Naujienos

*R.Ribačiauskas: ar mums reikia mirusių saugomų teritorijų? Ar reikia ketvirtadalio Lietuvos mirusios?

„Bijodami pasekmių draudžiame viską“, – sako Vilniaus urėdas Raimondas  Ribačiauskas, klausiamas nuomonės, kaip, jo galva, suderinti aplinkosaugos ir verslo interesus. Ponas Raimondas abejoja, ar teisinga taip griežtai viską reglamentuoti. Pvz., sako, – kaimas saugomoje teritorijoje, kur statyti leidžiama tik ant senų pamatų. Nieko neleisdami, drausdami bet kokią plėtrą, galų gale senus kaimus išmarinsime. „Ar mums reikia mirusių saugomų teritorijų? Ar reikia ketvirtadalio Lietuvos mirusios?“ – retoriškai klausia jis. Urėdo nuomone, saugomose teritorijose galima rasti vietų, kur galėtų įsikišti verslas. Kitas klausimas, kaip apriboti verslą.

Visas interviu su Vilniaus urėdu Raimondu Ribačiausku spausdinamas dienraščio "Verslo žinios"  2008-03-28 priede "Savaitgalis". Korespondentė Daiva Sutkutė straipsnyje "Gyvenmimas su mišku" rašo:

 

Kai Raimondui Ribačiauskui, Vilniaus miškų urėdui, paskambinu susitarti dėl susitikimo, šis greitakalbe išberia: „Mes visada gerai gyvenam.“

   Susitikome po poros dienų. Pirmiausia ir pasiteiravau, kaip jam pavyksta „visada gerai gyventi“. Ponas Raimondas prapliupo juoku. „Tai žmogaus vidinė būsena, nusiteikimas toks“, – šypsosi jis. Ir priduria, jog stengiasi, kad aplinkiniai iš veido neatspėtų, kokia jo būsena. Negalima, sako, savo problemų užkrauti kitiems žmonėms, ypač tiems, su kuriais dirbi.
„Vadovui po mišką vaikštinėti – prabanga. Ypač vadovaujant sostinės urėdijai, – kalbą pradeda p. Ribačiauskas. – Jei per mėnesį 4 dienas praleidžiu miške, esu laimingas.“ Dirbant sostinėje problemų netrūksta, ir į mišką nuo jų nepabėgsi. Vilniaus urėdija dabar administruoja 56.000 ha teritoriją, jai priklauso 13 girininkijų, medelynas ir medienos išvežimo baras. Urėdas pasakoja, jog dažnai darbo diena prasideda 6 valandą ryte, baigiasi apie 20 val.
„Norisi suspėti viską, padaryti daugiau. Rūpinantis miesto miškais reikia žinoti, kas dedasi savivaldybėje, kas vyksta mieste. Norint žinoti, reikia dalyvauti. Dar organizuojame įvairias misijas, mokomąsias programas. Taip ir bėgi“, – kalba p. Raimondas.
Jis nesiskundžia, nedejuoja. Apie viską pašnekovas kalbėjo su užsidegimu. Energija iš šio žmogaus trykšte trykšta, – jei para būtų ilgesnė, nudirbtų ir nuveiktų jis dar daugiau.

Čia arba niekur
Karjerą p. Raimondas pradėjo dirbdamas girininku Kauno apskrityje. Kaip pats sako, perėjo visus laiptelius – buvo girininku, tapo inžinierium, dirbo urėdo pavaduotoju, paskui inspektoriumi, dabar jis – urėdas.
„Kai pasiūlė šitą darbą, atsisakiau. Nenorėjau dirbti dideliame mieste. Esu dirbęs Jonavoj, Alytuj – daug metų. Kartais ten dirbantiems urėdams pavydžiu. Jie turi daugiau laiko, daugiau vidinės laisvės. Kaimuose geriau, lengviau, ten lėčiau gyvenasi. Čia esi pririštas prie valdžios institucijų, girininkas nuolat pakliūva tarp kokių girnelių – tai ten sklypas, tai net miškelis“, – vardija p. Ribačiauskas.
Jis prašęs darbo kitoje urėdijoje, bet, pasakoja, kartais pasitaiko gyvenimo aplinkybių, kai būna pasakyta – „arba čia, arba niekur“. Taip jis atsidūrė Vilniaus miškų urėdijoje, kuri tuomet turėjo ekonominių sunkumų. Prieš tai iš tokių pačių problemų jis „ištraukė“ Šalčininkų miškų urėdiją.
„Esu ekonominių duobių lygintojas“, – juokiasi p. Raimondas. Bet, toliau kalba rimtai, jam patinka jas lyginti. Sako, prasta padėtis leidžia žmogui parodyti savo sugebėjimus. Bepigu vadovauti stipriai, sėkmingai dirbančiai įmonei.
„O kai susiduri su sunkumais, turi progą įrodyti – sugebėsi ar ne juos įveikti. Tai yra didysis išbandymas. Įmonė – kaip mozaika, dėlionė. Ateini ir klijuoji: reikia atrasti tinkamą dalelę ir ją į tinkamą vietą padėti. Kai praėjus metams atsistoji, nubrauki prakaitą ir gali pasakyti, jog pavyko – tai yra fantastiška“, – sako jis.
„Ne kartą buvusiam aplinkos apsaugos ministrui Arūnui Kundrotui esu sakęs, jog jei reikėtų „atgaivinti“ kurią urėdiją, mielai tai padaryčiau. Nesu įsikabinęs šių pareigų. Ir kitus darbus mielai dirbčiau, bet jie turėtų būti susiję su miškais“, – energingai aiškina Vilniaus urėdas. Jis sako, kartais sukirba mintis išbandyti save kitoje srityje – juk vadybos, ekonomikos pagrindai visur tie patys. Bet reikėtų nemažai laiko, kol pažintų naują sritį – negali vadovas tik nurodymus dalinti. Norint gerai valdyti, reikia suprasti.
„O apie šitą darbą nusimanau“, – sako urėdas.

Vietoj kunigystės
Ponas Raimondas Žemės ūkio akademijoje studijavo miškininkystę. Apie tai, jog užaugęs nori būti girininku, primą kartą tėvams pranešė būdamas šešerių: jo vaikystė prabėgusi miške, į namus užsukdavo ir eiguliai.
„Močiutė norėjo, kad kunigu būčiau. Tokia mada buvo. Kaime anūkas kunigas – tai viršūnė, – juokiasi prisiminęs p. Ribačiauskas. – Man, matyt, pasisekė, kad augau tarp žmonių, kurie myli ir gerbia mišką. Esu laimingas, nes dirbu tai, ką noriu, ką suprantu.“
Ponas Raimondas ne iš tų, kurie vieni miške gyventų. Jam patinka bendrauti su žmonėmis. Sako, kiekvienas žmogus stebina, bendraudamas su kitais pats tobulėji. Ir kartais visai nesvarbu, kas tas žmogus, mokytis ir patirties semtis galima ne tik iš profesorių.
„Labiausiai praturtina bendravimas su vyresniaisiais. Kalbėtis su seniausiais kaimo žmonėmis – tai kažkas fantastiško. Prieina jie ir taip paprastai išmintį dėsto: tu, vaikeli, tep nesiskubyk, pažiūrėk, "pamislyk"... Kartais jauni žmonės, ir labai protingi, priskaldo per daug malkų“, – sako urėdas.
Miške – kiti dalykai. Miškas, sako p. Raimondas, pakelia sielą, teikia gyvenimo džiaugsmo.

Miško realybė
Nesutikti su p. Raimondu negali – miške tikrai jaučiamės geriau, o vasarą beveik karavanais traukiam į gamtą. Tik toli gražu ne visiems rūpi, koks miškas bus „po mūsų“. „Išmokyti gerbti aplinką ir ja rūpintis galime tą kartą, kuri dabar pradėjo lankyti vaikų darželį. Su jais žaisti, kurti mokymo programėles, kaip nors pakeisti jų nusistatymą, supratimą. O suaugusiųjų galime tik paprašyti, kad jie rūpintųsi mišku, nešiukšlintų. Juos pakeisti jau sunku“, – rimtai kalba p. Ribačiauskas.
Urėdija leidžia edukacinių leidinių, kuria filmų, rengia konkursus, talkas, veda gamtos pažinimo pamokas miškuose ir urėdijos informaciniame centre. Urėdo įsitikinimu, mažieji turi pamatyti ir pajusti, kas miške gerai, o kas – blogai. Tai „lėta, švelni investicija“.
„Ten, kur lankosi daug žmonių, pvz., Dūkšto ąžuolyne, jokių problemų dėl šiukšlių nėra. Žmonės prižiūri žmones. Bet miesto miškai, na... – nutęsia p. Raimondas. – Negaliu pasakyti, kad padėtis keistųsi.“
Vilnius, aiškina jis, – tai 25% Lietuvos gyventojų. 333 sodų bendrijos, išsidėsčiusios valstybiniuose miškuose. Daugiau nei pusė sodų bendrijų nėra pasirašiusios sutarčių dėl buitinių atliekų išvežimo.
„Būkim objektyvūs, tose sodų bendrijose gyvena įvairiausių žmonių, ir ten kyla daug problemų. Tarkim, čigonų taboras. Bandėme sustabdyti tokius nusižengimus kaip savavališki miško kirtimai. Bet tai beveik neįmanoma. Kai kurie malkas keičia į narkotikus, vasarą miške gyvena – ir šiukšlina, ir padega“, – nebelinksmai pasakoja p. Raimondas.

Statyti ar saugoti
„Bijodami pasekmių draudžiame viską“, – sako p. Ribačiauskas, klausiamas nuomonės, kaip, jo galva, suderinti aplinkosaugos ir verslo interesus.
„Kilo didžiulis pasipiktinimas dėl statybų Kuršių nerijoje ir kituose parkuose, – tęsia jis. – Galiausiai paaiškėjo, jog beveik visos – apie 80% – statybų yra legalios, joms išduoti leidimai. Kad jį gautų, žmogus turi įvykdyti daugybę sąlygų ir pereiti galybę institucijų. Užtenka vienam iš tos grandinės valdininkų suklysti – ir leidimas yra. Jis galioja, o klaidingą sprendimą priėmęs žmogus nepakaltinamas. Pusiau kolektyvinė atsakomybė niekados neduoda gerų rezultatų. Vienas iš grupės pasielgė neatsakingai, ir traukinys nuvažiavo.“
Ponas Raimondas abejoja, ar teisinga taip griežtai viską reglamentuoti. Pvz., sako, – kaimas saugomoje teritorijoje, kur statyti leidžiama tik ant senų pamatų. Nieko neleisdami, drausdami bet kokią plėtrą, galų gale senus kaimus išmarinsime.
„Ar mums reikia mirusių saugomų teritorijų? Ar reikia ketvirtadalio Lietuvos mirusios?“ – retoriškai klausia jis.
Urėdo nuomone, saugomose teritorijose galima rasti vietų, kur galėtų įsikišti verslas. Kitas klausimas, kaip apriboti verslą. Pirmiausia, dėsto p. Ribačiauskas, valstybė, suteikdama leidimus, turėtų gauti naudos. Pvz., už žemės paskirties pakeitimą ar statybų leidimą reikėtų mokėti didelius mokesčius, kurie būtų skiriami gamtosaugos programoms. Galiausiai turėtų pradėti dirbti visos institucijos – išduodančios leidimus, rengiančios ir prižiūrinčios projektus. Jeigu nustatyta, kad parke namas turi būti vienokio dydžio, jo langai tokie, o stogas kitoks, vadinasi, taip ir reikia statyti.
„Pas mus statybas pamato tada, kai jos jau baigtos. O ką už tai atsakingos institucijos veikė iki tol? Yra aibė inspektorių, kurie jau antrą statybų dieną turėtų žinoti, jei kas vyksta ne taip, ir stabdyti procesą. Per vėlu galvoti apie nėštumo nutraukimą kūdikiui gimus. Bet uždaryti dalį Lietuvos ežerų, pakrančių, miškų – negerai. Reikia leisti žmogui truputį įsikišti, leisti džiaugtis tuo, ką turim“, – kalba p. Ribačiauskas.

Pažinti pasaulį
Ponas Raimondas pasakoja kasmet kelias savaites skiriantis gamtos pažinimui. Vasarį keliavo po Meksiką – važiavo per džiungles, lankė senąsias vietinių gyvenvietes. „Man įdomi gamta. Kelionės visada būna sunkios. Džiaugiuosi, kad ir mano šeimai tai patinka“, – kalba jis. Sako, kelionėms tenka pataupyti. Taip iš sutaupytų pinigų nuvyko į Keniją. Ten buvo parkuose, į kuriuos sudėtinga paprastai, be vietinių palydos nusigauti.
„Stengiuosi lįsti į tas vietas, kur yra senųjų kultūrų liekanų, kur nepaliesta gamta. Pasaulyje viskas taip greitai keičiasi ir nyksta, kad tai pamatyti yra būtina. Paplūdimiai ir žmonės niekur nedings“, – sako p. Raimondas.
„Savaitgalio“ pašnekovas turi surinkęs vabalų, drugių, senovinių buities daiktų kolekcijas. Dalį kolekcijų jis perkėlė į urėdiją – čia veikia informacinis centras.
„Mylėti mišką tai nereiškia mylėti tik medį. Miške yra Visata“, – sako jis.
Dūkšto ąžuolyne Vilniaus urėdija įrengė turistinius takus, pagonių dievų skulptūrų parką. Tiesa, pasakoja p. Raimondas, jie sulaukė kritikos, esą pastatytos skulptūros neatitinka baltų dievų sampratos. Bet, pasak pašnekovo, kiekvienas Dievą supranta savaip – jeigu skulptorius, darydamas Kauko ar Mildos skulptūra, ją įsivaizduoja vienaip, niekas negali ant jo pykti ar nurodinėti daryti kitaip.

Tikriausiai išgyvensim
„Civilizacijos vystymosi kreivė, atrodo, eina ne į viršų. Ji kyla tol, kol žmogaus sielos tobulėjimas viršija materialinį tobulėjimą. Šiuo metu viskas atvirkščiai. Materialiniai siekiai užgožia bet kokius dvasinius dalykus. Tai civilizacijos nuopuolis. Visi rėkia, skuba, vieni kitus apgaudinėja, visko nori vis daugiau. Galvoju, kur, žmonės, jūs tai dėsit?“ – kalba p. Raimondas. Pasakoja apie actekų kalendorių, kuris metus skaičiuoja iki 2012-ųjų. Yra manančiųjų, kad tai ir bus pasaulio pabaiga.
„Prognozuoti, kiek – 50 ar 100 metų – liko yra neįmanoma. Bet nemalonumų tikrai bus. Jau dabar sninga ten, kur žmonės tokių reiškinių nematę, uraganų vis daugiau, jie stipresni. Žemė įvairiais būdais bando kovoti su savo kūriniu – žmogumi“, – sako urėdas. Gal išgyvensim ir dar 2.000 metų, dėsto toliau, bet tas gyvenimas gali tapti labai nepatogus.
„Gal trečiąkart perskaičiau „Mažąjį princą“. Įstrigo žodžiai, kuriuos Princas pasakė atskridęs iš savo planetos: čia vien tik gėlės, o tarp tų visų gėlių jūs nesugebat matyti vieno žiedo. Nesupranti tokių smulkmenų, kol būni jaunas“, – pildant tradicinę „Savaitgalio“ anketą kalbėjo p. Raimondas.
Dar jis papasakojo apie savo „žaliąsias“ medžiokles. Vasarą grįžęs po darbų važiuoja į mišką. Pasėdėti, – šautuvo gaiduką nuspaudžia labai retai.
„Miške aš medituoju. Atsisėdi, nurimsta vėjas, ima sklisti vakaro garsai, čiulba lakštingalos. Taip ir išeina blogas garas“, – atsidūsta p. Raimondas.