Naujienos

* A.Brukas: Kurstysime ar gesinsime žodžių inkvizicijos laužus?

Nusipelniusio Lietuvos miškininko, LMSA pirmininko pirmojo pavaduotojo Algirdo Antano Bruko straipsnį "KURSTYSIME AR GESINSIME ŽODŽIŲ INKVIZICIJOS LAUŽUS?" publikuoja žurnalas BMM kovo mėn. numeryje.

     Ko jau ko, pasisakymų prieš miškų kirtimą netrūksta. Visi, kam nesvetimas skaitymas ar klausymas, juos yra matę ar girdėję. Net ir mūsų žurnale šalia rimtų miško naudojimo problemų nagrinėjimo randame ir lengvų pagraudenimų ir liūdniausių sielvartavimų dėl miško kirtimų, įvardijamų jo naikinimu. O ką kalbėti apie labiau „žalius“ leidinius.    Nesiruošiu šiandien eilinį kartą operuoti skaičiais ir faktais. Juk juos galima rasti vadovėliuose, informaciniuose, statistiniuose leidiniuose. Pabūsiu tik publicistu ir pasiūlysiu gerbiamiems skaitytojams pasiklausyti skirtingų išorės ir vidaus balsų. 

    Lietuvos gelbėtojo kreipimasis į idėjos brolius.

    Mieli ponai, nesvarbu kas jūs bebūtumėte, ar įžymus politikas, ar menininkų gildijos narys, ar bet kokios profesijos eilinis Lietuvos gelbėjimo specialistas, kirvio supeikimas ar net prakeikimas jums nieko nekainuos, o pasitarnaus Lietuvai ir vieną kitą reitingo balą pridės. Kaip gražu rūpintis Lietuvos gamta ir siekti, kad žiūrint į medžius bujotų tik kilnūs jausmai apie grožį, o ne apie kažkokį pragmatišką miškininkavimą ar juolab – visokio blogio pradžią – pinigus. Va, kažkada lietuviui girios ir medžiai buvo šventas dalykas, o dabar – baisu kas darosi, - tik kerta ir kerta! Jeigu seniau ir  prireikdavo žmogui kokį medį nukirsti, prieš tai jis dūsaudavo ir melsdavo atleidimo…O koks baisus dabartinių žmonių mentalitetas – nieko nėra švento. Gerai, kad dar esame mes – kovotojai su blogiu, gėrio šviesuliai ir viešojo intereso gynėjai!      Mūsų priešai gali bandyti jus suklaidinti melagingais teiginiais. Jeigu jums kas nors ims tvirtinti, kad blogiausia miškų padėtis yra ne dabar, o buvo po pirmo ar antro pasaulinio karo, netikėkite. Netikėkite, kad per paskutinius šešis dešimtmečius šalies miškingumas beveik padvigubėjo. Netikėkite, kad didėja medienos ištekliai dėl to, kad kertame mažiau nei priauga. Niekas šito lengvai nepatikrins.O jeigu kas ims tvirtinti, kad miškuose pristeigta daugybė saugomų teritorijų ir jų stegiama dar daugiau, nesiginčykite, bet sakykite, kad tai pasiekta tik mūsų kruvino darbo dėka. Dėl kilnaus tikslo galime matyti ir pripažinti tik tai ko norime ar tai ko mums reikia.Netgi galimas šventas melas. Demokratijos sąlygomis niekas mums burnos neužčiaups. O miškus nuo naikinimo turime ginti visomis priemonėmis.    

Sociologo komentaras.

     Iš tiesų demokratijos sąlygomis niekas niekam burnos negali užčiaupti. Net jeigu grėstų negatyvios pasekmės dėl visuomenės dezinformavimo, maišant realius faktus su sąmoninga demagogija, nemokšiškumu, naivumu ir gelbėjimo manija. Šalia žmogiško tikėjimo ir pasitikėjimo visada bus ir aklas tikėjimas ir aklas nepasitikėjimas viskuo, įskaitant dorus specialistus. Tačiau visuomenė nuo didesnių nelaimių bus apsaugota, jeigu doras specialistas ir profesionalas nesitaikstys su melu, nebijos likti nesuprastas, nesileis izoliuojamas ir nenustos ginti tiesą. Kartais išlikti tokiu labai sunku. Užplūdus dezinformacijos lavinai, pats gali pradėt abejot savo teisumu. Lengviau būna, kai ne tik žinai šiandienos problemas, bet kai remiesi istorija ir šimtmečių patirtimi. Kirvis stipriai ytakojo Lietuvos istoriją ir apie tai reikėtų tvirtai žinoti.

      Istoriko paaiškinimai.

    Gaila, kad istorijos balso retai klausoma...Pabandykime įsivaizduoti pirmąsias aisčių gentis, gyvenusias girių prieglobstyje, kurios, norėdamos apsirūpinti pastoviu ir sotesniu maistu, neiškeliavo ieškoti Eldorado, o ėmėsi savąsias girias versti dirbamomis žemėmis. Tai daryti teturint akmeninį kirvį – labai sunku. Gerai, kad buvo talkininkė – ugnis ir su laiku išmokta pasigaminti kirvį iš geležies. Pjūklas į mūsų girias atėjo gerokai vėliau, kai Lietuva jau buvo gan tankiai apgyventa. Tuometiniai 6 – 8 asmenų šeimai pragyventi reikėjo maždaug valako (apie 21 ha ) žemės. O kiek truko laiko,  kad šeima valaką pirmykščio miško paverstų derlinga žeme su joje esančia sodyba? Valdovai naujakurius nuo mokesčių atleisdavo 5 – 10 metų. Matyt tiek laiko ir reikėdavo.    Pažaiskime su vaizduote dar truputėlį. Ką reiškė su kirviu nuversti galingą ąžuolą, jį nugenėti, suskersuoti į rąstus ir iš jų pagaminti reikalingus daiktus ar sunaudoti piliakalnio įtvirtinimams?.. Beveik penkis šimtmečius truko medienos eksportas iš Lietuvos į Prūsijos uostus. Nukirsta ir sugaminta mediena buvo gabenama arkliais prie upių, kraunama į vytines (lietuviškus upių laivus) arba rišama į sielius ir plukdoma. Kad rąstas iš Dzūkijos  ar Aukštaitijos miško glūdumos atsidurtų Dancigo uoste reikėjo įveikti nemažus atstumus sausuma, o ypač nelengvus vandens kelius su tykančiais akmenimis, rėvomis, seklumomis, godžiais muitininkais. Upėse buvo galima pasikliauti srove, o ežerais, mariomis, kanalais -  reikėjo vilkti. Vytinės į namus turėjo grįžti prieš srovę, o nei motorų nei mechaninių vilkikų nebuvo. Tik žmogus ir arklys. Keletą šimtmečių įvairaus storio  lentos buvo tašomos kirviu. Netgi atsiradus pjūklams jas išpjauti rankomis iš apvalių rąstų, buvo vergiškas darbas. „Dročintojai“ iš karto neišnyko ir atsiradus pirmosioms vandens jėga varomoms lentpjūvėms. Be kirvio nebuvo galima išdeginti nei medžio anglių, nei išvaryti deguto, nei pagaminti itin paklausių pelenų, nekalbant apie visas statybas ir transporto priemonių gamybą.    Nors istorikai ir jų klausytojai labiau linkę domėtis ne paprastais medkirčiais ir jų darbais, bet valdovais, kariais, jų ginklais ir batalijomis, tūkstantmečiais kasdieniniame žmogaus gyvenime kirvis buvo ne tik jo buities , bet ir būties nuolatiniu palydovu. Vertingiausias dalykas, ką miškas padovanojo mūsų tėvynei – tai žemė, kurioje mes pasistatėme kaimus bei miestus ir kuri bent iki pastarųjų laikų buvo mūsų pagrindinė maitintoja ir svarbiausia vertybė. Patinka kam tas ar ne, bet medkirtys ir jo kirvis buvo ta pamatinė priemonė, kuri užtikrino Lietuvių tautos, o vėliau ir valstybės atsiradimą bei jos gerbūvio pagrindų sukūrimą.    Kažkada jau gerokai vėliau, - labiausiai po baudžiavos panaikinimo intensyvėjant ūkiniam gyvenimui, o taip pat per karus ir suirutes, mes su tuo kirviu jau per daug pamosavome. Atsirado ne vieno Anykščių šilelio skaudulys, kai kur kraštas taip „nupliko“, kad gyventojai pradėjo stigti ne tik statybinės medžiagos, bet ir malkų. Tai dar viena istorijos pamoka. Ačiu Dievui, kad ši pamoka nebuvo pamiršta ir per keletą paskutinių dešimtmečių skola gamtai ir žmonėms buvo su kaupu sugrąžinta. Šiandien labiau kaip niekada anksčiau artėjame prie optimalaus miškingumo ir interesų balanso. Tačiau dabar, o ateityje dar ryškiau taps dominuojančios kitos miško funkcijos. Bet žmogui ,kaip gyvai būtybei, visada reikės ir žaliavų ir energetinių resursų, savaime atsikuriantys resursai – patys perspektyviausi. Tad miškininkavimas ir miško naudojimas niekada nebus pasmerktas sunykimui. Kol žemėje bus žmogus.    Tačiau modernėjant visuomenei, dauguma žmonių jau suspėjo prarasti tiesioginį sąlytį su mišku ir medžiu, pamiršti ne tik istorijos pamokas bet ir gilumines šaknis. Atotrūkis gali gimdyti ir visišką abuojumą miškui, ir grobuonišką pragmatizmą, ir hipertrofuotą platonišką meilę, nekalbant apie atskirų žmonių norus iš tokios situacijos išpešti sau dividendų.     

Specialisto reziumė.   

Sunku nepasiduoti emocijoms, bet norint susikalbėti, būtina stengtis. Šiuolaikinio miškininko profesionalo ar miško savininko mentalitetas kitoks nei senojo medkirčio, bet anaiptol ne toks blogas, kaip skelbia tautos gelbėtojai. Dabar prieš kertant reikia galvoti , kaip greičiau ir geriau būsimoje kelmynėje atkurti naują mišką. Dauguma miškininkų ir savininkų supranta, kad šiandien nukirsto miško hektaras – tai didelis resursas, reikalingas daugeliui žmonių ir vartojimo grandinėje duodantis ne tik jiems, bet ir kitiems pridėtinę vertę. Iš kitos pusės principinių skirtumų tarp istorinio ir dabarties medkirčio ne tiek daug. Matuodamas kirtimui biržę ir skaičiuodamas būsimas pajamas bei išlaidas, dabartinis medkirtys elgiasi taip pat kaip ir prieš kelis šimtmečius – rūpinasi savo gerove ir kuria gerovę valstybei.     Tai nėra nei gėdinga nei smerktina. Medkirtį ir kirvį nuo žodinės inkvizicijos laužų turime ginti. Tai mūsų profesinė pareiga, neprastesnė kaip ir rūpinimasis gamtosauga. Sprendimus turime priimti patys pagal savo žinias ir sąžinę.