, kiek ir kur žaliuoja medžių. Mums reikia kalbėti apie interesus ir jau prasidėjusius užkulisinius žaidimus. Privalome pasakyti, kad ties miškais susitelkė ne tik miškininkų interesai. Jų vedini ir perdirbėjai, ir pramonininkai, ir biurokratai, ir valdininkai. Dar turime ir viešą interesą. Kas ir su kuo tuos interesus privalo derinti? Ką reikia atmesti? Štai ko pasigedau šioje diskusijoje. O neatsakytų rūpimų klausimų gausybė. Pavyzdžiui, ar naudinga išvežti medieną iš Lietuvos? O gal būtų naudingiau ją perdirbti čia? Atsirastų naujų darbo vietų, pasipildytų valstybės biudžetas. Šiandien turėjome išgirsti svarius atsakymus, kaip suderinti miškininkų ir verslo atstovų interesus. Kokius tam siūlytume mechanizmus? Juk ant slenksčio stovinti krizė vienodai pakirs visų interesus“, – dėstė prognozes Seimo narys.
Profesorius nuogąstavo, kad agitavimas beatodairiškai plėsti miškų plotus, savo žinion perimant žemės ūkio nedirbamą žemę, yra nepamatuotas. Pastaruoju metu vis aštresnė tampa maisto problema. Kinai ir indai superka žemes, kur tik gali. Juk dabar pasaulinė grūdų kaina – per 500 dolerių, o prognozės sako, kad šoktels iki 800. Rapsai dar brangesni. Ar nenutiks taip, kaip Brazilijoje, kur intensyviai kertami miškai ir sėjami rapsai? Žemės reikės ne tik duonai, bet ir brangstančiam benzinui, teigė K. Glaveckas. Pagaliau ir privataus miško savininkui kokia nauda želdinti mišką ir keliasdešimt metų laukti, kol jis užaugs, kai žemės teikiamomis gėrybėmis galima pralobti per kelerius metus.

Verslininkų norai
Kaip tvarkyti privatų mišką? Kodėl miškininkams, Generalinei urėdijai rūpi tik žinybiniai interesai? Tokius probleminius klausimus kėlė Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis. „Juk žinybinis uždarumas sudaro prielaidą kalbėti apie tai, kad nebereikalingos urėdijos ir urėdai, girininkai ar eiguliai. Negalima dirbti užsitvėrus siauruose žinybos rėmuose. Kas tvarkys privačius miškus? Argi juose nereikalingi patyrę geri profesionalai? Štai girdime, kad aukštosios mokyklos skundžiasi, kad miškininko profesijos nebesirenka jaunimas. Taigi kuo garsiau reikia transliuoti žinią, kad jų jau reikia. Vien privatiems miškams šiandien reikia per 200 girininkų ir eigulių. Reikia nesiskaidyti, o dirbti kartu, kuriant pažangesnę sistemą. Reikia ne vien draudimų ir kontrolės, bet ir platesnio žvilgsnio racionaliau naudojant miško išteklius. Nuo to bus geriau ir miškininkams, nes jie turės darbo, ir pramonininkams, nes jie gaus žaliavos, ir savininkams, nes jie turės papildomų pajamų“, – karštai ragino A. Gaižutis.

Pateiktų skaičių ekvilibristikoje pasimetė UAB „Vakarų medienos grupė“ valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas, pastebėjęs dviejų ministerijų – Ūkio ir Aplinkos – pateikiamų strategijų nesuderinamumą. Eksportuojama medienos nedaug, pramonė vietinės medienos irgi sunaudoja nedaug. „Tai kur dingsta ta mediena? Miškų generalinis urėdas aiškina, kad žinybai nieko nestinga - nei pinigų, nei kompetencijos, nei specialistų. Tai kodėl nesiseka bendrauti ir ieškoti galimybių suderinti interesus? – daugybę retorinių klausimų pažėrė S. Paulauskas. Deja, pats racionalių siūlymų nesugebėjo pateikti ir tik aukštino pramonininkų verslo interesus.